Kasparovas: sovietų propaganda žadėjo rojų, o Putino – neišvengiamą karą

alfa.lt 2017 03 07

Vladimiro Putino diktatūra nėra kuo nors išskirtinė iš kitų tironijų, tačiau jos veikimo logika ilgainiui Rusiją stumia į konfliktą su visu pasauliu.

alfa.lt   K. Kavolėlio nuotr.

Tokius samprotavimus apie Rusijos režimo politinę raidą penktadienį Seime vykusioje konferencijoje „Visuomenės atsparumo stiprinimas hibridinių grėsmių akivaizdoje Baltijos regione“ dėstė Rusijos opozicijos atstovas Garis Kasparovas.

 

 

Pirmas etapas – draugų paieška

G. Kasparovo teigimu, tapęs Rusijos prezidentu, V. Putinas iš pradžių elgėsi atsargiai ir bandė susirasti įvairių draugų užsienyje, kurie būtų supančioti finansiniais ryšiais su Maskva.

 

„Jei pažvelgtume į Putino režimo istoriją, tai nieko nepastebėsime, ko nematėme kitų diktatorių istorijose. Iš pradžių režimas ieškojo draugų, bandė vaizduoti, kad Rusijoje yra gerų žmonių, tačiau taip bandyta tik rasti draugų užsienio šalyse.

 

Vėliau V. Putinas kaip buvęs saugumietis bandė pasinaudoti įvairiomis galimybėmis užmegzti ryšių su kitų valstybių lyderiais, įtraukti juos į savo finansines schemas, kaip, pavyzdžiui, Vokietijos kanclerį G. Schroderį. Jis ieškojo įvairių galimybių, kaip sukurti palankų tinklą, kuris leistų įžengti į kitą sistemos etapą, o tai jau nebuvo draugų ieškojimas“, – kalbėjo jis.

 

Antras etapas – valdžios įteisinimas ieškant priešų

Netrukus V. Putinas žengė ir kitą žingsnį. Kadangi jo valdymas remiasi siekiu išlikti valdžioje bet kuria kaina, tai tapo akivaizdu, kad Kremlius privalo sukurti vienokį ar kitokį paaiškinimą, kuo V. Putino valdžia yra pagrįsta. Ir, pasak G. Kasparovo, šiuo pagrindu tapo priešų paieška.

 

„Jei V. Putinas nori likti valdžioje, reikia teisėto pagrindo, kad būtų galima paaiškinti piliečiams, kodėl reikalingas jis, o ne rinkimai. V. Putinas žinojo, kad ateis laikas, kai reikės priešų, tam, kad būtų galima pateisinti savo likimą valdžioje. Tuo metu aš ir B. Nemcovas bandėme paaiškinti, kad V. Putinas yra ne mūsų, bet visų Rusijos žmonių problema“, – pasakojo Rusijos opozicijos veikėjas.

 

Tačiau vien vidaus priešais, kurie jau ir taip silpni, V. Putinas apsiriboti negalėjo – jų reikia ieškoti ir užsienyje. Pirmiausia tokiomis priešėmis tapo kitos posovietinės valstybės, o kai bus susidorota su jomis – ateis ir didesnių valstybių eilė. Anot G. Kasparovo, tiesiog tokia yra režimo išlikimo logika.

 

„Dabar V. Putinas ne šiaip įsivelia į teritorinius konfliktus, bet apskritai stengiasi pakenkti demokratijai kaip sistemai ir konfrontuoti su laisvu pasauliu, tad tie, kas tikisi santykių su V. Putinu pagerėjimo, nėra teisūs, nes jų ne tokia logika“, – kalbėjo pranešėjas.

 

Sovietai žadėjo rojų, Putinas – apgultą tvirtovę

Kalbėdamas apie situaciją dabartinėje Rusijoje, G. Kasparovas teigė, kad geriausiai ją apibūdino jo dar Josifo Stalino laikais gimusi mama. Esą sovietmečiu valdžia Rusijos žmonėms bent jau žadėjo utopiją, o dabar ji tegali apgultos tvirtovės viziją.

 

„Jei pasikliaučiau savo mamos, kuri gimė prie J. Stalino, reakcija, kuri matė daug prie skirtingų režimų, jos reakcija buvo tokia, kad nors sovietų propaganda buvo skvarbi, tačiau ji bandė įteikti, jog ateityje gyvensime kaip broliai ir sesės, kad gyvensime komunizme. Mes, aišku, supratome, kad tai nėra tikra, tačiau vis vien buvo įsivaizduojamas geresnės ateities vaizdas.

 

Dabar V. Putinas bando pateikti viziją, kad Rusiją supa blogis, o prezidentas yra vienintelis gelbėtojas nuo Vakarų suokalbio. Rusijos propaganda bando parduoti neišvengiamo karo idėją“, – svarstė jis.

 

Visgi, G. Kasparovo požiūriu, kol kas neatrodo, kad ši ideologija veikia labai gerai. Tai esą rodo ir tai, kad Rusijos invazijos į Ukrainą piko metu Maskva itin uoliai slėpė savo karių dalyvavimą konflikte ir ypač aukų skaičių. Visa tai gali rodyti, kad eilinių rusų nuolatinio karo su Vakarais pasakojimas ne itin vilioja.

 

Lucasas: reikia keisti taisykles, prie kurių esame pratę

Konferencijoje pranešimą taip pat skaitęs britų žurnalistas Edwardas Lucasas dalijosi savo įžvalgomis, kaip būtų galima įveikti V. Putino režimą. Anot jo, visų pirma putinizmo negalima įveikti savu putinizmu.

 

„Reikia rasti priešnuodį putinizmui nepaaukojant savų principų, o tai bus labai sunku, nes mes esame įpratę gyventi laisvoje visuomenėje“, – kalbėjo E. Lucasas

 

Jis aiškino, kad tam būtina sukurti strateginę kultūrą, kuri tiek sprendimų priėmėjus, tiek žiniasklaidą verstų mąstyti apie savo sprendimų pasekmes ilguoju laikotarpiu. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija Šaltojo karo metais esą suprato, kad egzistuoja daugybė įvairių smulkmenų, tačiau pagrindinis valstybės tikslas buvo nepralaimėti Šaltojo karo. Todėl reikia galvoti ne apie tai, kas ryt bus didžiausia naujiena, bet kas svarbu ilgalaikiu laikotarpiu.

 

Antra, pasak E. Lucaso, būtina pakeisti tam tikrus įpročius, prie kurių esame pratę. Jo teigimu, šiandien esminis Vakarų Achilo kulnas yra jų požiūris į finansinę ir ūkinę sistemą, kuri būtinai turi kurti pelną, tačiau būtent tuo linkusi naudotis Rusija. Ji įtraukia vakarietiškus bankus į savo finansines machinacijas ir pinigų plovimo schemas, o po to tie patys Vakarų politikai dėl verslo įtakos nenori suvaržyti Kremliaus elito finansinių galimybių.

 

„Silpniausias V. Putino režimo elementas – Vakarų bankininkai ir teisininkai. Didžiulės įmonės metai iš metų dirbo turtingiems rusams, plovė milijardus jų dolerių, vogtus iš Rusijos žmonų ir perkeltus į Vakarų finansines sistemas. Visi žino, kad tai vyksta, bet nieko nedaro. Reikia Londono ar Lichtenšteino paklausti: kodėl padedame priešui. <...> Kai augau Didžiojoje Britanijoje, septintajame dešimtmetyje galėjau palikti kuprinę kur noriu, nes niekas jų nevogdavo, tačiau vėliau, prasidėjus airių terorizmo bangai, teko keisti įpročius, nes paaiškėjo, kad paliktose kuprinėse gali būti bombų. Taip ir mums dabar reikia keistis“, – kalbėjo E. Lucasas.