Ramūnas Terleckas. Šizofrenija atsliūkina iš „rūmų“

lzinios.lt 2017 02 03

Pirmadienis. Kolegė skundžiasi garsiau ėmusiu burgzti kompiuteriu. Jo sutaisyti nėra kam, nes išmaniosios mašinos prižiūrėtoją gripas paguldė. Kolegei neramu, nuolatinis ūžesys, anot jos, gali signalizuoti šizofreniją, nesvarbu, kad tik kompiuteris nerimsta, o ne galva plyšta. Klausausi... lyg ir nesmarkiai burzgia, bet neatsikratau jausmo, jog šizofrenijos dvasia klaidžioja netoliese.

lzinios.lt

Netrukus suvokiu – susidvejinimo bruzdesys simboliškai ataidi iš už kelių šimtų metrų nuo „Lietuvos žinių“ redakcijos stūksančių Seimo rūmų. Kad ir kaip brolių Nasvyčių kūrinį bandyta perdaryti, šviesos, gryno oro ir sveiko proto ieškota, statyta – pristatyta, langai kirsti, bet sovietinės dvasios iš ten nepavyko išvaryti.

 

Gal ne architektai kalti, o pati sąvoka „rūmai“ šiandien sunkiai dera su psichine sveikata. Net nesvarbu, kur tie rūmai stūkso – Nepriklausomybės, V. Kudirkos ar S. Daukanto aikštėse, iš visų jų vienas kitam prieštaringi signalai transliuojami kasdien.

 

Vieną dieną Seimo vadovai, premjeras ar prezidentė nepraleidžia progos pagirti verslo, kad darbo vietas kuria, kad mokesčius moka, kad valstybę išlaiko ir ją puoselėja. Prieš akis iškyla brolių Vileišių paveikslas – verslininkai-visuomenininkai, prieš šimtmetį pakloję Lietuvos valstybės pamatus. Tada prisimenu prieš metus girdėtus Roberto Dargio, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, vadovo, žodžius, kad atėjo laikais verslininkams imtis atsakomybės už valstybės ateitį.

 

Bet jei nuotaika prasta, politikai verslui būna negailestingi – drąsiai klijuoja nesąžiningų oligarchų, vagių ir darbo liaudies engėjų etiketės. Nevengia ir diskriminacijos pagal kapitalo kilmę: jei investicijos atkeliauja iš Skandinavijos, a priori – skaidru ir pažangu, jei verslą sėkmingai plėtoja lietuviai, įtartina, ar ko nors neslepia, ar piktų kėslų turintys „oligarchai“ nebando slapčia „parduoti Lietuvos“.

 

Taigi vieną dieną ploja verslui katučių, o kitą – maišo su mėšlu. Tuomet telieka spėlioti, ar nederėtų politikų priverstinai gydyti nuo šizofreniškų simptomų.

 

Naujausias ligos pavyzdys – Seimo valdyboje kilusi idėja apriboti asocijuotų struktūrų atstovų galimybes lankytis parlamente. Seimo vicepirmininkės Rimos Baškienės tikinimu, taip siekiama mažinti lobistinių grupių įtaką. Verslo asociacijų vadovai svarsto, kad Seimo naujokai mėgina pridengti savo menką kompetenciją, apsisaugoti nuo diskusijų ir stiprių oponentų. Kad ir kokių argumentų ieškotume, akivaizdu, jog prezidentei kitados nusprendus, šiandien verslo ir politikų santykiai iš esmės yra kriminalizuoti.

 

Neatrodo, kad dėl to atsirado daugiau skaidrumo korupcijos žemėlapyje, tik specialiosios tarnybos vis dažniau ką nors sulaiko kelioms valandoms arba viešina operatyvininkų surinktą informaciją. Vėliau politologams nesunku nuspėti, kurios partijos reitingai kris.

 

Seimo narys Povilas Urbšys „Lietuvos žinioms“ sakė pastebintis, kad pastaruoju metu politikai bijo bendrauti su verslo atstovais, o tai negerai. Anot jo, kitose valstybėse politikai sieja verslo interesus su valstybės interesais.

 

Tuo metu Seime karaliauja sovietinio mąstymo rudimentai: jei esi verslus, esi vagis, geriausiu atveju – niekingas spekuliantas.

 

Kaip rytoj bus Lietuvoje, sunku nuspėti, nes tai pačiai partijai priklausanti R. Baškienė norėtų per šūvio atstumą neprileisti verslininkų prie Seimo. Ir jai visiškai nesvarbu, jog šalia sėdi Ramūnas Karbauskis, net formaliai neatsisakęs vadovauti savo verslui. Seime esama ir daugiau žmonių, kurie mano, kad čia patekę ramiai sutvarkys savo reikalus, o oponentams ir jų argumentams užtrenks duris. Nedaug yra ką pridurti – juk „žali valstiečiai“ į politiką atsivedė tikrus profesionalus.

 

Taigi Lietuvoje siaučia ne vien gripo epidemija, vis dažniau svarbiausius postus užimančius žmones aplanko susidvejinimo jausmas.