Vis dėlto ta visa marga masė buvo gana tvirta ranka valdoma didžiojo vado (ir jo artimųjų, labiau patyrusių politikų, tokių kaip Rima Baškienė), kurio autoritetas buvo nekvestionuojamas ir kuriam dauguma „valstiečių“ dėkingi už tai, kad papuolė ten, kur nesapnavo.

Partijos viršūnėlės stengėsi iš kreivos šleivos masės nulipdyti kažką panašaus į komandą, organizavo komunikacijos mokymus, net po Seimo rūmus „valstiečiai“ juda būriu, o ne pavieniui. Ir staiga – še tau, kaip skuduru per veidą, – skandalo epicentre atsiduria pats pačiausias su savo artima partiete ir pavaduotoja.

Partija subruzdusi, sunerimusi, gyvena apsiausties nuotaikomis („visi prieš mus“), iš artimiausių bendražygių R. Karbauskio adresu pradeda lėkti nedviprasmiški pareiškimai ir kritikos strėlės. Galiausiai visa istorija vainikuojama išlindusiomis detalėmis apie G.Kildišienės nuslėptus gėdingus biografijos faktus ir pažadu padėti mandatą.

Bet šis tekstas – ne apie G. Kildišienę. Trumpai ir spalvingai blykstelėjusi politikoje ji įdomi tiek, kiek atskleidžia R. Karbauskio asmenybę ir supratimą apie vertybes, apie kurias jis pats taip mėgsta kalbėti. Apie tai jau taikliai rašė ir kolegė Indrė Makaraitytė.

Kai kurie ekspertai svarsto, kaip ši istorija paveiks Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir jos pirmininko reitingus ir prieina prie išvados, kad nepaveiks arba paveiks tik trumpalaikėje perspektyvoje.

Gali būti, kad reitingams didesnės žalos ir nebus padaryta, vis dėlto, sprendžiant iš žmonių reakcijų DELFI diskusijose – ir būtent jose, o ne feisbuke, kuris sudarytas iš paskirų bendraminčių burbulų – tautai šis skandalas nelabai patiko. Ir nors buvo girdėti balsų, užsistojančių „puolamus valstiečius“ ir „vargšę moterį“, dauguma aiškiai parodė, kad beveik savaitę trukę R. Karbauskio pasiteisinimai ir išvedžiojimai jų neįtikino ir kad jie nemėgsta būti kvailinami. Kad ir kaip R. Karbauskis stengėsi viešai atsiriboti nuo G. Kildišienės, skaitytojai tvirtos R. Karbauskio šeimos versija nepatikėjo, G. Kildišienę jie matė kaip moterį, darančią karjerą per lovą ir aferas, plėšrią, bet aiškiai stokojančią kompetencijų savo užimamoms pareigoms.

Ir tie, kurie priekaištauja žurnalistams, kad šie įsikabino į bulvarinį skandalą ir visą savaitę nieko kito neveikė, yra neteisūs. Pirma, patys skaitytojai jį sekė su didžiuliu susidomėjimu – ir ne tik dėl to, kad jis buvo pagardintas pikantiškomis detalėmis ir iš pažiūros paprastas – daug paprastesnis už kokią Vijūnėlę, „žento“ skandalą ar užsitęsusią Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą. Po truputį, spaudžiant žiniasklaidai ir visuomenei, buvo nenoriai atskleistos vis naujos, dramatiškos detalės, kurios augino įtampą. Antra, svarbiau nei patenkinti publikos smalsumą buvo išsiaiškinti tiesą, nes skandalo gijos veda į šiuo metu galingiausią politikos figūrą, Seimo narį – R. Karbauskį ir atidengia visiškai kitokį jo veidą, nei jis rodė iki rinkimų II turo.

Ir ką gi – vietoje pažadėto naujo geresnio pasaulio, švaresnės politikos, besąlygiško skaidrumo, vertybių apsaugos tauta išvydo banalią lietuviškos provincijos istoriją ir tokius pat dvejopus standartus, kaip ir Algirdo Brazausko ir Viktoro Uspaskicho laikais.

Kaip visa tai atrodo iš šalies, nors ir neįrodyta: šeimyninis gyvenimas greičiausiai pašlijęs, tačiau nesiskiriama, nes pernelyg sudėtinga ir gaila draskyti didžiulius turtus, galimai pasipainioja graži blondinė, mėginanti rasti nuolatinį rėmėją ir pagaliau kaip reikiant susitvarkyti gyvenimą. Interesai sutampa, blondinė pasirodo esanti kiek valdinga ir ambicinga, bet tai irgi ne bėda, nes sparčiai augančiai partijai trūksta patikimų kadrų, tad randama jos neformaliam karalienės statusui deranti gana aukšta vieta ir pažadamos egzotiškos kelionės, atsiprašau, komandiruotės. Čia net nereikia veltis į spekuliacijas apie nupirktus butus, kailinius, ir pan. Scenarijus sodrus ir taip.

Jei toks scenarijus susiklostytų kokiam eiliniam ūkininkui-agronomui ar sportininkui, kurių pilnos „valstiečių“ gretos, gal ir nebūtų keista, tačiau labai netikėta, kad skandalo epicentre atsidūrė pats R. Karbauskis, kurio sukurti didžiuliai verslai ir taikliai nujausti rinkėjų poreikiai, pasibaigę sėkmingais rinkimais, vis dėlto suponuotų, kad jis – anaiptol ne kvailys ir galbūt net gali pasigirti nestandartiniu mąstymu. Tačiau skandalo serialinis turinys rodo, kad „valstiečių“ vadas pasaulį mato gana trivialiai ir aukštus elgesio standartus taiko tik kitiems. Akivaizdu, kaip rašė Andrius Tapinas, kad jam sunku transformuotis iš galingo koncerno vadovo-šeimininko į tautos tarną.

Tai labai gerai atskleidžia ir tragiška skandalo komunikacija. Kažkodėl nuo pirmos dienos perėmęs iniciatyvą, aršiai užsistojęs G. Kildišienę, tačiau nelinkęs atskleisti tikrųjų automobilio nuomos aplinkybių R. Karbauskis pasirodė kaip isterikas ir nenorom sutelkė darbui visą žurnalistų kariauną.

Įpratęs būti visada pirmūniškai teisus, iš bendrapartiečių turbūt sutinkąs mažai prieštaravimų, žemaitiškai užsispyręs, kaip pats mėgsta pabrėžti, su žurnalistais besiginčijantis dėl kiekvieno skiemens, jis sau ir G. Kildišienei pagamino sprogstamąjį mišinį.

Kaip feisbuke rašė viešųjų ryšių ekspertas Andrius Baranauskas, komunikaciniu požiūriu „kažką panašaus jau matėme R. Pakso istorijos metu, tik šįsyk tas pats pasikartojo mažesne ir trumpesne apimtimi. Šios istorijos herojai nuoširdžiai tikėjo, kad patiria koordinuotą puolimą. Ir elgėsi atitinkamai: stengėsi atsilaikyti iš visų jėgų. (...) Gi žiniasklaida – ir visuomenė – tuo pat metu mato žmogų, kuris blaškosi, painiojasi parodymuose ir suteikia vis naujų progų atskleisti tą blaškymąsi. (...) Problema ta, kad objektyvi realybė vis tiek niekur nedingsta, ir galiausiai tenka ją priimti, grubiuoju būdu. Galima iki paskutinės akimirkos įtikinėti vienas kitą, kad priešaky – šviesa tunelio gale. Bet atvažiuojantis traukinys nuo to niekur nedings.“

Keista, kad R. Karbauskio bendrapartiečiai ir artimiausia aplinka, atrodo, tą atvažiuojantį traukinį pamatė anksčiau už savo vadą ir jau antroje savaitės pusėje prieš kameras matėme raminančias, nuosaikias, kaltę pripažįstančias Povilo Urbšio ir Rimos Baškienės kalbas. O kas dėl koordinuoto puolimo – nebe tie laikai, kai susitarę dviejų laikraščių grupių redaktoriai darė Lietuvoje, ką norėjo, puldinėjo, nuiminėjo pareigūnus ir pan. Žurnalistai tiesiog baisiai nemėgsta, kai jiems meluoja ar kažką nuo jų slepia – tuomet stengiasi tiesą išsiaiškinti su dvigubu įniršiu. Internetų laikais jiems padeda ir pasipiktinusi visuomenė, kuri, žiūrėk, tai atsiunčia kokių dokumentų, tai nurodo, kur ieškoti įdomių faktų.

Subūrę savo komandą iš atsitiktinių „profesionalų“ ir neigdami partiškumo svarbą „valstiečiai“ jau raško vaisius – ir artimiausio bendražygio biografija gali tapti siurprizu. Atrodo, kad G. Kildišienė nebus vienintelė staigmena: dėl priklausomybės azartiniams lošimams iš pareigų traukiasi Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos patarėjas Artūras Mažrimas.

Dar viena šios dramos pamoka Seime atsidūrusiems turčiams: tauta, ypač kai jos tokia dalis gyvena skurde, gali susitaikyti su abstrakčia turto sąvoka ir nesipiktins, kol jai prikišamai neparodomi labai konkretūs ir daiktiški to turto įrodymai – prabangūs visureigiai, kailiniai, laikrodžiai ir kitas. O jei dar kyla abejonių dėl teisėto įsigijimo...

Taip pat įdomu, kaip į šį skandalą reaguos rinkėjos moterys, kurios valstiečiams simpatizavo pirmiausia dėl kovos su alkoholiu. R. Karbauskis šioje istorijoje atrodo moteris išduodantis du kartus – pirmą kartą žmoną, o po to ir draugę. Feisbuke klajojo naivus moterų patarimas R. Karbauskiui – prisipažinti mylint ir viskas stotų į savo vietas. Lietuva – jau nebe ta, kaip V. Uspaskicho ir jo meilužių laikais. Per dešimtį metų šis tas vis dėlto pasikeitė. Meilužės turėjimas nebedaro politiko didžiu vyru, socialinė erdvė tokiems dvejopiems standartams yra negailestinga, o moterys – labai aktyvios jos dalyvės.

R. Karbauskiui bus sunku su tuo susitaikyti, tačiau plokštelę apie vertybes kuriam laikui turbūt teks pamiršti. Jo, sykiu ir partijos, autoritetui padaryta žala. Taip pat padaryta ir žala valstybei.

Ši istorija neatnešė valstybei didelių finansinių ar įvaizdžio nuostolių – tai ne išvogti milijonai, ne tarptautinis skandalas, ir vis dėlto ji pakenkė piliečių pasitikėjimui valstybe ir politika. IR VĖL. Tai vienareikšmiškai neigiamas reiškinys, nes piliečių nusivylimas Seimu, neviltis dėl geresnės valstybės ateities ir permainų ir taip per didelė – tai rodo ir apklausos, ir didžiuliai emigracijos mastai.