Ar įvyks valdžios pažadėtas santykių su Lenkija „perkrovimas“?

alfa.lt 2017 01 11

Dar prieš Seimo rinkimus naujosios valdžios lyderiai žadėjo „perkrauti“ Lietuvos santykius su Lenkija. Tam ne kartą retoriškai įsipareigojo ir premjeras Saulius Skvernelis bei Seimas. Kita vertus, kol kas Lietuvos užsienio politikai vadovauja vis dar tie patys asmenys, tad pokyčių dvišaliuose santykiuose gali ir nebūti.

 

alfa.lt    R. Dačkaus nuotr.

Dar prieš tapdamas Vyriausybės vadovu, S. Skvernelis iš Seimo narių sulaukė klausimo, kokių iniciatyvų ketina imtis užsienio politikoje. Tuomet jis tvirtino, kad sieks „perkrauti“ diplomatinius santykius su lenkais.

 

 

„Mes turime kaimynystėje labai sparčiai augančią didelę ekonomiką, kurios potencialo neišnaudojame, aš manau, kad tie santykiai, kurie yra pastaraisiais metais susiklostę, nepasakyčiau, kad labai blogi, bet jie nekaimyniški, jie turi būti pakeisti. Aš dėsiu visas pastangas, kiek tai mano kompetencijoje, kad santykiai su šia valstybe (Lenkija – Alfa.lt past.) įgautų kitą pagreitį ir būtų „perkrauti“, – praėjusių metų lapkričio 17 d. iš Seimo tribūnos kalbėjo tuomet kandidatas į premjerus.

 

Parlamento rinkimus laimėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis taip pat dar po antrojo Seimo rinkimų turo aiškino, kad ketina tęsti tą pačią užsienio politikos kryptį, tačiau kartu ir gerinti santykius su Baltijos šalimis bei Lenkija.

 

Geresnių santykių su Varšuva tikslai įrašyti ir naujosios Vyriausybės programoje, kurioje teigiama, kad „tvaresnė integracija euroatlantinėje erdvėje ir saugumo stiprinimas Rytų ir Vidurio Europos regione negalimi be gerų santykių su Baltijos valstybėmis, Skandinavijos šalimis, Lenkija ir kitomis Vidurio Europos valstybėmis“.

 

Prieš pat metų pabaigą analogišką poziciją išdėstė ir Lietuvos Seimas, gruodžio 20-ąją priėmęs rezoliuciją „Dėl parlamentinės diplomatijos stiprinimo“.

Seimas priimtu dokumentu pakvietė „atkurti tvarų tarpparlamentinį bendradarbiavimą su Lenkija, kuris yra itin svarbus tiek koordinuoti pozicijas regioninio saugumo klausimais, tiek naikinant įsisenėjusias kliūtis dvišalių santykių, grįstų abipuse pagarba ir supratimu, gerinimui“.

 

Kita vertus, bent jau kol kas Lietuvos užsienio politikai vadovauja tie patys asmenys, kurie priėmė sprendimus ir praėjusius ketverius metus. Už užsienio politiką atsakančios prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencija baigiasi 2019 m., o užsienio reikalų ministru „valstiečių“ vadovaujamoje Vyriausybėje, kuri gali dirbti iki 2020-ųjų, liko socialdemokratas Linas Linkevičius.

 

Be to, dar per rinkimų kampaniją praėjusių metų pabaigoje „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis leido suprasti, kad užsienio ir krašto apsaugos politiką paliks prezidentūros priežiūrai.

 

Prezidentūra: spektaklių niekam nereikia

Naujienų portalas Alfa.lt pasiteiravo prezidentūros atstovų, kaip valstybės vadovė žvelgia į valdančiųjų pažadus „perkrauti“ santykius su Lenkija. Prezidentės konsultantė Raimonda Miglinaitė perdavė, kad D. Grybauskaitė nekomentuoja kitų politikų pasisakymų, tačiau prezidentūros atsiųstame atsakyme Vilniaus ir Varšuvos bendradarbiavimas apibūdinamas tokiais žodžiais kaip „geras“ ir „puikus“. Tad susidaro įspūdis, kad prezidentę tenkina dabartinė Lietuvos ir Lenkijos santykių būklė.

 

„Lietuvą ir Lenkiją sieja geras ekonominis bendradarbiavimas, tam turime puikią bazę: veikia elektros sistemos „LitPol Link“ viena jungtis, bus ir antra, kartu plėtojamas bendras projektas „Rail Baltica“, turėsime dujų jungtį. Lenkija – viena svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių.

 

Puikiai bendradarbiaujame gynybos srityje, mūsų požiūris į grėsmes praktiškai vienodas, turime daug bendrų interesų bei supratimo kartu dirbti ir rengtis iššūkiams šioje srityje. Pernai kartu sukūrėme ir pradėjo veikti bendra Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karinė brigada, kuri padeda Ukrainos kariams pasirengti pagal NATO standartus, Lenkijos kariai dalyvauja Lietuvoje vykstančiose pratybose“, – rašoma prezidentūros pateiktame atsakyme.

 

Taip pat prezidentė teigia, kad parodomąją politiką keičia konkretūs rezultatai.

 

„ES lygmeniu mūsų regiono interesai sutampa ir mes vieni kitus palaikome, kai toks interesas atsiranda. Taigi bendradarbiaujame, išskyrus tai, kad nebevykdomi parodomieji vizitai į Lenkiją. Apskritai nemėgstu parodomųjų vizitų į jokią šalį. Mano vizitai dažniausiai būna darbiniai ir net oficialiųjų metu stengiuosi, kad vyktų ir forumai ar būtų pasirašyti kokie nors susitarimai, kaip buvo ir per mano vizitą Ukrainoje.

 

O su prezidentu A. Duda susitinkame pakankamai dažnai, pavyzdžiui, vien 2016 m. keturis kartus. Manau, tai vieni dažniausių susitikimų su kitos šalies vadovu. Susitikimai būna ir tarptautiniuose forumuose, ir dvišaliai. ES apskritai jau nebėra madingi parodomieji vizitai tarp ES šalių narių, juk matomės ir Vadovų Taryboje, ir įvairiuose forumuose. Dirbtinių spektaklių jau niekam nebereikia – reikia konkrečių rezultatų“, – Lietuvos ir Lenkijos santykių būklė vertinama prezidentūros atsiųstame atsakyme.

 

Opozicija: reikia patiems padaryti namų darbus

Buvęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis Andrius Kubilius portalui Alfa.lt pasakojo, kad Lietuva turėtų tiesiog stengtis daryti tuos dalykus, kurie bet kuriuo atveju būtų teisingi, pavyzdžiui, rūpintis tautinių bendrijų politika.

 

„Žinau, ko reikia Lietuvoje rūpinantis, kad valstybė turėtų sisteminę ir visa apimančią tautinių mažumų politiką. Dėl to pats Seimo rinkimuose kandidatavau Šalčininkų vienmandatėje apygardoje – ne tiek siekdamas gero rezultato, bet tam, kad geriau pažinčiau jų problemas, ir kad tai būtų paskata parengti naują programą. Mes ją parengėme daugeliu aspektų – ekonominės plėtros, demokratijos vystymo, švietimo tobulinimo.

 

Seime taip pat inicijavau Gegužės 3-iosios grupę su tais Seimo nariais, kuriems rūpi šie klausimai. Po pirmųjų posėdžių ėmėmės ir iniciatyvų – pavyzdžiui, tartis su televizijos centrais, kad jie retransliuotų kokią nors patrauklią Lenkijos programą Vilniaus regione. Manome, kad stojant į aukštąsias mokyklas gali būti suteikiami papildomi balai tiems, kurie moka kokių nors užsienio kalbų, tarkime, lenkų.

 

Tokias iniciatyvas galimas realizuoti, o ar tai paveiks mūsų santykius su Lenkija, tai daug kas priklauso nuo pačios Varšuvos, bet mums svarbu, kad mes Lietuvos viduje realizuotume sistemingą politiką, kurios iki šiol trūko“, – sakė pašnekovas.

 

Pasak A. Kubiliaus, kol kas naujoji „valstiečių“ ir socialdemokratų valdžia su opozicija šiais klausimais „kalba geranoriškai“.

 

Politologas: geopolitiniai klausimai turėtų nustumti pavardes ir lenteles

Visuomenės veikėjo ir politologo Alvydo Medalinsko požiūriu, Lietuvos ir Lenkijos politikai turėtų nesismulkinti, nagrinėdami abiejų valstybių vidaus politikos peripetijas, o tvirtai kartu dirbti, žiūrėdami į geopolitinę situaciją.

 

„Palaikyti santykius su kaimynėmis yra, be abejo, svarbu, o jų „perkrovimas“, jei jie buvo blogi, irgi yra geras dalykas. Tačiau kartu diplomatiniai santykiai yra dvipusis dalykas, ir labai svarbu, kad ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje būtų suprantama, kad bendradarbiavimas strateginiais klausimais yra labai svarbus, kai kalbame apie NATO politiką, Suvalkų koridorių, Ukrainą, Europos Sąjungą po „Brexit“, agresyvią Rusijos politiką, nežinią dėl JAV politikos po Donaldo Trumpo išrinkimo.

 

Jei šitai būtų gerai suprantama, tada visi kiti klausimai, kurie kelia ginčų, būtų padėti į šoną ir santykių „perkrovimas“ būtų įmanomas, net jei ir užsienio politikai vadovauja tie patys asmenys, kaip kad šiuo atveju yra Lietuvoje, kai prezidentė ir užsienio reikalų ministras, pasikeitus Vyriausybei, liko tie patys. Kitaip sakant, kartais „perkrauti“ santykius turėtų padėti pasikeitusi geopolitinė situacija“, – kalbėjo jis.

 

Pasak A. Medalinsko, šiuo metu Lietuvai geriausia būtų duoti aiškiai Lenkijai suprasti, kad įvairūs lūkesčiai, susiję su vardų ir pavardžių rašymo pakeitimu, yra nepagrįsti.

 

„Jeigu bus spaudžiama tokie klausimai, kaip asmenvardžių rašymas, tai tada viskas gali labai sunkiai spręstis, ir ne tik dėl to, kad Lietuvoje yra labai daug įvairių nuomonių šitais klausimais, bet ir dėl įvairių konstitucinių dalykų, kurie yra daug sunkiau sprendžiami nei tiesiog įstatymų pakeitimai.

 

Lietuvoje suvokimo apie strateginių ryšių su Lenkija svarbą pakanka, nors galbūt ir pernelyg mažai dedama pastangų, kad būtų paaiškinta, jog įvairūs Varšuvą dominantys įstatymų pakeitimai yra konstitucinio lygmens dalykai“, – aiškino politologas.