Gedimino kalnas tikrai nesubyrės

lzinios.lt 2017 01 09

Pastaruoju metu visuomenėje daug nerimo sukėlė sostinės Gedimino kalno nuošliaužos. Baiminamasi, kad kalnas nenuslinktų su visu pilies bokštu. Inžinierius-geologas Kazimieras Monstvilas, dar 1969–1973 metais vadovavęs Gedimino kalno geologiniams ir hidrogeologiniams tyrinėjimams, tvirtina, kad taip tikrai nenutiks.

lzinios.lt

„Dabartinę ir ankstesnę kalno būklę gerai žinau. Ant kalno ketverius metus, galima sakyti, ir miegojau. Detaliai tyrę kalną 1969–1973 metais jį visą esame pragręžę iki pat apačios.

Tuo metu buvo mažai žinoma kalno geologija, tad mes gavome užduotį ištyrinėti. Iš viso tada rankiniu būdu padarėme 150 gręžinių, jų gylis – nuo 10 iki 20 metrų. Atlikome šimtus gruntų laboratorinių tyrimų, išbandėme grunto stiprumo savybes. Kalno pamatas, pagrindinis kūgis, vadinama šerdis – iš labai kietų, ledynmečiu sustumtų smėlių, molių, – sakė K. Monstvilas. – Tos ledyninės nuogulos yra labai stiprios, į jas neįmanoma buvo net jokių matavimo prietaisų įspausti. Dar prieš mus, 1955 metais, kalno viršuje buvo išgręžti trys apie 40 metrų gylio siekiantys gręžiniai. Tad kalno sandara gerai žinoma.“

Detalūs kalno geologiniai tyrimai patyrusiam buvusio Lietuvos pramoninės statybos projektavimo instituto, paskui – Inžinerinių tyrinėjimų instituto inžinieriui-geologui leidžia teigti, kad pats kalnas yra stabilus, o slenka tik paviršiniai sluoksniai. Tačiau tai, jo nuomone, didelės grėsmės nekelia. „Pernai metais nuošliaužų storis siekė 0,80–1 metrą. Pagrindinių sluoksnių nesiekė“, – sakė geologas.

Užvežtas gruntas

„Praėjus daug metų nuo mūsų tyrimų galėjo pasikeisti tik tie gruntai, kurie yra ant to kietojo pagrindinio sluoksnio, bet tikrai ne pagrindiniai sluoksniai“, – teigė K. Monstvilas. Kaip jis prisimena, apie 1988–1990 metus aplink kalną atstatinėjo akmeninę sieną, įgręžė betoninius polius, išbetonavo pagrindą. Tada aplink pastatytą sieną buvo atvežta ir užpilta apie 10 tūkstančių kubinių metrų grunto – kad nesimatytų polių, statybinių šiukšlių. „Spėju, kad tas užvežtas gruntas dabar ir kelia problemų. Vienoje vietoje poliai nevykusiai pastatyti, tai toje vietoje praėjusį spalį ir nuslinko nuošliauža, – sakė K. Monstvilas. – Beje, mūsų tyrinėjimų laikais žmonės į Gedimino kalną lipo kas pro kur norėjo, visas kalnas buvo išmintas įvairių takelių. Daugelyje statesnių vietų buvo net betoniniai laiptukai. O kai pastatė tą sieną kalno viršuje, buvo padarytas vienas į kalno viršų vedantis takas.“

Kalta velėna ant tinkliuko K. Monstvilas, pernai vasario mėnesį, kai nuslinko pirmoji nuošliauža, įšoko į guminius batus ir išbraidė visą tą probleminę vietą. „Tada pirmą karta pamačiau, kad daugelyje vietų nukirtus medžius kalno šlaitai buvo uždengti ant tinklo užauginta velėna. Ją išvynioja kaip kilimą. Gražu, patogu, bet tai kelia problemų, – sakė jis. – Anksčiau to nežinojau, daug kas į tai nekreipė dėmesio, bet, kaip pasirodo, ir pirmoji nuošliauža nuslinko iš po tokios velėnos, iš po tinklo. Kol buvo natūrali veja, kol nebuvo tokių dirbtinių velėnų, visą XX amžių jokių problemų, jokių nuošliaužų nebuvo.“

Kaip aiškino geologas, per liūtis nuo natūraliai susiformavusio kalno paviršiaus vanduo nubėgdavo. Nors ir šiek tiek smėlio nunešdavo, susiformuodavo grioveliai, tačiau nuošliaužų nebūdavo. „Tačiau užklojus tinklu, po juo ėmė kauptis drėgmė, viskas permirko. Permirkęs ir su statybinėmis griuvenomis susimaišęs gruntas pasislinko, o paskui ir nučiuožė. Juk jis nėra taip smarkiai susispaudęs kaip pagrindinis kalno sluoksnis, kaip ledyninės nuogulos. Mokslų akademijos ekspertai konstatavo, kad spalio mėnesio nuošliauža nuslinko dėl to, kad dalis kalno buvo uždengta plėvele. Po plėvele gruntas pasidarė daug drėgnesnis“, – pasakojo K. Monstvilas.

Ką daryti?

Inžinieriaus-geologo nuomone, pirmiausia reikia nuimti dirbtinę tinklinę velėną ir parinkti žemaūgius augaliukus, suformuoti natūralią žolinę dangą. „Pamenu, po mūsų tyrimų prieš daugiau kaip 40 metų siūlėme surasti tokius žolinius augalus, kurie galėtų augti po medžiais. Tada kai visus kalno šlaitus nuo saulės uždengdavo medžių lapija, veja po medžiais neaugo. Kalnas buvo apyplikis. Jau tada mes patarėme apauginti žole“, – sakė K. Montsvilas. Pasak jo, stačiais kalno šlaitais lietaus ir sniego tirpsmo vanduo nuteka neįsigerdamas į gruntą. Be žolinės dangos gali vykti nuoplovos, susidaryti griovos. „Užauginus žolę, tai negresia. Tačiau žolę reikia sėti, prižiūrėti. Kitaip su kalnu vis bus problemų“, – sakė jis.

Geologui 1977–1980 metais teko darbuotis ir Kuboje. Su grupe geologų buvo pasiųstas pagelbėti Kubos žemdirbiams – kalnuotose vietose tyrinėjo gruntus ir patarė, kaip liūčių vandenis išsaugoti daržovių auginimui per visą sausros periodą.

„Oi, visokių kalnų esu matęs, – juokėsi buvęs alpinistas K. Monstvilas, 1972 metais su dar trimis lietuviais – Juozu Antanavičium, Augiu Guču, ir Baliu Binkausku – Pamyre įkopęs į Ismailo Samani (buvusią Komunizmo) viršūnę, siekiančią 7495 metrus aukščio. – Pirmą lietuvių alpinistų aukštuminę ekspediciją į pietvakarių Pamyrą organizavau dar 1964 metais. Tada lipom į bevardes viršūnes ir pavadinom jas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Kristijono Donelaičio ir Lietuvos vardais.“ Lietuvos viršūnė siekia 6100 metrų aukščio. Labiausiai alpinistas džiaugiasi, kad visur sovietinėje spaudoje, kai buvo rašoma apie jų įkopimą, niekas prie viršūnės pavadinimo – Lietuva – nepridėjo žodelio „sovetskaja“ (tarybų). „Kaip pavadinom Lietuvos vardu, taip visur ir buvo užfiksuota“, – sakė jis.