Kaip atrodo tikroji koalicijos sutartis: ar socialdemokratai sau išsikasė duobę

delfi.lt 2017 01 06

Ekspremjero Andriaus Kubiliaus vertinimu, valstiečių žaliųjų su socialdemokratais pasirašyta koalicijos sutartis palanki valstiečiams ir socialdemokratus paverčia aritmetiniu priedu. Politologas Tomas Janeliūnas konstatuoja, kad tokia sutartimi socialdemokratai save stato į nepalankią poziciją ir negali pretenduoti į politiškai reikalingo partnerio vietą.

Trečiadienį DELFI publikavo straipsnį, kuriame dalis socialdemokratų sprendimą eiti į valdančiąją koaliciją su Ramūno Karbauskio vadovaujamais „valstiečiais“ vadina klaida, grasinančia tolesniam visos partijos išlikimui.

Apie tai yra kalbėjęs ir partijos prezidiumo narys Gintautas Paluckas. Prieš keletą savaičių LSDP tarybos posėdyje jis perspėjo, kad koalicija su valstiečiais žaliaisiais yra spąstai socialdemokratams.

Spragų koalicijos sutartyje mato ir daugiau socialdemokratų, tačiau partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius bando raminti, kad viskas tvarkoje. Trečiadienį išplatintame Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pareiškime teigiama, kad socialdemokratai nesvarsto galimo pasitraukimo iš valdančiosios koalicijos, o žiniasklaidoje paviešinti tokie pasvarstymai reiškia tik atskiras LSDP skyrių vadovų nuomones.

Dalies socdemų bruzdėjimas dėl koalicijos sutarties kelia klausimą, dėl ko iš tikro susitarė socialdemokratai. Akys krypsta į DELFI paviešintos koalicijos sutarties turinį. Pavyzdžiui, joje net nėra įvardyta, kiek ministerijų kuriai partijai tenka – nurodoma, kad bus remiamasi Seimo rinkimų rezultatų proporcijomis. Tačiau koalicijos sutartyje įtvirtinta, kad Seimo pirmininko ir premjero kandidatūras teikia LVŽS.

Sutartyje koalicijos partneriai nurodo, kad visais klausimais „tarsis remdamiesi geranoriškumo principu“. Koalicijos partneriai taip pat susitaria, kad dėl kai kurių klausimų, susijusių su vertybinėmis nuostatomis – asmenvardžių rašymo, šeimos apibrėžimo įtvirtinimo Konstitucijoje, partnerystės įteisinimo, žmogaus gyvybės nuo pradėjimo momento apsaugos – jie apsispręs savarankiškai.

„Mes paprasčiausiai esame žodžio žmonės, jeigu mes kažką sakome, reiškia, taip ir darome, niekada nesielgiame kitaip negu sakome. Šiuo požiūriu sutarties galėtų nebūti visai, jeigu žodis duotas, bet sutartis tam tikra prasme formalizuoja susitarimą“, – DELFI aiškino LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis.

Tiesa, kaip sutarties priedas yra koalicijos programa, tačiau joje valstiečių žaliųjų programos pagrindu kalbama apie programinius dalykus, bet ne apie koalicijos partnerių santykius ir bendradarbiavimo principus.

A. Kubilius: socialdemokratams belieka būti aritmetiniu priedu

„Mūsų sutartis buvo gerokai konkretesnė. Ir ne tik dėl kvotų, proporcijų, taip pat dėl pagrindinių nuostatų, taigi šioje vietoje mane iš tikrųjų stebino socialdemokratų abejingumas tokiai sutarčiai. Kai tik ją pamačiau, nustebau, klausiau, ar čia viskas, nes nieko iš esmės nesusitarta“, – tvirtina koalicinei Vyriausybei 2008-2012 m. vadovavęs A. Kubilius. Jis primena, kad Permainų koalicija, pasirašydama koalicijos sutartį, pasirašė ir detalų Krizės įveikimo planą. Jame detaliai sutarta, kaip ir kokie mokesčiai bus keičiami ir kaip bus mažinamos įvairios išlaidos.

Minėtoje sutartyje įtvirtinta, kad koalicijos partneriai Seime ir Vyriausybėje remia Vyriausybės programos nuostatas, teisės aktų projektus bei kitus iš anksto suderintus projektus. Dėl nesutartų projektų koalicijos partneriai nėra vienas kitam įpareigoti.

Kartu su koalicine sutartimi, pasirašyti dar 9 priedai. Juose aiškiai įvardintas ministerijų paskirstymas pagal partijas, aptartas Seimo vadovybės formavimas, Seimo komitetų pirmininkų paskirstymas.

Taip pat numatytos procedūros tais atvejais, kai kuris nors koalicijos partnerių pažeistų sutartį. Numatyta, kad sutartis ar atskiros jos nuostatos galėtų būti keičiamos tik visų koalicijos partnerių bendru sutarimu.

A. Kubilius išsakė savo „filosofinį“ požiūrį: socialdemokratai esą niekada nekreipdavo per daug dėmesio į rinkimų programas ir esminius programinius įsipareigojimus.

„Todėl manęs nenustebino, kad ir į koalicijos sutartį jie nesistengė įrašyti kokių nors jiems svarbių nuostatų, nes jie taip įpratę gyventi. Bent jau taip viršūnės būdavo įpratusios gyventi. Todėl jie turi tokią koalicijos sutartį, kuri gera valstiečiams: joje nereikalaujama, kad valstiečiai ką nors įsipareigotų. Dabar socialdemokratams belieka būti aritmetiniu priedu prie valstiečių daugumos, kuris neturi jokių svertų daryti kokią nors įtaką koalicijos darbui – sutartyje ir programoje nieko neįsipareigota“ , – sako konservatorius.

A. Kubilius prisimena, kai 2007 m. parėmė socialdemokrato Gedimino Kirkilo vadovaujamą mažumos Vyriausybę. Jis sako, kad tąkart pavykę išreikalauti žymiai konkretesnių dalykų – G Kirkilo Vyriausybė įsipareigojo konservatoriams svarbių dalykų, pavyzdžiui, dėl atominės elektrinės, šeimos politikos. Tokia buvo konservatorių sąlyga sudaryti galimybę mažumos Vyriausybei veikti.

Pasak A. Kubiliaus, kuomet pamatyta, kad kai kurių įsipareigojimų Vyriausybė nepajėgia įgyvendinti, parama Vyriausybei nutrūko.

T. Janeliūnas: socialdemokratai save stato į nepalankią poziciją

„Peržvelgus sutartį man atrodo, kad ji yra labai formali. Ko galima tikėtis iš koalicinės sutarties – tai daugiau politikos joje, o ne tik akivaizdžių taisyklių, kaip kad ministerijų paskirstymo propocijų, pakartojimo. Kaip tik politinių nuostatų ir įsipareigojimų sutartyje labai mažai“, – pastebi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas T. Janeliūnas.

Politologo teigimu, bene vienintelis punktas kalba apie tai, kuriose srityse gali nebūti „koalicinio sutarimo“, tai yra, kur frakcijos pasilieka teisę turėti atskirą nuomonę, nesutampančią su koalicijos partnerių. Tačiau net ir šis punktas yra baigtinis – nurodomos tik kelios temos, kurios aktualios dabar. T. Janeliūno aiškinimu, nuoroda, kad visais kitais klausimais bus tariamasi „geranoriškumo principu“, nieko nepasako ir yra visiškai tuščia.

T. Janeliūnui į akis krenta, kad sutartyje nėra aiškiai nurodyta partnerių atsakomybė už konkrečias politikos sritis ir ministerijas. Tai reiškia, kad potencialiai ateityje gali sekti ir ministerijų persiskirstymas. Viena vertus, sako politologas, tai suteikia daugiau lankstumo koalicijai, kita vertus, gali slėpti potencialų konfliktą, jei po kokios nors krizės kils noras vienoje ar kitoje ministerijoje siūlyti „geresnį kandidatą“ nei turi koalicijos partneriai.

„Dar vienas svarbus dalykas – socialdemokratai, sutikdami su valdžios pasidalijimu tik pagal proporcingumo principą, save stato į nepalankią poziciją – jie negali pretenduoti į politiškai reikalingo partnerio vietą. Turėdami santykinai mažą frakciją Seime, socialdemokratai atitinkamai negali tikėtis ir reikšmingos įtakos politiniams sprendimams. Tačiau kartais būna taip, kad net ir mažesnis partneris yra itin svarbus, nes be jo koalicija tiesiog neįmanoma. Šiuo atveju nematyti, kad socialdemokratai bandė kaip nors įtvirtinti savo reikšmę koalicijoje“, – sako T. Janeliūnas.

Sutartyje neminimas koalicijos partnerėms tenkančių ministerijų skaičius. T. Janeliūno svarstymu, tai gali būti susieta su skelbtais planais ministerijas jungti ar naikinti. Griežtas ministerijų skaičiaus nurodymas galbūt galėjo išsikreipti ateityje ministerijų skaičių sumažinus.

Kieno kaltė, kad socialdemokratai atsidūrė tokioje situacijoje ir ar teisūs partiečiai, prie kryžiaus kalantys lyderį A. Butkevičių? Politologo manymu, nepasitenkinimas A. Butkevičiaus vadovavimu partijai platesnis. „Sutartis, matyt, tik dar vienas pretekstas kritiką sustiprinti. Derybose, kiek žinau, dalyvavo ne vien A. Butkevičius, jis turėjo nemažai patarėjų ir padėjėjų, kurie derėjosi kartu. Viską nurašyti vien tik partijos pirmininkui būtų galbūt nelabai teisinga. Iš kitos pusės, prisiminus to meto aplinkybes, socialdemokratai greičiausiai tuo metu apskritai buvo nokdaune ir žinodami, kad valstiečiams nėra vienintelė būtinybė derėtis tik su jais, greičiausiai tuo metu kelti didelių sąlygų ir negalėjo. Matyt, to meto aplinkybės ir lėmė, kad sutarty iš esmės nėra jokių socialdemokratus ginančių arba jų politinę reikšmę sustiprinančių nuostatų“, – aiškino TSPMI dėstytojas.

T. Janeliūnas nemano, kad dėl sutarties gali būtų persiderėta: valstiečiams to nereikia, be to, didelių konfliktų tarp koalicijos partnerių nėra. Politologo manymu, po pavasarį laukiančių socialdemokratų partijos pirmininko rinkimų gali būti bandoma politinę įtaką didinti kitais būdais – nebūtinai persiderant dėl koalicijos sutarties.

Socialdemokratų ministrų pasitraukimas Vyriausybės nesugriautų

Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo (KT) teisėjas Vytautas Sinkevičius atkreipia dėmesį, kad koalicijos sutartis nėra teisinio pobūdžio.

„Tai tik politinių partijų politinio pobūdžio susitarimas. Kitaip tariant, jie susitaria, kad kartu sieks įgyvendinti tam tikras Vyriausybės programoje įtvirtintas programines nuostatas. Bet Seimo nariams ši sutartis jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali sukelti, ji nėra Seimo nariams privaloma ir nė vienam Seimo nariui negali tokia būti. Nes pagal Konstituciją, Seimo narys yra ne politinės partijos, o visos tautos atstovas, jis savo veikloje turi vadovautis ne politinių partijų koaliciniais susitarimais, o Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine“, – aiškino V. Sinkevičius.

Taigi koalicinė sutartis negali įpareigoti Seimo nario balsuoti taip, kaip liepia politinė partija ar jos lyderis. Sutartis nėra teisinis dokumentas ir faktiškai gali būti neveiksminga.

Kas nutiktų su Vyriausybe, jei, tarkime, socdemai nuspręstų iš koalicijos trauktis?

„Ši sutartis nekyla iš Konstitucijos. Tai politinės realybės ir politinio gyvenimo dalykai. Konstitucijoje nustatyta – jei pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Kitaip tariant, jeigu iš 14 dabar esančių ministrų Vyriausybėje atsiras 8 nauji ministrai, Vyriausybė turės eiti į Seimą ir iš naujo prašyti įgaliojimų. Seimas įgaliojimus gali suteikti arba ne“, – dėsto V. Sinkevičius.

Taigi net socialdemokratams iš koalicijos apsitraukus su visais trim ministrais, Vyriausybė ir toliau funkcionuotų. Tačiau ji turi turėti palaikymą Seime, mat, 71 Seimo narys gali pareikšti nepasitikėjimą ministru pirmininku ir taip visa Vyriausybė atsistatydina.

Be to, atkreipia dėmesį konstitucinės teisės profesorius, ministrus, premjero teikimu, skiria ir atleidžia prezidentė, taigi čia žodį tartų ir šalies vadovė.