Vytautas V. Landsbergis: Atsisveikinant su Vytautu Blože

15min.lt 2017 01 02

Užverčiant paskutinį metų puslapį teks trint dar vieną telefono numerį: Naujųjų dieną atskriejo žinia, kad nebeliko Vytauto Bložės. Mokytojo, bičiulio, nuostabaus poeto ir mano žmonos Ramunės bei dukros Elenos krikštatėvio.

Visos mano poezijos knygelės buvo redaguotos būtent jo, dar likę šūsnys juodraščių, primargintų Vytauto pasiūlymais ir pastabomis. Dar likusi pjesė „Gydytojas“, kurią kažkada susirašinėdami rašėme dviese, knebinėdami Naujojo Testamento žodžius ir situacijas. Tiesiog savo malonumui, žaisdami.

 

 

Ir liko daugybė unikalių pamokymų, kaip gimsta eilėraštis, kokia kūrybinė virtuvė virė Vytauto ir Nijolės galvose bei širdyse. Pvz., anot Vytauto, nieko itin gero negalima sukurti mieste, gamta – tiesiog būtinas kūrybos komponentas. Todėl jis (kaip koks Čiurlionis) ir patraukė su savąja Nijole Druskininkų link.

Antras dalykas – aukščiausio lygio kūryba neįmanoma svaiginantis. Vytautas buvo jogas, vegetaras ir absoliutus abstinentas jau daugelį metų.

 

Dar toks linksmesnis prisiminimas/pamokymas (Vytauto žodžius perpasakoju iš atminties): „Kūryba nėra tai, kas sugalvojama, o tai, kas sudiktuojama – tarsi teksto nemokančiam aktoriui pašnibždama iš suflerio būdelės. Tik kaip iki to suflerio prisikapstyti? Kartais padeda mantrų giedojimas, kartais rožinis... Pagiedojus 40-50 minučių momenėlyje atsiranda švelnūs virpuliukai – tai ženklas, kas tuoj prasidės diktantas, jau galima klauptis prie stalo ir pasiruošt rašyti. Bet sykį man visi tie šventi giedojimai ėmė ir truputį pabodo, tad nutariau išbandyt ką nors naujo. Pagalvojau, juk Maironis – irgi savotiškai šventas žmogus, turėtų ir jo tekstai pasiekti Dievo ausį. Pradėjau šnibždėdamas kartoti "Trakų pilį" – tarsi maldą. Ir ką sau manai – po kokių 40 minučių momenėlis irgi įsijungė.“

 

Taipogi liko keli filmai – nuo paties pirmojo, kursinio darbo „Tėvas“ – apie Vytauto Bložės tėvą, vaistininką, gydžiusį partizanus ir numirusį kažkur nutremtą sibiruos. Iki antrojo – „Baladė apie Daumantą“, kuriame skamba ezopiškai rezistenciškos Vytauto eilės, kurtos sovietmečiu:

 

mes lošiame peiliais

į žolę nugriuvę

kur medis stovėjo

lyg nukirstas

kur per krūtinę

viksvos nubėgo

kur žemuogių skonis

gulint

 

Ir liko pora portretinių vėlesnių filmų apie šią keistąją atsiskyrėlių poetų šeimyną – „Švendubrės šamanas“ (apie Vytautą) ir „Verdenė“ (apie Nijolę).

 

Ačiū, gerasis žmogau, keliauk pas Barbutę (taip Vytautas vadino Nijolę) ir rašykit ten toliau vienas kitam.