Vokietija suka galvą, ką daryti su Prancūzija, kuri stovi ant bedugnės krašto

delfi.lt 2016 12 08

delfi.lt Reuters/Scanpix nuotr.

Po „Brexit“ referendumo Jungtinėje Karalystėje ir Donaldo Trumpo pergalės Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimuose Prancūzija taip pat gali tapti destruktyvių populistinių jėgų auka, jei Prancūzijos rinkėjai šalies prezidente išrinktų kraštutinių dešiniųjų „Nacionalinio fronto“ lyderę Marine Le Pen.

Vokiečiams turbūt patinka, kad JAV žiniasklaida Vokietijos kanclerę Angelą Merkel vadina „liberaliųjų Vakarų paskutine sergėtoja“ ir stabilumo garantu chaoso jūroje. Tačiau viena, kai esi apibūdinamas kaip geriausias mokinys klasėje, prie ko Vokietija yra pripratusi, tačiau visai kas kita, kai apskritai atrodo, kad klasėje likai vienas, rašo D. Moisi.

Nors D. Trumpas atsisakė kai kurių radikaliausių savo kampanijos pažadų, jis greičiausiai neatsisakys ketinimo visų pirma susitelkti į Jungtinių Valstijų reikalus, todėl JAV gali atsisakyti universalizmo ir dalyvavimo pasaulio reikaluose – pastaruosius 70 metų įprasto šalies vaidmens.

Padėtis Europoje, anot prancūzų politologo, ne ką geresnė: Lenkija seka blogu Vengrijos pavyzdžiu; Austrijos prezidentu vos netapo kraštutinių dešiniųjų atstovas; Didžioji Britanija apskritai rengiasi išstoti iš Europos Sąjungos.

Tačiau nė vienas iš šių veiksnių, pasak D. Moisi, taip nedestabilizuotų Vokietijos, kaip galima M. Le Pen pergalė Prancūzijos prezidento rinkimuose. Jo nuomone, „Nacionalinio fronto“ lyderės pergalė reikštų, kad atsisakoma ne tik ypatingų santykių su Vokietija, bet ir vertybių, principų ir normų, Vokietijai suteikusių galimybę susitaikyti su savimi ir su savo kaimynais, pradedant nuo Prancūzijos. Nebeliktų Prancūzijos ir Vokietijos ašies, kuria remiasi visa Europos Sąjunga.

Tad šiandien Prancūzijos ir Vokietijos santykius būtina ne tik išsaugoti, bet ir pakylėti į kitą lygį. Tenka pripažinti ir tai, kad Vokietijos ir Prancūzijos įtaka tarptautinėje arenoje gerokai skiriasi. Tai nereiškia, kad Vokietija tapo per daug stipri, kaip galbūt atrodė iškart po šalies susivienijimo, tiesiog Prancūzija per daug nusilpo, o Vokietijai teko imtis pagrindinio vaidmens siekiant įveikti daugybę pastaruoju metu Europoje kilusių krizių, rašo prancūzų politologas.

Dabar daugelis pripažįsta, kad Vokietija yra Europos lyderė. Per savo paskutinį oficialų vizitą į Europą JAV prezidentas Barackas Obama po D. Trumpo pergalės būtent A. Merkel įteikė demokratijos vėliavą.

Tačiau, anot D. Moisi, A. Merkel tos vėliavos negali nešti viena. Prancūzija turi būti greta Vokietijos, petys petin, kaip buvo anksčiau. Tai bus įmanoma, jei Prancūzija bus tokia tvirta, savimi pasitikinti ir aktyvi, kokia yra Vokietija. Šalis turi atsinaujinti, remdamasi savo ilgalaikėmis vertybėmis, kurios nepriimtinos M. Le Pen ir jos vadovaujamam „Nacionaliniam frontui“.

Prancūzija neprivalo prilygti Vokietijai ekonomine galia, tačiau tai, ką ji šiandien gali suteikti, yra nemažiau svarbu. Atsižvelgiant į tai, kad Europai kyla ir išorinių grėsmių, tokių kaip sumaištis Artimuosiuose Rytuose ir Rusijos avantiūrizmas, ir vidaus iššūkių (pvz., vidaus terorizmas), ekonominė politika negali užgožti saugumo ir gynybos klausimų. O šiose srityse Prancūzija turi akivaizdžių lyginamųjų pranašumų.

Dėl Europai kylančių pavojų, jau nekalbant apie D. Trumpo polinkį į izoliacionizmą, Prancūzijos ir Vokietijos santykių svarba regioniniu ir pasaulio mastu išaugs. Jei valdžią Prancūzijoje perimtų M. Le Pen, tie santykiai neišvengiamai nukentėtų ir viskas galėtų pakrypti pavojinga linkme, mano D. Moisi.

Politologas atkreipia dėmesį, kad Prancūzijoje taikoma dviejų turų balsavimo sistema leidžia užtikrinti, kad prezidentas gauna daugumos rinkėjų paramą, todėl labai mažai tikėtina, kad radikalus kandidatas, toks kaip M. Le Pen, sugebėtų ateiti į valdžią.

Tačiau, atsižvelgiant į daugeliui netikėtus pastarojo meto balsavimo įvairiose šalyse rezultatus, vokiečiai greičiausiai nerimaus iki tol, kai bus suskaičiuoti balsai. Nes, jei M. Le Pen vis dėlto pavyktų nugalėti Prancūzijos dviejų turų sistemoje, ji gautų aiškius įgaliojimus įgyvendinti politiką, kuri iš esmės kertasi su visu tuo, už ką po Antrojo pasaulinio karo pasisako Vokietija ir kam atstovauja Europos Sąjunga.

Pasak D. Moisi, ir pačiai Vokietijai teks įveikti vidaus politinius iššūkius, nes kitą spalį šalyje rengiami federaliniai rinkimai. Pastarųjų metų Vokietijos žemių rinkimuose pastebimas visuomenės nepasitenkinimas atvirumo politika, visų pirma pabėgėlių atžvilgiu, todėl partija „Alternatyva Vokietijai“, kuri yra Prancūzijos ultradešiniųjų „Nacionalinio fronto“ atitikmuo Vokietijoje, pasiekė didelių pergalių kai kuriuose regionuose.

Kad Vokietija išliktų stabilumo ramsčiu, kokiu ji buvo pastaraisiais metais, šalies rinkėjai turi atsisakyti pagundų toliau žengti ta kryptimi ir pasistengti, kad A. Merkel ketvirtąjį kartą taptų ministre pirmininke. Toks scenarijus yra tikėtinas, nors toli gražu ne vienintelis įmanomas, teigia D. Moisi.

Bet kuriuo atveju Prancūzijos politinė kryptis paaiškės gerokai prieš Vokietijos rinkimus. Siekdami užtikrinti saugią ir klestinčią šalies ateitį, Prancūzijos rinkėjai, politologo nuomone, turėtų paremti autoritetingą, išmintingą ir patyrusį politiką, kuris norėtų ir galėtų imtis neatidėliotinų reformų nepadidindamas socialinio susiskaidymo, kitaip tariant, tai turėtų būti M. Le Pen priešingybė.

Taip jie parodytų, kad dabartinei dešiniojo populizmo bangai galima pasipriešinti. Be to, jie labai prisidėtų prie to, kad Europos projektas būtų toliau sėkmingai įgyvendinamas, įsitikinęs D. Moisi.