A. Kazlauskas. Kad Lietuva netaptų antru Krymu

delfi.lt 2016 12 08

Po Sočio žiemos olimpinių žaidynių, 2014 m. vasarį, Vladimiro Putino užsakymu vos per keletą dienų buvo okupuotas Ukrainos Krymo pusiasalis. Pradžioje, Ukrainos karių Kryme buvo tūkstančius kartų daugiau. Jie be vargo būtų susidoroję su grupele ginkluotų ir pasalūniškai, be skiriamųjų ženklų įsiveržusių Putino pakalikų. Bet įvyko priešingai. Kodėl?

delfi.lt  M. Mikulėno nuotr.

Įvairūs politikos analitikai ir ekspertai sutaria, kad Kremliaus pergalę lėmė dvi pagrindinės priežastys – išskirtinis Vakarų politikų bailumas ir ukrainiečių politinės tapatybės stoka.

 

Pirmoji priežastis labai primena gan neseną istorinę situaciją – Antrojo pasaulinio karo išvakares. Atrodo, jog vakariečiai labai gerai išmoko kartoti Never Again kalbose apie vieną to karo priežasčių – nacizmą ir jo pasekmę – Holokaustą, tačiau praktiškai pamiršo apie kitą, veikiausiai net svarbesnę karo priežastį – ideologizuotą politikų pacifizmą.

 

Šis į savo apogėjų jau buvo pakilęs absurdišku 1928-ųjų Kelloggo-Briando paktu, kada JAV, Vokietija, Prancūzija ir kitos pasaulio šalys neva išsižadėjo karo, kaip užsienio politikos instrumento. Bet, ko gero, labiausiai ideologizuoto pacifizmo absurdą įprasmino po dešimtmečio įvykęs Miuncheno suokalbis, kada britų ir prancūzų premjerų Neville‘o Chamberlaino ir Édouardo Daladier bailumas ir pataikavimas agresyvioms Adolfo Hitlerio užmačioms vėliau išsilukšteno į didžiausią karą istorijoje.

 

Kažkas panašaus vyko po Maidano 2014-ųjų vasarį, kada Vakarų lyderiai ukrainiečiams primygtinai pasiūlė „neprovokuoti“ Putino ir nusileisti jo piktiems kėslams. Neva anas nežinąs ką daro, įsiverždamas į kaimyno teritoriją ir tuoj tuoj persigalvos...

Deja, istorijos faktai mums byloja priešingą tendenciją. Nuo didesnio karo žmones saugo ne ideologizuotas pacifizmas, o laiku atliktas pasipriešinimas ginklu. Tą puikiai iliustruoja praeito amžiaus lietuvių ir suomių likimas. 1939-ųjų žiemą Kremliaus okupantams pasipriešinę suomiai išlaikė savo valstybę, tuo tarpu mes, sukilę per vėlai, netekome beveik visko.

 

Prieš porą metų lygiai taip pat nutiko ir ukrainiečiams – nesipriešinę Kryme, neteko jo viso, o sukilę Rytų Ukrainoje, bent laikinai sustabdė Maskvos imperialistus. Kyla klausimas – kodėl vienur buvo pasiduota be kovos, o kitur laikomasi iki šiol?

 

Čia prieiname prie antrosios priežasties. Krymas buvo perimtas be šūvio, nes niekas netikėjo tuo, ką mato. Tikriau, vietiniai gyventojai, nuolat mirkdami Kremliaus informacijų kanalų skleidžiamame mele gyveno visiškai alternatyvioje dimensijoje negu realybė. Tiek Krymo gyventojai ir ten tarnavę kareiviai, tiek ir diduma Ukrainos žmonių. Putinas puikiai žinojo, jog staigus puolimas pasiteisins tik ten, kur žmonės nebeturi tapatybės ir politinio savisaugos instinkto. Ten, kur jiems į smegenis įdiegta, jog agresorius yra taikdarys, o auka – smurtautojas. Ten kur juoda yra balta, o balta yra juoda. Dalis ukrainiečių prabudo iš šios haliucinacijos tik po akivaizdaus agresijos akto. Tik tada ėmė susivokti, kas jie besą ir gintis nuo tikrojo agresoriaus iš Maskvos (ir šie kaip mat užstrigo). Daug kas sako, jog abi šios sėkmingos Krymo okupacijos priežastys yra puikiausias Kremliaus pergalės informaciniame kare pavyzdys. Per pastaruosius du metus terminas „informacinis karas“ tapo labai populiarus viešumoje. Nors iki tol šia tema kalbėjo tik saujelė tuomet daugelio pašaipiai vadintų „landsbergistais, karo kurstytojais“, šiandien apie tai kalba praktiškai visi.

 

Deja, kol kas tik kalba. Realūs darbai stiprinant šalies saugumą yra daromi tik kariuomenės lygmeniu. Tuo tarpu informacinė erdvė yra praktiškai palikta savieigai. Jeigu ne politiškai susivokusi žiniasklaida, kuri labai objektyviai nušvietė Maskvos imperialistų agresiją prieš Ukrainą ir kitas kaimynines šalis, atrodytų, jog mūsų valstybė į tai praktiškai nesureagavo. Aišku, viena kita ministerija ir pavieniai biurokratai stengiasi padaryti bent tiek, kiek nuo jų priklauso. Bet palyginus, ką su mūsų žmonių protais ir toliau intensyviai daro Kremlius – tai yra niekis.

Deja, problemos masto nesuprantame ne tik mes, bet ir Vakarai. Tenai šiuo metu įvairiuose rinkimuose, vieną po kitos pergales skina veikėjai, kaip papūgos nekritiškai kartodami Maskvos „žiniasklaidos“ kanalų platinamas žinutes apie blogąją Ameriką ir Vakarų sugedimą. Skirtumas tik tas, kad daugelis vakariečių yra toli nuo fronto linijos, todėl dar gali leisti sau kvailioti. Tuo tarpu mes neturime tokios prabangos.

 

Jei Lietuva nenori tapti antru Krymu, kai zombifikuoti savi piliečiai iškelia Kremliaus agresorių vėliavas ir padeda teroristams užimti svarbiausias valstybės institucijas, visos valstybės lygmeniu reikia visiškai naujo, strateginio požiūrio į informacinį saugumą. Būtina iš esmės permąstyti ką daro Kremlius su Vakarų visuomenėmis ir kodėl jam sekasi.

 

Informacinis karas?

Tai, ką padarė maskoliai su informacine erdve galima savotiškai pavadinti ekonomikoje vartojamu terminu – leapfrogging (kai įvairioms technologijoms besikeičiant, šiek tiek vėluojančios šalys iš karto įsidiegia tai, kas pažangiausia ir akimirksniu aplenkia buvusius lyderius). Šaltąjį karą pralaimėjęs Kremlius, kurį laiką leido pas save formuotis laisvai vakarietiškai informacinei erdvei, kol nepajuto, jog kartu su jos paplitimu ima nykti ir imperinės rusų tautos ambicijos. Tad pasinaudodami naujausiais technologiniais išradimais bei naivia vakariečių pasitikėjimo kultūra, Putino sėbrai ėmė pumpuote pumpuoti sisteminį klaidinančios arba su realybe nieko bendro neturinčios informacijos srautą per saviškių užvaldytus, buvusius laisvos žiniasklaidos kanalus.

Po daugiau nei dešimtmetį trukusios, intensyvios bei išmoningos dezinformacijos ir melo kampanijos Maskvos klika išsiugdė praktiškai tik imperialistinėmis svajomis gyvą visuomenę ir ištisą politinės tapatybės neturinčių mankurtų kartą Ukrainoje ir kai kuriose kitose savo ekskolonijose. Maža to, jie pastebėjo, jog dezinformacija ir melas labai puikiai veikia ir Vakaruose. Tam ypač lengvai pasiduoda realybei neadekvatūs pacifistai, kurių Vakarų visuomenėje ir politikoje šiandien yra absoliuti dauguma. Didžiausia bėda yra ta, jog maskolių išrasta dezinformacijos technologija buvo tokia novatoriška ir efektyvi, kad šalys-aukos ilgą laiką (daugelis ir iki pat šiolei) net nesuvokė, jog su jomis apskritai yra kažkas daroma.

 

Pirmas dalykas, kuris leistų susivokti, kas yra kas ir po truputį imti vaduotis nuo melo karalijos pančių, yra persvarstyti savo kasdieninį žodyną. Ypač tą, kuris nusako mūsų santykius su šiandienine Maskvos imperija. Pradžiai, „informacinį karą“ – vieną svarbiausių terminų.

 

Iškart kyla klausimas – ar tai, ką su savo priešais, taip pat ir Vakarais, daro Putinas galima vadinti „informaciniu karu“? Iš pažiūros daugeliui mūsų viskas skamba lyg natūraliai ir teisingai. Daug žmonių, tame tarpe aukštų politikų ir analitikų, vartoja šį terminą kasdien. Vis dėlto tai darydami, jie nejučia Lietuvai ir jos žmonėms daro meškos paslaugą.

 

Kas yra karas? Daugelis atsakytų – kai bent dvi priešiškos pusės kariauja viena prieš kitą. Nuolat girdint kalbas apie „informacinį karą“ žmonėms natūraliai formuojasi daugmaž toks vaizdinys: „yra bent dvi pusės, kurios kariauja kažkokiam „informacijos fronte“. Tai vieni užpuola kitus (sukuria kokią nors netikrą žinutę ar išvis pameluoja), tai po to kiti. O kare visi panašūs – siekia pergalės bet kokia kaina. Vakarai, Kremlius... visi ten tokie – o va mes esam paprasti žmonės, nemeluojam ir norim taikos.“

 

Bet ar iš tiesų kariauja dvi pusės? Iki šiol agresyviu melu, šmeižtu ir tikrovės iškraipymu užsiima tik viena iš jų: Maskvos imperialistai sąmoningai skleidžia šmeižtą apie Vakarų politinę sistemą. Per savo „žiniasklaidos“ kanalus ne informuoja, o vykdo nuolatinę dezinformaciją, meluoja, falsifikuoja faktus ar net išsigalvoja alternatyvią realybę. Tokiu būdu jie siekia sunaikinti vakariečių pasitikėjimą savo valstybe, vienas kitu ir, apskritai, tikėjimą Tiesa bei Teisingumu.

Visa tai, kas išvardinta, yra tipiški klasikinio terorizmo tikslai. Dalia Grybauskaitė labai teisi – Maskvoje šeimininkauja teroristai. Kremlius, kaip tipinė imperija, neturinti fizinių sienų, neskelbdama karų, teroristiniais metodais ardo aplinkinių šalių tvarką, siekdama skleisti savo įtaką ir valdžią. Kaip tuo tarpu į šią agresiją atsako Vakarai? Praktiškai niekaip. Jie net nepripažįsta, jog yra puolami. Karas negali vykti tol, kol viena iš pusių nesijaučia esanti užpulta ir nepradeda visapusiškai gintis.

 

Geriausias pavyzdys, kuo skiriasi informacinis karas, nuo informacinio terorizmo yra ta pati Ukraina. Šiandien ten nebeišgirsite laidų iš „žiniasklaidos kanalų“, nebepamatysite veikėjų su koloradkėm, nes valstybė aiškiai supranta, kas yra agresorius ir tai, kad turi nuo jo gintis, jei nori išlikti. Tai yra karas. Tuo tarpu vakariečiai praktiškai nereaguoja į informacinį terorizmą prieš save ir inertiškai, kaip programuoti robotukai, kartoja apie Maskvos ruporų „teises į laisvą žodį“, o iš tiesų – į destruktyvų melą ir šmeižtą.

 

Kol aukščiausiu lygmeniu toliau bus kalbama apie „informacinį karą“, tol eiliniai žmonės manys, jog tai jų neliečia („karai – tai valstybės reikalas, yra biurokratai, politikai, yra kariuomenė – tegu kariauja“), o aukščiausi politikai ir analitikai nesusivoks, jog priešas jau seniai už fronto linijos ir nekliudomas skerdžia sveiko proto likučius.

 

Taigi iš tiesų jokio „informacinio karo“ tarp Kremliaus ir Vakarų nėra. Vadinti tai „karu“, kai pliaupia vienakryptė agresyvaus melo ir šmeižto lavina, yra ne tik neadekvatu, bet ir labai klaidinga.

 

Ką daryti?

Gynyba. Pirmas žingsnis iš šios beviltiškos situacijos yra pripažinti sau, jog patekome į sumaniai paspęstas melo pinkles. Maskva mus zombina formuodama kryptingai ydingą žodyną, kurį vėliau ėmus vartoti praktiškai nebeįmanoma įrodyti, kad egzistuoja gėris ir blogis. Kitaip tariant, perėmus kritiškai neapmąstytus ir politiškai neįvertintus terminus į kasdienę vartoseną, nebeįmanoma savo piliečiams aiškiai parodyti, kad Kremlius yra agresorius.

Kaip pavyzdys yra jau minėtas „informacinis karas“. Arba „žiniasklaidos“ kanalai, kurie platina ne žinias, o dezinformuoja arba išgalvoja faktus. Vakariečiams reikia pagaliau susivokti, jog ne viskas, kas transliuojama per televizorių ar internetą, yra žiniasklaida. O akivaizdžiam melui ir šmeižtui, kaip žinia, žodžio laisvė negalioja.

 

Tad pirmas veiksmas, kurį Lietuvoje turėtų atlikti atsakinga ir savo piliečių gerove suinteresuota valstybės valdžia – užkardyti visus kelius į valstybės informacinę erdvę Putino purvasklaidai. Arba bendriau sakant, pripažinti, jog esame užpulti nepasiruošę ir suverenumas sprūsta iš rankų, todėl kol nebus atstatytas saugumas, turime laikinai atsisakyti visapusiško visuomenės atvirumo doktrinos. Kaip praėjusią vasarą vengrai statė laikiną tvorą nuo nevaldomo nelegalių migrantų srauto, taip ir mes turime pasistatyti informacinę tvorą nuo nevaldomos informacinių pamazgų lavinos iš Rytų.

 

Dviračio neišrasime – geriausias pavyzdys yra Ukraina. Per pora metų iš praktiškai jokios apčiuopiamos politinės tapatybės neturinčios tautos, tampa viena labiausiai susitelkusių ir patriotiškiausių Europos tautų. Tiesiog reikia imti ir daryti tuos pačius veiksmus, kuriuos darė ukrainiečiai.

 

Atsparumas. Šiandien labai dažnai girdime politikų ir ekspertų mintis, jog geriausias priešnuodis priešiškai propagandai yra žmonių kritinio mąstymo ir racionalumo ugdymas. Pasakysiu taip – šis įsivaizdavimas, jog galima išmokyti visus žmones mąstyti kritiškai, yra tipinė elito yda ir daugelio Vakarų visuomenės problemų priežastis.

Vakarai jau keliasdešimt metų intensyviai save įtikinėja ir visam pasauliui bando įrodyti, jog politinė žmonių bendruomenė atsiranda dėl racionalaus žmonių išskaičiavimo. To rezultatas – chroniška vakariečių politinės tapatybės stoka. Jie, it užsikirtusi plokštelė, kartodami, jog žmogų šalies piliečiu daro racionalus, kritinis mąstymas, ignoruoja tūkstantmetę išmintį – politinei bendruomenei sukurti ir palaikyti verkiant yra būtini sentimentalūs, daugeliu atvejų visai neracionalūs, istoriniai pasakojimai-mitai.

 

Pats įsitikinimas, jog kritinis mąstymas yra panacėja, yra toks pat neracionalus mitas, tik, deja, ne tiek stiprinantis politinę žmonių tapatybę, kiek priešingai – ją klibinantis. Kaip tikras aukštasis mokslas yra privilegija guviausio proto mažumai, taip ir kritinis mąstymas nėra savybė, kurią gali įgyti visi panorėję.

 

Nereikia savęs apgaudinėti – atsparumas priešiškai propagandai ir kritinis mąstymas nėra tapatūs dalykai. Atsparūs Maskvos skleidžiamam melui gali tapti ir didelių mokslų nebaigę žmonės. Tam reikia nei daug, nei mažai – tvirtos politinės tapatybės, kuri visur pasaulyje amžių amžius buvo formuojama savos politinės mitologijos pagalba.

Kai atsikovojome Nepriklausomybę 1990-aisiais, kažkodėl pagalvojome, jog to pakaks – tauta savaime susiformuos. Bet 50 metų „tarybinio žmogaus“ gamybos nenuėjo perniek – savaime tokioje šalyje žmonės patriotiški netampa. Šiandien būtina, jog naujoji valdžia pateiktų ir įgyvendintų strategiją, kaip Lietuvos žmones paversti atspariais nuo melo, šmeižto ir dezinformacijos iš Rytų. Tai turėtų apimti ne tik didelius pokyčius švietimo ir ugdymo sistemoje nuo mažų dienų. Į bendrą reikalą turėtų būti įtraukti ir meno, žiniasklaidos, akademinės bendruomenės ir kt. atstovai. Bendromis pastangomis būtina atgaivinti žmonių autentišką pasigėrėjimą savo tautos didvyriais ir jų nuveiktais žygdarbiais, saugant Lietuvos laisvę bei stiprinant jos valstybingumą.

 

Institucija. Kol kas informacinė erdvė Lietuvoje yra labai nehigieniška, o daugelis piliečių turi labai prastą imunitetą nuo Maskvos sapalionių. Deja, valstybės kova prieš informacinį terorizmą šiandien apsiriboja pusiau moksliniais tyrimais, kaip veikia Kremliaus melo mašina ir viešomis paskaitomis ar straipsniais, kaip galima atpažinti priešišką propagandą. Kitaip tariant, visa tai yra orientuota jau ir taip atsparią visuomenės dalį – elitinę mažumą. Tuo tarpu tikslinė auditorija, kurią maskoliška propaganda terorizuoja kasdien, daugiau ar mažiau yra paliekama Putino valiai.

 

Tam, kad aprašyta situacija keistųsi kardinaliai į gerąją pusę, reiktų steigti valstybinį informacinio saugumo centrą, kuris būtų tiesiogiai atsakingas šalies vadovybei už strateginių informacinio saugumo planų parengimą ir jų įgyvendinimo koordinavimą. Tai turėtų tapti būsimosios vyriausybės prioritetu.

***

Visi esame tos pačios valstybės piliečiai ir visi esame atsakingi už jos gerovę bei ateitį. Bet pirmieji rodyti iniciatyvą spręsti opiausias visuomenės problemas privalo žmonių pasitikėjimo mandatą gaunantys politikai. Deja, šiandien Lietuva primena „Raitelį be galvos“: neturi nei uoslės informacinei smarvei užuosti, nei smegenų kontraveiklai koordinuoti ir imunitetui vystyti. Visada reikia turėti mintyje, jog gerai apginkluota kariuomenė tėra tik barikada nuo fizinės Kremliaus invazijos. Ji bus nesunkiai nugriauta ir nepadės nei NATO batalionai, jei ir toliau nekliudomai leisime į mūsų piliečių galvas smelktis melo užkratui iš Maskvos.