Jūratė Laučiūtė. Budėkite ir melskitės

lzinios.lt 2016 12 07

Neneigsiu: prasidėjus adventui man patinka dalytis su skaitytojais nešiokiadieniškais pamąstymais. Bet šiemet, kurtinamai žvangant politiniams varpams tiek Lietuvoje, tiek JAV, ausis nepagavo artėjančių Kalėdų varpelių tilindžiavimo. Tad jau buvau besusitaikanti su mintimi, kad nesidalysiu tuo didžiuoju Laukimu, bet...

lzinios.lt

Ačiū religijos ir jos vertybių nesureikšminantiems socialdemokratams, kurie „prisidirbo“ tiek, kad išvedė iš kantrybės ir patį Kantriausiąjį, o tai savo ruožtu paskatino sugrįžti prie amžinųjų tiesų.

 

Na, sakykite, kuo, jei ne Dievo pirštu reikia laikyti faktą, kad socialdemokratams net iš trečio karto nepavyko pasodinti savo žmogaus į teisingumo ministro kėdę? Matyt, tas socialdemokratas, kuris iki šiol vadovavo Lietuvos teisingumui, tiek perpildė leistinų neteisybių (jei tokių yra) taurę, kad Dievas nusileido iš savo aukštybių ir ėmėsi darbo pats, nebepasitikėdamas nei socialdemokratais, nei naująja valdžia.

 

Pačiu laiku, beje... Jis ne tik sutrukdė užimti garbingą postą to galbūt nevertiems žmonėms, bet ir davė vertingą, kol kas nemokamą pamokėlę naujajai valdžiai: „Neišsižadėk principų dėl greitesnio efekto.“

 

Blogai, kad vadinamosios sisteminės partijos taip nutolo nuo savo rinkėjų, kad jų nebepasiekia liaudies išmintis. Jeigu, pavyzdžiui, senoji socialdemokratų gvardija būtų įsidėmėjusi, kad „visa, ką norėtum ištrinti iš atminties, nugula ant sąžinės“, tikriausiai nebūtų dangsčiusi susitepusių jauniklių, taip apsunkindama ir jų, ir savo sąžinę bei užkardydama jauniesiems karjeros kelius.

 

O rinkimus laimėjusiai daugumai vertėtų prieš akis pasikabinti šūkį: „Ne į savo balą nesisėsk, pakaks ir savų!“. Be to, pasaulyje dar daug liko grėblių, ant kurių nebuvo užmynusi žmogaus koja, tai kam lipti ant socialdemokratų nutryptojo!?

 

Tiek daug buvo šnekėta apie kitokius, sąžiningesnius, profesionalesnius Vyriausybės sudarymo principus, ir še tau! Šleptelėta į pirmą socialdemokratinio debesėlio prilytą balutę. Dėl greitesnio rezultato abu principingumą deklaruojantys lyderiai nutarė „nekreipti dėmesio“ į neva nedidelį nusižengimą, nors tautą išblaivinti pasirengusiai partijai bet kokia alkoholiu kvepianti pražanga turėtų prilygti vos ne tautos išdavystei.

 

Tuo tarpu tiems, kurie tebemano, kad lietuviai dar ne visą alkoholį išgėrė, todėl gali gerti ir toliau, baisiau už kelias dešimtąsias kojų poste neapšilusio teisingumo ministro suvartotas alkoholio promiles pasirodė tas melas ir suktybės, kurių griebėsi teisingumą valstybėje turėjęs ganyti asmuo. Ir jei ne žurnalistai, tos ciniškos teisybės išdavystės nebūtų „pastebėjusi“ nei prezidentė, nei visokias pažymas išdavinėjanti grėsmingoji struktūra. Taip ir norisi pacituoti vieną sovietų generolą, vadovavusį KGB užsienio žvalgybos skyriui: „Vyriausybę reikia formuoti iš žurnalistų. Tik jie žino viską.“

 

Ir dar vieną „auksinę“ mintį paleido į pasaulį tas generolas. Ji skamba taip: „Kiekvienas mato, kuo diktatūra geriau už demokratiją: geriau turėti reikalą su vienu „žuliku“ nei su daugeliu.“

 

Išties labai nemalonu būna kaskart susidūrus su lietuviška realybe, patvirtinančia šią ironišką pastabą... Nemanau, kad ir žurnalistai džiaugiasi tokio tipo pikantiškomis naujienomis, nors jos ir laikomos jų profesine duona. Iš tikrųjų pokyčių į sąžiningumą, į teisingumą, į valdžios atvirumą visuomenei norėtų daugelis. Žurnalistai irgi.

 

Ne pasaulio pabaiga šis valdančiosios daugumos slystelėjimas – jei jis bus suvoktas kaip taisytina klaida, o ne kaip apmaudus žurnalistų kišimasis ne į savo reikalus... Nesužlugdys rinkos ekonomikos ir Seimo pirmininko doras, bet kiek negrabiai suformuluotas ketinimas mažinti skirtumą tarp mažiausios ir didžiausios algos. Juk to seniai laukia Lietuvos visuomenė, tą daryti pagaliau reikalauja ir Briuselis. Tikėkimės, kad ir Seimo pirmininkas, ir naujosios Vyriausybės ekonomistai bus atviri teisingoms pastaboms ir dalykiniams specialistų – finansininkų ir ekonomistų – pasiūlymams. Vardan tos...

 

Pagaliau ar verta kartoti svetimas klaidas, kai galima prasimanyti savų?

 

Juokauju. Verčiau „melstis ir budėti“, idant nesuklydus. Juk laiko klysti ir taisyti senas ar naujas klaidas nedaug teliko.