Socialdemokratų alternatyva po pralaimėjimo: teks pasimokyti iš Landsbergio?

alfa.lt 2016 10 14

Po pirmojo Seimo rinkimų turo didžiausią pralaimėjimą patyrė Darbo partija, nesugebėjusi peržengti 5 proc. rinkimų barjero, tačiau ne ką mažesnį smūgį gavo ir iki pat rinkimų finišo tiesiosios reitingų viršūnėse karaliavusi Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Ką daryti socialdemokratams po pralaimėjimo Gabrieliaus Landsbergio konservatoriams ir Ramūno Karbauskio „valstiečiams“?

Socialdemokratai po rinkimų daugiamandatėje apygardoje kol kas liko treti ir atsiliko nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS).

 

TS-LKD laimėjo 20 mandatų, LVŽS – 19, o socialdemokratai – tik 13. Praėjusiuose 2012 m. Seimo rinkimuose socdemus palaikė daugiau nei 250 tūkst. rinkėjų, o šį kartą už tą pačią partiją balsavo jau tik 183 tūkst. piliečių. Taigi socialdemokratai per ketverius metus prarado 70 tūkst. rinkėjų.

 

Panašu, kad ir antrajame etape po dviejų savaičių socialdemokratams nepavyks pagerinti savo pozicijų. Į antrąjį turą vienmandatėse apygardose išėjo 21-as socdemų kandidatas, tačiau TS-LKD ir LVŽS tokių turi dvigubai daugiau.

 

Tokia situacija atrodo keistai, nes socialdemokratų valdymo metu valstybės ekonomika neblogėjo, o partijos ir premjero Algirdo Butkevičiaus populiarumas visuomet laikėsi itin aukštai. Vis dėlto paskutiniais savo kadencijos metais socialdemokratų vadovaujama valdančioji dauguma įsivėlė į daugybę korupcinių skandalų, jos ministrai viešojoje erdvėje mažų mažiausiai nežibėjo kompetencija, o kadencijos pabaigoje premjero iniciatyva buvo priimtas darbo santykius liberalizuojantis ir tarp mažiau uždirbančių rinkėjų nepopuliarus naujasis Darbo kodeksas.

 

Po nesėkmių Seimo rinkimuose jau atsistatydino kitų dviejų socialdemokratų koalicijos partnerių – Darbo partijos bei partijos „Tvarka ir teisingumas“ – lyderiai Valentinas Mazuronis bei Rolandas Paksas. Kadangi jokių objektyvių išorinių priežasčių, kurios galėjo nusmukdyti socdemų populiarumą, nėra, atsakomybę dėl pralaimėjimo gali tekti prisiimti partijos lyderiui A. Butkevičiui. Nors šis kol kas neskuba trauktis iš partijos lyderio gretų, tačiau viešojoje erdvėje jau svarstoma, kaip atrodys socialdemokratai po nesėkmingo A. Butkevičiaus valdymo.

 

Pirmas kelias – valdžią išlaikys senoji gvardija

Lyderystės krizė socialdemokratus ištiko po ekskomunistų patriarcho Algirdo Mykolo Brazausko pasitraukimo iš premjero posto 2006 m. Neoficialiai kalbama, kad pats A. M. Brazauskas savo įpėdiniu norėjo matyti tuometį finansų ministrą Zigmantą Balčytį, tačiau šis nesulaukė paramos tarp savo partijos narių ir naujuoju premjeru tapo Gediminas Kirkilas. Visgi po pralaimėtų 2008 m. rinkimų socialdemokratų vadovu tapo minkštesnio būdo A. Butkevičius.

Jei jis nuspręstų trauktis iš partijos vadovo pareigų, geriausias galimybes perimti jo pareigas turėtų senieji partijos vilkai. Iš jų socialdemokratų rinkimų sąraše daugiamandatėje apygardoje daugiausia pirmumo balsų, be A. Butkevičiaus, gavo G. Kirkilas, taip pat Algirdas Sysas ir Juozas Olekas.

 

J. Olekas buvo minimas kaip realus kandidatas perimti premjero postą po 2014-ųjų prezidento rinkimų, jei juose būtų dalyvavęs A. Butkevičius, tačiau rugsėjį Krašto apsaugos ministeriją sudrebinęs vadinamasis auksinių šaukštų ir samčių skandalas šio politikos galimybes kilti aukščiau bent kol kas gerokai apribojo. Kartu šiuo metu J. Oleko pavardė toli gražu nefigūruoja populiariausių politikų sąraše, o pirmajame Seimo rinkimų ture Sūduvos apygardoje jis netikėtai pralaimėjo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatui.

 

Todėl kiek realesnis pretendentas perimti partijos valdžią iš A. Butkevičiaus rankų būtų G. Kirkilas, tačiau jo vadovavimas socialdemokratams 2006–2008 m. taip pat baigėsi pralaimėjimu rinkimuose konservatoriams. Kita vertus, priešingai nei A. Butkevičiaus atveju, G. Kirkilo nesėkmę bent iš dalies galima nurašyti pasaulinei ekonominei krizei. Visgi G. Kirkilas susiduria su ta pačia problema, kuri kamuoja ir J. Oleką.

 

Nors abu šie politikai yra populiarūs tarp balsuojančių už LSDP, jie niekaip negalėtų pritraukti naujų rinkėjų, kadangi jų populiarumas platesnėje visuomenėje menkas. Remiantis paskutinės visuomenės nuomonės tyrimų centro „Vilmorus“ apklausos rezultatais, J. Olekas palankiausiai vertinamų sąraše yra aštuntas, o G. Kirkilas neminimas išvis. Partijos reitingų požiūriu abu šie politikai būtų net prastesni pasirinkimai už A. Butkevičių.

 

Antras kelias – kairiojo sparno sugrįžimas

Iki šiol socialdemokratų valdymas pasižymėdavo gana menku sąlyčiu su kairiosiomis ideologinėmis vertybėmis. Premjero palaikytas darbo santykius liberalizuojantis socialinis modelis tik patvirtina šią taisyklę. Taigi paskutinė A. Butkevičiaus nesėkmė gali paskatinti sukilti tuos socialdemokratus, kurie mano, kad partijos nesėkmė rinkimuose susijusi su pernelyg pragmatiška ligšioline politika.

 

Ryškiausi šio flango šalininkai – nuolat apie progresinius mokesčius parlamente šnekantis A. Sysas bei į Europos Komisiją išsiųstas Vytenis Povilas Andriukaitis. Pirmasis socialdemokratų rinkimų sąraše buvo ketvirtas su 26 tūkst. pirmumo balsų, tačiau Šeškinės rinkimų apygardoje liko tik penktas. Tad vėlgi vargu ar sostinėje nepopuliarus A. Sysas sugebėtų pritraukti naujų rinkėjų socialdemokratams. Jo galimybes tapti LSDP vadovu menkina ir tai, kad būtent jis vadovavo socialdemokratų rinkimų štabui šių nesėkmingų rinkimų metu.

 

Tuo metu V. P. Andriukaitis apskritai nesugebėjo išsilaikyti sveikatos apsaugos ministro poste šioje Vyriausybėje. Politikos kuluaruose kalbėta, kad į Briuselį jis išsiųstas „tremties“. Tai signalizuoja apie rimtus nesutarimus su svarbiausiomis partijos grupuotėmis. Be to, vargu ar ir pats V. P. Andriukaitis norėtų sugrįžti iš šiltos eurokomisaro kėdės į Vilnių.

 

Trečias kelias – mokysis iš Landsbergio

Galiausiai socialdemokratai gali ryžtis ir kur kas radikalesniam žingsniui. Jį prieš kelerius metus atliko Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, kai itin nepopuliarus partijos pirmininkas Andrius Kubilius nusprendė atsistatydinti ir į pirmąją konservatorių poziciją iškelti tuomet dar politinės patirties beveik neturėjusį Gabrielių Landsbergį.

 

Nors iš pradžių daug kas šaipėsi iš tokio A. Kubiliaus sprendimo, tačiau šiandien akivaizdu, kad laiku inicijuotas partijos atnaujinimas pasiteisino – G. Landsbergiui pavyko suformuoti savo komandą, kurios atstovai bent jau daugelyje vienmandačių apygardų pateko į antrąjį turą, o daugiamandatėje apygardoje konservatoriai apskritai laimėjo rinkimus.

 

Socialdemokratų partijos gretose atnaujinti ir atjauninti partiją galėtų būti patikėta jaunimui, pavyzdžiui, sostinės vicemerui Gintautui Paluckui. Jei jam, kaip G. Landsbergiui, pavyktų į aukštesnes pozicijas partijoje prastumti visuomenėje žinomus veidus bei jaunesnius socialdemokratus, o galbūt ir iš Valstiečių bei žaliųjų sąjungos prisikviesti progresyvesnių pažiūrų būsimų parlamentarų, LSDP pozicijos prieš kitus rinkimus galėtų būti panašios į dabartinį TS-LKD pasirodymą.

 

Antra vertus, jaunimu paremtas LSDP sąrašas bent jau kol nėra populiarus didžiuosiuose miestuose. Pavyzdžiui, Vilniaus savivaldos rinkimuose 2015 m. socialdemokratai liko penkti, o mero rinkimuose G. Paluckas užėmė septintą vietą. Kita alternatyva – jaunasis Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius, praėjusiais metais jau pirmajame mero rinkimų ture surinkęs 70 proc. balsų. Šis politikas galėtų būti savotišku kompromisu partijos vadovybei – jis pakankamai populiarus rajonuose, tačiau kartu neatbaidytų ir miesto gyventojų.

 

Kita sąrašo atnaujinimo galimybė – pasirinkti tuos politikus, kurie visuomenėje populiarūs dabar. Pasak „Vilmorus“, toks yra ketvirtoje vietoje pagal palankų vertinimą esantis dabartinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Be to, jis populiarus ne tik plačiojoje visuomenėje, bet ir tarp pačių socialdemokratų – partijos sąraše daugiamandatėje apygardoje L. Linkevičius pakilo iš 34-os į 9-ą vietą. Nepaisant to, tai, kad patys socialdemokratai L. Linkevičiui skyrė tik 34-ą vietą, akivaizdžiai rodo, kad partijos suvažiavime, renkant naują vadovybę, jis daug paramos nesusilauktų.

 

Dar viena partijos atnaujinimo galimybė – kurį laiką nuo Lietuvos atitrūkusi buvusi Europos Audito Rūmų narė Rasa Budbergytė, kuriai tiek patys socialdemokratai, tiek jų rinkėjai partijos sąraše skyrė trečią vietą. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad, kitaip nei G. Landsbergis, nė vienas iš šių kandidatų nesugebėjo pasiekti pergalių vienmandatėse apygardose, tad LSDP tektų dar ilgai dirbti bandant ugdyti jų populiarumą bei charizmą. Galų gale, nėra aišku, ar R. Budbergytė apskritai turi pakankamai platų akiratį, kuris jai leistų būti kuo nors daugiau nei finansų specialiste, o L. Linkevičiui – daugiau nei diplomatijos, kuri neįdomi didžiajai daliai rinkėjų, vadovu.

 

Galiausiai labai tikėtina, kad socialdemokratai po pralaimėjimo Seimo rinkimuose nuspręs išvis nekeisti vadovybės arba pokyčiai joje apsiribos žemesnio lygmens permainomis. Šiaip ar taip partija po antrojo turo tikriausiai turės bent 20 vietų Seime, į parlamentą pateks visi senieji LSDP vilkai, tad ir paskatų, kol partija nėra ant prarajos ribos, kažką skubiai keisti nebus.