Kalbėsiu apie Lietuvos perspektyvą, Jos saugumą. Tai tema, kuri jau daug metų mane kamuoja. Savaime aišku, kad valstybės ateitis, Jos perspektyva, priklauso ne tik nuo Jos ginkluotų pajėgų, bet ir nuo geografijos, ekonomikos, žemės resursų, kultūros, taip pat ir (svarbiausia) nuo visuomenės valios. Vaidmuo kitų, ypatingai galingų valstybių, taip pat yra labai svarbus.

alfa.lt

Dabar matome labai akivaizdų regioninį bei globalizacijos procesą, kurio pasekmėje kylantys konfliktai yra sprendžiami jėga. Artimųjų Rytų ir Afrikos chaosas aktualus ir Europai, ir JAV, todėl NATO valstybių dėmesys dabar nukreiptas į tą regioną.

Matome NATO ir ES narių vidinę sumaištį ir galimas Aljanso skaldymo pasekmes. Didžioji Britanija jau pasitraukė iš ES. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pataikauja Vladimirui Putinui. Silpnai atrodo Italija ir Graikija. Nedžiuginantys signalai iš Slovėnijos ir Vengrijos. Lenkijos Jaroslawo Kaczynskio valdančioji partija, priimdama autokratinius įstatymus, tolsta nuo ES.

Nesimetriniai karai Sirijoje, Libijoje, kaip ir bendrai įvairaus pobūdžio konfliktai tame regione, sukėlė masinę žmonių migraciją į Vakarų Europą. Klimato pokyčiai nualina kai kuriuos kraštus, kas taip pat skatina migraciją. Vien švaraus vandens trūkumas skatina žmones judėti. Didelė migracija į Vakarų Europą naudinga V. Putinui, bet tik laikinai. Jis Sirijoje savo barbarizmu spartina tą migraciją. Bombarduojami žmonės bėga ten, kur saugiau.

Globalizacijos procese yra ir daugiau rodiklių, kurie byloja apie didėjančius konfliktus ir civilizacijų susikirtimą, kurio ir V. Putinas neišvengs.

Jungtinių Tautų duomenys rodo didelį gimstamumo koeficiento disbalansą tarp žemynų. Europos gimstamumo koeficientas yra tik 1,6, kai siekiant išlaikyti pastovų gyventojų skaičių turėtų būti bent 2,1. Lietuvos koeficientas – tik 1,2 ( vienas žemiausių pasaulyje), o Afrikos – 4,71 (Nigerijos – 5,74). Tame žemyne apskritai daug skurdo, korupcijos ir kraują liejančių konfliktų. Yra dar ir Indija, kurioje dabar 1,33 mlrd. gyventojų, ir kuri nuo 2010 metų priaugo net 259 mln. Šioje šalyje didelė disproporcija tarp lyčių – 43 mln. daugiau vyrų, negu moterų. Prognozuojama, kad atotrūkis iki 2050 metų pasieks net 60 mln. Taip pat ir Kinijoje lyčių disproporcija – labai panaši.

Šiuo metu pasaulyje gyvena maždaug 7,5 mlrd. žmonių, o 2050 metais jų bus apie 9,7 mlrd . Pasaulis turės išlaikyti 2,2 mlrd. daugiau gyventojų, o Afrika ir Azija bus atsakingos už 86 proc. šio augimo. Ypač sparčiai daugėja musulmonų. Dirbamos žemės ir švaraus vandens trūkumas skatins migruoti ten, kur viso to netrūksta.

Atkreipiu jūsų dėmesį į šiuos duomenis, nes jie byloja apie daugelį metų trunkančius įvairaus pobūdžio konfliktus ir nesiliaujančią migraciją iš skurstančių kraštų į pasiturinčius. Tas procesas jau kurį laiką vyksta. Klausimas, ar Lietuvos valdžia svarsto iš globalizacijos kylančias grėsmes ir tam ruošiasi, o ne tik dabartinę grėsmę, kylančią iš Jos didžiojo kaimyno? Ar tas kaimynas, svajojantis apie Petro Didžiojo imperiją, pamąsto kas jo laukia globalizacijos kontekste? Rusijoj dabar 144 mln. gyventojų. Valstybėje su didžiausia teritorija pasaulyje 2050 metais gali likti vos 101 mln. rusų. Didelis mirtingumas, mažas gimstamumas ir emigracija naikina šią tautą. Iš Rusijos emigruoja ir pinigai. Tarp Rusijos gyventojų jau dabar yra virš 12 proc. musulmonų, ir jų skaičius auga.

Dabartinė padėtis Lietuvoje – pakankamai gera. Technologinė pramonė tikrai stiprėja ir turi neblogą rinką savo produktams. Bendrojo vidaus produkto augimo vidurkis nuo 2001 metų yra 4,2 proc. – vienas iš Europos geresnių. Prognozė šiems metams – 2,8 proc. Atrodo, kad ekonomika, bent jau artimesniu laiku, toliau gerės. Žmonės kaimuose ir kai kuriuose rajonuose vis dar sunkiai verčiasi, tačiau Europos Sąjungos parama padeda atsigauti. Vis dėlto emigracijos problema nėra sprendžiama.

Lietuva prieš keletą metų sugebėjo atsilaikyti prieš dideles Rusijos pastangas išlaikyti Ją pririštą prie rusiškos naftos ir gamtinių dujų. Lietuva iš pradžių pasistatė Būtingės terminalą, kad galėtų naftą pirkti pasaulinėje rinkoje, o pernai sugebėjo pereiti į laisvą rinką per Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Ji jungiasi prie Švedijos elektros tinklo. Tai labai svarbūs pasiekimai, kurių Rusija nesugebėjo blokuoti. Dar liko viena energetinė grėsmė – Astravo atominė elektrinė, kurią baltarusiai stato tik 20 km nuo Lietuvos sienos, planuodami parduoti savo elektrą į Vakarus ir tam panaudoti Lietuvos infrastruktūrą. Vyriausybė labai aplaidžiai į šį svarbų reikalą reaguoja.

Nesu aiškiaregis, bet pritariu patarlei, kad geriausias būdas prognozuoti ateitį – ją kurti. Kelioliką metų kartu su kolegomis, Oro pajėgų pulkininku Romu Kilikausku ir Jūrų pėstininkų pulkininku Algiu Garsiu, dėjome visas pastangas padėti Lietuvai kurti tokias karines pajėgas, kad Ji neprarastų savo ateities – bent jau ne dėl neadekvačios kariuomenės. Vykome į Lietuvą 1997 metais, galvodami ne apie globalizacijos pasekmes, o apie tai, kaip padėti sukurti tinkamą Jos gynybai kariuomenę. Buvo palanki padėtis, nes krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius, atsidavęs žmogus, su kompetencija bei sąžiningas, pakvietė mane eiti viceministro pareigas. Pulkininkas Kilikauskas tapo Vidaus reikalų viceministru, o vėliau Krašto apsaugos viceministru, o pulkininkas Garsys – Krašto apsaugos generaliniu inspektoriumi. Lietuvos apsaugai šių dviejų kolegų įnašas buvo labai didelis.

Per ketverius Č. Stankevičiaus kadencijos metus vyko transformacija, kuri padėjo pagrindą aukštos kokybės kariuomenei, galinčiai NATO sudėtyje svariai prisidėti prie Lietuvos saugumo. Tie ketveri metai ir nusvėrė, kad NATO pakvietė Lietuvą tapti nare. Paminėsiu tik keletą tų keturių metų transformacijos pasiekimų:

• Su britų pagalba Karo akademija reformuota pagal britų karo akademijos programą.
• Įsteigtas centralizuotas šauktinių karių bazinis apmokymas pagal britų jūrų pėstininkų programą. Britai parengė puskarininkius instruktorius. Mokomasis pulkas parengdavo po 4 tūkst. karių per metus. Virš 70 proc. šauktinių norėdavo likti kariuomenėje. Centriniam parengimui buvo prieštaravimų, o kitas Krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius norėjo grįžti prie sovietinio modelio. Tik NATO generaliniam direktoriui, apsilankiusiam Lietuvoje, perspėjus to nedaryti, paliko taip, kaip buvo. Sovietinis modelis – tai ruošti naujokus batalionuose. Sovietų kariuomenėje šauktiniai buvo išnaudojami ir labai prastai parengti.
• Įsteigta Puskarininkių mokykla pagal JAV programą, kuri suteikė seržantams daugiau teisių, atsakomybės ir prestižo, ir tapo pavyzdžiu kitoms Centrinės Europos valstybėms.
• Kariuomenės struktūra perorganizuota pagal NATO standartus ir Lietuvos gynybos poreikius.
• Gautas JAV sutikimas priimti Lietuvos kadetus į šios šalies karines akademijas, tokias kaip West Point, Anapolis, Oro pajėgų akademija. Taip pat ir karininkus į tokias kolegijas, kaip Command and General Staff College ir Army War College. JAV padengdavo mokslo išlaidas. 2000 metais 230 karių mokėsi užsienyje.
• Daug ginkluotės įsigyta už simbolines kainas. Keliasdešimt remontuotų, tačiau kaip naujų šarvuočių po 1 tūkst. dolerių iš Vokietijos, kurie nauji kainavo keliasdešimt kartų daugiau.
• Tūkstančiai šautuvų gauti veltui iš JAV. Daug ginkluotės padovanojo Švedija. Iš JAV nupirkta pažangiausių prieštankinių ginklų „Javelin”, o vėliau – priešlėktuvinių „Stinger” ir daugiau kitos ginkluotės.
• Kardinaliai pakeistas požiūris į kareivį, kuris įgavo tinkamą įvertinimą. Išgyvendintas naujokų išnaudojimas, būdingas sovietų kariuomenei, pritaikyta lyderystė pagal vakarietišką modelį, įvesta abipusė pagarba. Atvykęs mačiau, kad karininkai nereaguodavo į kareivių sveikinimus, jų neatsakydavo. Tas tuoj buvo pakoreguota.
• Sovietų kariuomenėje tarnavę karininkai, kurie rodė ištikimybę Lietuvai, dirbo kartu.
• Remontuotos kareivinės ir naujos pastatytos. Nustebtumėte pamatę nuotraukas, kaip atrodė tada, ir kaip dabar. Kariai šiuo metu gyvena pagal Vakarų standartus.
• Karių atlyginimai pakelti iš skurdo į tinkamą pragyvenimo lygį.
• 1998 metais buvo aktyvuota antra kariuomenės brigada su štabu Klaipėdoje ir pradėtos teritoriniu pagrindu formuoti kariuomenės rezervo pajėgos, kur buvo numatyta skirti parengtus karius, jiems baigus aktyvią tarnybą. Iš visų projektų vertinu kariuomenės rezervo kūrimą kaip vieną iš svarbiausių. Tai efektyviausias būdas išlaikyti pakankamas pajėgas, galimą priešą atgrasinti ir valstybę ginti. Parengti kariai, grįžę į civilinį gyvenimą, organizuoti į karinius vienetus, periodiškai treniruojasi ir per trumpą laiką gali būti mobilizuoti į jau organizuotus būrius, kuopas, batalionus. Tai jau vieningos komandos. Suomija, taip pat nedidelė valstybė, 4,5 mln. gyventojų turi 350 tūkst. organizuoto rezervo ir 36 tūkst. aktyvios kariuomenes. 1998 metais Lietuva jau turėjo 11 tūkst. rezervo ir 11 tūkst. aktyvios kariuomenės. Tačiau dabar liko vos 4,5 tūkst. organizuoto rezervo ir 11 tūkst. aktyvios kariuomenės. Vos man baigus tarnybą 2004 metais, dabartinio Užsienio reikalų ministro, o tuo metu Krašto apsaugos ministro, Lino Linkevičiaus teikimu Seimas panaikino tą brigadą. Taip buvo sužlugdytas organizuoto rezervo kūrimo procesas. Dabartinis Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas 2008 metais savarankiškai sustabdė ir privalomąją karinę tarnybą, rengusią piliečius rezervo pajėgoms.

2009 metais, jau ne kaip Lietuvos kariuomenės vadas, buvau Ministro pirmininko deleguotas atstovauti vyriausybę Lietuvos Konstituciniame Teisme, nagrinėjant bylą, ar ankstesnė Vyriausybė nepažeidė Konstitucijos 139-ojo straipsnio, panaikindama privalomąją karinę tarnybą. Minėtas straipsnis konstatuoja vienaprasmiškai, kad „...piliečiai privalo atlikti karo prievolę ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“.

J. Olekos pagrindinis argumentas teisme buvo, kad mus apgins NATO, o mums reikia tik mažos geros kariuomenės. Taip jis pakartojo L. Linkevičiaus ankstesnę poziciją. Jo manymu, šauktinė kariuomenė yra bloga kariuomenė, nes kariai šauktiniai esą yra nemotyvuoti. Kitaip sakant, piliečiai nemotyvuoti savo kraštą ginti. Pagalvokite – lietuviai nemotyvuoti savo kraštą ginti, todėl amerikiečiai turi mus apsaugoti!

Nesutinku su J. Oleku bei kitais, kurie Lietuvos jaunimą žemina. Lietuvos jaunimas yra motyvuotas, o geri vadai tą motyvaciją paverčia į jėgą. Akcentuoju šauktinių kariuomenės svarbą ne vien dėl to, kad tai procesas, kuris parengia karius organizuotam kariniui rezervui bei mobilizacijai, bet ir dėl to, kad per šį procesą vyksta valstybiškumo ugdymas. Kai žmonės geriau pažįsta ir pasitiki vieni kitais jaunystėje, vystosi valstybės solidarumas. Taip parengti piliečiai yra naudingi ir hibridinių veiksmų centralizacijai. Negaišiu laiko jums aiškindamas, kodėl – manau, jūs suprantate. L. Linkevičius ir J. Olekas, matyt, nenorėjo suprasti, kaip svarbu formuoti valstybinę valią, ko Lietuva dar ir dabar, po 25 metų nepriklausomybės, stokoja.

Konstatuodamas, kad 139-asis straipsnis buvo pažeistas, baigiau savo argumentus teisme pareikšdamas, kad „Lietuvos apsauga yra mūsų ir mūsų pačių atsakomybė“. Lietuvą ginti privalo visi Jos piliečiai, o valstybė privalo juos tam parengti. Konstitucija tai ir numato.

Konstitucinis teismas priėmė sprendimą, kad:

• Piliečiai turi pareigą ginti valstybę.
• Valstybė turi pareigą tinkamai ir laiku piliečius parengti.
• Kitaip sakant, valstybę gina visi jos piliečiai.

Deja, Teismas paliko Seimui rinktis, kaip tai įgyvendinti. Tada prasidėjo įvairios nesąmonės ir tik rusams užgrobus Krymą, nors Olekas ramino visuomenę patardamas „miegokit ramiai“, visuomenė pabudo, ir buvo grįžta daugmaž į prievolę, bet tik su lėšų švaistymu išmokoms, neva motyvuojant šauktinius, kad ateitų nešaukti. O J. Olekas tikrai moka švaistyti. Pavyzdžiui, už 20 mln. eurų pirko 50 suomiškų šarvuotų sunkvežimių, kurie Lietuvos kariuomenei visai nereikalingi. Lietuva yra tranzito tarp Vakarų Europos ir Rusijos kraštas. Samdyti yra pigiau, negu eksploatuoti tokią transporto infrastruktūrą, o dar ir šarvuotą. Kitas švaistymo pavyzdys – 16 tūkst. eurų krašto apsaugai skirtų lėšų panaudota Dakaro lenktynininko aprangai. Tuo pačiu metu nerasta lėšų sumokėti Lietuvos rezervo karininkų asociacijos nario mokesčiui NATO rezervo asociacijai. Tai tik pora pavyzdžių.

Turiu sakyti, kad virš 10 kritiškai svarbių metų buvo prarasta, kurie būtų pravertę Lietuvai rengiantis atgrasinti galimus pasikėsinsimus prieš Jos suverenumą. Pavojingas laikotarpis kaip tik jau prasidėjo.

Ne veltui kalbėjau apie globalizacijos pasekmes ir tai, kas tolimesnėje ateityje laukia Rusijos. Laikas yra Rusijos ir Lietuvos priešas, bet skurstanti Rusija investuoja net 4,5 proc. nuo jos BVP į krašto apsaugą, palyginus su JAV 3,5 proc. Žinoma, JAV bendras produktas daug didesnis, bet Amerika be paliaubų kovoja karus Artimuosiuose Rytuose, o Lietuva po 2000 metų gėdingai investuodavo tik apie 1 proc. – iš visų NATO valstybių mažiausiai. Atvirkščiai, Estija dabar yra tarp 5 daugiausiai investuojančių. Tik po Krymo pagrobimo Lietuvos Seimas, jausdamas rinkėjų spaudimą, pradėjo didinti investiciją į apsaugą.

Lietuva ir kitos dvi Baltijos valstybės gali tikėtis veiksmų iš Rusijos pusės, kurie draskys valstybės valią išlikti savo žemės valytoja. Iš tikrųjų tas procesas jau vyksta kurį laiką. Esu įsitikinęs, kad tai tik intensyvės. Lietuvos politinė padėtis labai trapi ir ji yra išnaudojama.

Lietuvos rinkėjai – dori žmonės, bet, kaip ir visame pasaulyje, neturi laiko, nėra pakankamai apsišvietę ar tiesiog nesidomi, kas vyksta plačiau. Jie daugiau rūpinasi savo ekonomine padėtimi ir dabartimi. Lietuvoje prisiveisė daug populistinių partijų, 16 iš viso. Ar tai jau ne suskaldyta valstybė? Todėl nei viena partija nesugeba surinkti daugumos balsų, kad įgyvendintų rinkimų programas. Ir tai kartojasi nuo 2000 metų. Tik Tėvynės Sąjunga /Krikščionys demokratai 1996-aisiais laimėjo rinkimus ir sėkmingai valdė 4 metus. Nuo tada koalicinės valdžios su skirtingomis ideologijomis ir populistiniais pažadais žmonių lūkesčių neišpildo. Žmonės keikia, kad valdžia neefektyvi. O ji neefektyvi, kadangi tokius išsirinko, ministrus be vadybinės ar profesinės patirties. Kai kurių patirtis – sovietinė.

Išnaudoti piktus piliečius atsiranda valstybės „gelbėtojų“, kaip kad turtuolis Darbo partijos oligarchas Viktoras Uspaskichas, kuris žavėjo žmones asmenine charizma ir tuščiais pažadais. Nors buvo kaltintas nesąžininga buhalterija ir kurį laiką slapstėsi Rusijoje nuo prokuroro ir Lietuvą šmeižė, nepaisant to, buvo Lietuvos piliečių išrinktas į Europos Sąjungos parlamentą, grįžo su imunitetu į Lietuvą. Vėliau imunitetas buvo panaikintas ir pagaliau po kelių metų bylinėjimosi Lietuvoje, buvo nuteistas. Susimokėjo kelis tūkstančius eurų baudos ir toliau džiaugiasi geru gyvenimu. Kai Darbo partijos populiarumas smuktelėjo, atsirado proga kitam „gelbėtojui“ milijonieriui Karbauskiui, kuris, kaip ir V. Uspaskichas, yra greitai praturtėjęs. Jo verslas susijęs su trąšoms ir žemės ūkio technika. Valdo visą grupę bendrovių ir 34 tūkst. hektarų žemės. Atstovauja rusų įmonei, kuri gamina kombainus. Pagal Rimvydo Valatkos straipsnį „Delfi”, R. Karbauskis buvo prieš narystę NATO, prieš žemės laisvą pardavimą, prieš ES, pieš eurą ir prieš paramą Ukrainai. Apklausose valstiečiai-žalieji populiarumu dabar (kalba sakyta spalio 9-ąją, rinkimų dieną – Alfa.lt) antroje vietoje po socialdemokratų. Nemanau, kad reikia gilintis, jūs suprantate. Tik noriu pasakyti, kad valstybės politinė padėtis yra trapi ir yra rusų pilnai išnaudojama.

Nemanau, kad reikia jus tikinti, kad Putinas nori Baltijos valstybes užvaldyti. Todėl kalbėsiu apie du variantus, kaip jis galėtų bandyti tai atlikti.

Tiesioginis ir greitas ginkluotas puolimas patogiu laiku. Pavyzdžiui, kokios nors krizės metu vienoje iš NATO galingų valstybių, ar per metinius manevrus Baltarusijoje, paruošus provokacinius veiksmus iš anksto. Provokacijos gali būti susijusios su rusakalbiais lietuviais. Putinas yra pareiškęs, kad jis gins Rusijos piliečius, kur jie bebūtų. Gali išprovokuoti geležinkelio tranzito incidentą per Lietuvą į Kaliningradą ir nedelsdamas jėga įvesti karines pajėgas „tvarką“ daryti. Jeigu NATO tuoj pat jėga neatsakytų, derėtųsi metus metų dėl pasitraukimo sąlygų.

Invaziją ginti rusų piliečius lengviau išprovokuoti Latvijoje ar Estijoje, nes ten daugiau jų yra, tačiau pirma užimti Lietuva naudingiau, nes tai užkerta NATO pajėgoms žemės tranzitą į Baltijos valstybės per Suvalkų koridorių. Kyla klausymas, koks būtų Baltarusijos vaidmuo. Rusų ir baltarusių pratybos vykdavo bendrai, bet naujoji Baltarusijos strategija – jie vadina ją „doktrina“ – nėra aiški, nors rašo, kad kariuomenė nebus naudojama už šalies ribų. Vis dėlto nelabai galima tuo džiaugtis. Lietuva turi būti pasiruošusi, kad bent Baltarusijos teritorija gali būti panaudota.

Tokiam variantui geriausia išeitis – atgrasinimas NATO 5-tojo straipsnio jėga. Ta jėga turi būti akivaizdi, ir politinis sprendimo procesas jėgą panaudoti turi būti iš anksto sutartas. Savalaikis sprendimas – kritiškai svarbus. Šiuo metu vyksta pasitarimai, kokias jėgas ir kur jas dislokuoti. Nesigilinsiu į gana sudėtingą karinę strategiją ir tai, kas turi būti atlikta, kad būtų neutralizuotos rusų Karaliaučiuje dislokuotos pajėgos. Galiu tik pasakyti, kad NATO aktyviai šį klausimą analizuoja. Šiuo metu Baltijos valstybėse ir Lenkijoje yra dislokuoti simboliniai kariniai vienetai. Svarstoma rotaciniu principu dislokuoti po vieną NATO batalioną Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Jau 1998 metais turėjome planą, kaip palaipsniui pagal biudžetą aktyvuoti tris Lietuvos kariuomenės brigadas sąlyginai iki 2008-ųjų. Kaip jau minėjau, antroji brigada buvo aktyvuota ir jau organizavo paskirtą apygardą su rezervo vienetais. Šiandien jau būtume turėję 3 Lietuvos brigadas. Dislokavus dar ir NATO batalioną, jau būtų pilnai pakankama jėga atgrasinti agresiją.

Labiau tikėtinas variantas – Lietuvos užvaldymas hibridinėmis priemonėmis, nes taip mažiau rizikos per nesusipratimą išprovokuoti atvirą karą su NATO. Todėl Baltijos valstybių atžvilgiu V. Putinas naudojasi klasta, propaganda, šantažu, melu ir politinių partijų infiltracija. Jis eksportuoja kleptokratiją valstybės vidiniam skaldymui, visuomet viešai demonstruodamas karinę galią, kurią galėtų panaudoti, jeigu atsirastų palanki proga ir NATO rodytų abejingumą.

Krymo užgrobimas pažadino Lietuvos visuomenę, požiūris į kariuomenę pasikeitė. Pagaliau suprasta, kad geriau investuoti į tinkamas pajėgas atgrasinti priešą, kuris tikrai nori Baltijos valstybes pagrobti, kaip pagrobė Krymą. Esamas laikotarpis yra labai svarbus Lietuvos egzistencijai. Lietuvos valdžia turi paruošti planą, kaip neutralizuoti hibridinius Rusijos veiksmus, kėsinantis privesti Lietuva prie perversmo. Piliečiai turi būti nuolat informuojami, kaip atpažinti potencialias grėsmes. Jos dažnai atrodo nekaltai, kaip, pvz., siūlymai drausti žemės pardavimą svetimtaučiams, arba blokuoti investavimą į suskystintų dujų terminalą. Šiais atvejais Lietuva laimėjo, nes buvo politinės valios dirbti Lietuvos labui. Manau, kad V. Putinas, naudodamas visas juodas technologijas, bandys užvaldyti Lietuvą melu ir klasta per politines partijas.

Prarastų metų neatgausime, padaryta žala labai skaudi. Yra vilties, kad po šių metų Seimo rinkimų bus skirti ministrai, kurie supras savo atsakomybę ir atkakliai dirbs Lietuvai. Tikiuosi, kad tokių atstovų kaip V. Uspaskichas (Darbo partija), Valdemaras Tomaševskis (Lietuvos lenkų) ir Vytenis Andriukaitis (socdemas), kurie, mano manymu, kenkia Lietuvos įvaizdžiui, nebus siunčiami Jos atstovauti Europos Parlamente.

Mažai kas prieš 25 metus tikėjo, kad Lietuva taps NATO nare. Net mes, kurie dėjom visas pastangas, kad tai įvyktų, kartais suabejodavome. Manau, kad Kremlius išvis netikėjo, kad tai įmanoma, ir nekreipė daug dėmesio į mūsų bendras pastangas. Sakau bendras, nes esu tikras, kad JAV lietuviai ir visa diaspora labai daug prisidėjo, kad Lietuva būtų priimta į šį galingiausią kolektyvinės gynybos aljansą. Ši gynybos priemonė duoda daug vilties, ir jau virš 25 metų Lietuva yra laisva ir nepriklausoma bei savarankiškai tvarko savo ūkį. Tikiuosi, kad mūsų broliai ir sesės lietuviai nepraras valios likti savo žemės valdovais. Pasitikiu Lietuvos jaunimu.

Manau, kad NATO neiširs. NATO ateitis priklauso nuo JAV. Ten pat glaudžiasi ir Lietuvos ateitis. Viliuosi, kad Baltijos ir kitų Centrinės Europos valstybių diasporos susivienys ir ragins savo valdžios atstovus šį sėkmingą Aljansą tik stiprinti, nes jis užtikrina ir JAV saugumą. Mums iššūkis – kaip padėti?

Atsargos generolas majoras Jonas A. Kronkaitis pranešimą Čikagoje skaitė 2016 metų spalio 9 dieną.