Kazys Saja. Apsimokėtų permokėti

lzinios.lt 2016 09 01

Nežinau, ką turėtume kaltinti – gyvenimo sumaištį ar savo nejautrumą, kad apsidairę pasigendame žmonių, kuriems mes likome skolingi. Jiems laiku net ačiū nepasakėm. Tai mūsų vyresni draugai ir mokytojai, linkėję mums juos pasivyti ir pralenkti.

lzinios.lt 

Sovietmečiu turėjom tik vieną cenzūros varžomą grožinės literatūros leidyklą, vėliau pavadintą „Vaga“. Vaga, kurioje Lietuvos daigas vešliai išaugo ir davė neblogų vaisių. Šiandien vertėtų bent jau prisiminti Joną Čekį ir Jurgį Tornau, Dominyką Urbą, Aldoną Liobytę, Donatą Linčiuvienę ir dar daugelį kitų redaktorių, vertėjų, kuriems gimtoji kalba rūpėjo kaip mūsų kasdienė duona.

Mes esame tie, kurie nuo Jogailos laikų atkakliai polonizuojami nesulenkėjom, Rusijos imperijos gniaužtuose nesurusėjom, o ką mes darome, kaip elgiamės dabar?

Aš, gimęs prie Pasvalio, augęs beraščių žemaičių šeimoj, daugiau kaip dešimtmetį gimtosios kalbos taisyklių jokioj mokykloj nesimokęs, iš pagarbos galėčiau atsiklaupti sutikęs buvusius dėstytojus arba kai kuriuos savo redaktorius. Prisimenu, kaip jie priekabiai braukdavo mano slavizmus: strimgalviais (galvotrūkčiais), lygsvara (pusiausvyra), neužilgo (netrukus) ir t. t. Mano lituanistinių studijų laikais kad su bendratim būtų buvę jau tikro nevėkšlos klaida. Turėjom ir branginom savo tariamąją nuosaką: „Skrisčiau, skrisčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau...“

Dabar (šiandien dieną) mes jau nebe šokam, dainuojam ar grojam, bet atliekame kokį nors šokį, dainą arba muzikinį numerį... Per televiziją girdim, kad olimpiadoje žirgas pavedė raitelį arba koks nors sportininkas užuot parpuolęs ar pargriuvęs nukrito. Tad ir globalinis šūkis „čia ir dabar“ turėtų skambėti šitoj vietoj ir šiai dienai.

O ką gi veikia Valstybinė kalbos inspekcija, kurią mes įsteigėm vos tik atkūrę Nepriklausomą savo valstybę? Kur tas mūsų paskirtasis jos pirmininkas D. Smalinskas arba koks nors jo įpėdinis? Ar nevertėtų senoviniu papročiu jo kabineto durų paženklinti „smala“ (derva)?

Šiemet prieš Kovo 11-ąją einu Antakalnio gatve į parduotuvę, žiūriu – priešais vidurinę mokyklą, kur dar šį rudenį rinksime naująjį Seimą, didžiulėm auksinėm raidėm užrašyta YPATINGŲ ŽMONIŲ KLINIKA.

Suintrigavo. Užėjau. Priimamajame registratoriui prisipažinau, kad esu ypatingas žmogus. Vyriškis sunerimo. Tikėjosi daugiau ką nors išgirsti. Tada jam pasakiau, kad ir jis yra ypatingas. Paskui paklausiau, gal toji klinika skirta tik mūsų Vyriausybės nariams, seimūnams arba diplomatams.

Klinikos darbuotojas, vardu Michailas, nors ir mokėjo lietuviškai, bet manęs nesuprato. Parėjęs namo suradau Kalbos komisijos telefono numerį. Paskambinęs kažkokiai poniai ar panelei pasakiau, kad ieškau Komisijos pirmininko arba žmogaus, kuris jį pavaduotų. Paklaustas, kokiu reikalu, mielai papasakojau tą linksmą savo nuotykį. Bet supratau, kad pašnekovė esmės nesuprato. Ji man pareiškė, kad šiuo metu, deja, nė vieno kalbos eksperto darbovietėj nėra.

– O jūs – lituanistė?

– Aš? Žinoma! – atsakė.

Kai apie visa tai dar kai kam papasakojau, pusmetrinės auksinės klinikos raidės sumažėjo. Dabar Antakalnio gatvėj prie 36-ojo namo retkarčiais pasirodo tik sprindžio didumo raidikės. Ypatingi žmonės ir tokias, kai reikia, pamato.

Ak, Viešpatie! Štai ką reiškia senatvė. Juk aš tenorėjau Rugsėjo pirmosios proga pasveikinti Lietuvos mokytojus. (Turbūt ne jų vienų kaltė, kad „Klausimėlio“ laidos vedėjas taip nesunkiai randa kvaišgalvių, kurie net nežino, kur ta Lietuva. Ką jau kalbėti apie jos praeitį ir dabartį.)

Esu girdėjęs skeptiškų protavimų, kad laisvė, tiesa, tėvynė daugiau pareikalauja, negu duoda. Tačiau tos vertybės įprasmina mūsų gyvenimą. Todėl nebijokime permokėti. Nuo mūsų kultūros, švietimo (pagaliau ir nuo būsimojo Seimo rinkėjų) daug kas priklauso, ar mes toliau „pirmausime“ Europoje pagal besaikį savo girtuokliavimą, skaičiuosime savižudžius, emigrantus ir korumpuotus valdininkus. Tokius, kurie mums nesiteisintų sakydami: „Čia mes pražiūrėjom.“ Arba: „Šioj vietoj kažkas nesudirbo...“

Dažniau uždainuokim lietuviškai! Mūsų pareiga išsaugoti savo valstybę ir tautą. Pokemonų tegul sau ieško tie, kurie rimtesnio darbo neberanda. Netikiu, kad save gerbiantis suaugęs žmogus šitaip galėtų įprasminti savo gyvenimą.