G. Landsbergis. Bendrasis ugdymas: yra geresnis kelias

delfi.lt 2016 08 24

Žurnalistė ir apžvalgininkė Indrė Makaraitytė savo straipsnyje taikliai identifikavo vienas pagrindinių lietuviškosios bendrojo ugdymo sistemos ydų – orientavimąsi į egzaminus, o ne į asmenybės ugdymą, mokytojo profesijos prestižo trūkumą, pedagogų profesionalumo klausimą, netinkamą atmosferą bei socialinę aplinką mokyklose.

delfi.lt        D. Pipo nuotr.

Nors tam nepritarti būtų sunku, negaliu sutikti su autorės prieita išvada, jog Lietuvos politinėje arenoje nėra alternatyvos dabartinei sistemai, su Ministre A. Pitrėniene priešakyje.

 

 

Galiu drąsiai pasakyti, kad mes, konservatoriai, į rinkimus einame ne “prunkšdami į delną”, o pasirengę iš pagrindų pakeisti nusistovėjusį bendrojo ugdymo modelį. Tam, kartu su ekspertais, esame parengę detalų švietimo sistemos pertvarkos planą. Planą, kuris leis užtikrinti geriausios kokybės išsilavinimą kiekvienam to siekiančiam moksleiviui, nepriklausomai nuo to, kurioje Lietuvos vietoje jis gyventų.

 

 

Individualus požiūris į vaiką ir daugiau laisvės mokytojams

Sudarysime sąlygas mokytojui skirti daugiau laiko individualiam darbui su kiekvienu vaiku, jo poreikių išsiaiškinimui. Gabiausių moksleivių gabumai bus lavinami ir toliau, vidutiniškai besimokantiems vaikams bus padedama pasitempti ten, kur atsiliekama ir atskleisti neišlavintus gebėjimus, o tiems, kuriems mokykloje sekasi sunkiausiai, bus ištiesta pagalbos ranka.

 

 

Esu asmeniškai kalbėjęs su kaimo mokyklos mokytoju, kuris dažnai į mokyklą atėjusį vaiką turi išmokyti išsivalyti dantis, t.y. padėti įgyti elementarius socialinius įgūdžius. Akademiniams pasiekimams dirbant su tokiais vaikais paprasčiausiai nebelieka laiko. Tuo tarpu vaikas, kuris galėtų mokytis daugiau matematikos, yra priverstas laukti, kol kitas išsivalys dantis.

 

 

Skamba grubiai, tačiau tokia yra realybė nemažoje dalyje Lietuvos mokyklų. Aiškiai suvokiame, kad su tokiais iššūkiais susiduriantis mokytojas neturi būti paliktas vienas klasėje. Todėl kalbame apie tai, kad Lietuvoje nepakanka socialinių darbuotojų, psichologų, profesijos konsultantų ir paprasčiausiai mokytojų asistentų, kurie leistų teisingai paskirstyti krūvį klasėje. Tik užtikrinę pakankamą ir visapusišką pagalbą mokytojui pasieksime tikrą mokymo proceso individualizavimą. Siekdami didesnio individualizavimo palaipsniui stiprinsime ir mokytojų veiklos autonomiškumą bei suteiksime jiems laisvę ir atsakomybę patiems pasirinkti geriausią kelią siekiant švietimo sistemos iškeltų udgymo tikslų. Ilgainiui kiekvienas mokytojas savarankiškai spręs, kaip dirbti su savo ugdomais moksleiviais, kad šie taptų sėkmingomis ir visavertėmis asmenybėmis.

 

 

Kad mūsų vaikus mokytų gabiausi

Iki galo įgyvendinti pokyčius bendrojo ugdymo sistemoje reikia naujos kartos mokytojų. Motyvuotų, vakarietiškai parengtų ir, be abejo, gaunančių teisingą atlygį. Todėl šiandien KTU ir VU taikoma sistema, kai mokytojai yra rengiami arba šalia pagrindinių studijų, arba jas pabaigus (įgyjant magistro laipsnį) yra tas kelias, kuriuo turime eiti. Lietuvos edukologijos universitetas atgyveno savo laikus ir, su visa pagarba, Lietuvai nebėra reikalingas. Geri dėstytojai, neabejoju, atras savo vietą kituose universituose, ruošiančiuose mokytojus.

 

 

Naujai paruošti mokytojai ir didesnė mokytojų kaita mokyklose (dabar kasmet pasikeičia vos keturi procentai mokytojų kasmet) įneš naujos energijos, naujų įdėjų ir kokybės į merdėjančią Lietuvos švietimo sistemą.

 

 

Gyvenimui, o ne testams ruošianti mokykla

Gerbiama Indrė rašo, kad norėtų, jog jos vaikas nebūtų apkraunamas neįdomiais namų darbais ar pertekliniu, į ugdymo procesą vaiko neįtraukiančiu krūviu. Visgi norėčiau atkreipti dėmesį, kad Indrė šiuo atžvilgiu yra mažumoje. Daugelis Lietuvos tėvų vis dar tikisi “prūsiškos” mokyklos – tokios, kuri beatodairiškai kemša žinias, moko mintinai ir liepia viską, kas išmokta, atpasakoti.

 

 

Todėl daug kas priklauso ir nuo mūsų. Nuo to, ar sugebėsime atsipalaiduoti ir suvokti, kad ne vien tik mintinai išmoktas eilėraštis ar iškaltos formulės lems vaiko profesinius gebėjimus ir asmenybės tobulėjimą. Kartais tam reikia papildomos valandos lakstyti lauke, o kartais – gyvo susitikimo su partizanų ryšininku arba Aukščiausiosios Tarybos gynėju.

 

 

Tuo tarpu standartizuoti testai turi būti keičiami į kitus, savarankišką analizę ir kūrybiškus problemų sprendimų būdus orientuotus, pasiekimų vertinimo metodus. Kiekvienas moksleivis turi būti mokomas pasirengti jo laukiančiam gyvenimui, kur reiks ne laikyti testus, o analizuoti nestandartines situacijas, ieškoti sprendimų kylančioms problemoms ir nebijoti prisiimti atsakomybę už šių sprendimų įgyvendinimą.

 

 

Nė vieno vaiko užribyje

Mokykla – tai ne vien akademiniai reikalavimai, pamokos ir namų darbai. Tai erdvė, kurioje daugelis mūsų įgijo vienus svarbiausių socialinių, emocinių įgūdžių. Deja, dažnai tie įgūdžiai būdavo ne patys geriausi. Patyčios, emocinis (ir fizinis) smurtas vis dar yra dažnas Lietuvos vaiko palydovas. Kaip mes galime tikėtis, kad vaikas noriai eis į mokyklą, jeigu iš jo tyčiojamasi, atimami pietų pinigai, šaipomasi iš to, kaip jis atrodo ar rengiasi?

 

 

Neduok Dieve, jeigu vaikas yra ypatingų poreikių (nors tai visiškai atskira tema). Du dešimtmečius Robertas Povilaitis ir jo komanda kalė mums visiems į galvą, kad patyčios gniuždo asmenybes, neleidžia būti visaverčiu bendruomenės ir visuomenės nariu. Bet padaryta iki šiol tikrai nepakankamai. Tik labai nedaug mokyklų turi funkcionuojančias, o ne “popierines” apsaugos nuo patyčių programas. Dar tikrai nedaug mokytojų žino, ką reiškia nulinė tolerancija patyčioms. Galų gale, mokyklose dirba per mažai psichologų.

 

 

Tai turi keistis. Vilnius pademonstravo, kad galima visose mokyklose įgyvendinti programas prieš patyčias. Šią praktiką turime pritaikyti visoje Lietuvoje. Jau minėjau, kad visose mokyklose turi dirbti psichologai bei socialiniai pedagogai, užtikrinantys, kad tos programos veiktų, o susidūrę su problemomis vaikai turėtų su kuo pasikalbėti.

 

 

Šiandienos realijas atitinkantis ugdymo turinys

Sykį kalbėjau su vienu gerbiamu Lietuvos vadovėlių leidėju. Klausiau jo, kokiu pagrindu yra atnaujinamos Lietuvos švietimo progamos. “Na, labiausiai tai pagal tai, kurios programos prižiūrėtojas (tarnautojas) turi geriausią priėjimą prie ministrės”. Programų rengimas turi būti depolitizuotas – kaip Danijoje ar Estijoje. Programos turi atitikti XXI amžiaus reikalavimus bei tendencijas ir anaiptol ne politikai turi spręsti, kada atėjo naujas amžius.

 

 

Kita vertus, didelė atsakomybė už programų įgyvendinimą tenka ir mokytojams. Kaip sugebės įgyvendinti modernias programas, jeigu nemoka net anglų kalbos, neturi galimybės paskaityti papildomai? Ar žinote, kad į dažną konferenciją užsienyje važiuoja anglų kalbos mokytojai, nes kiti paprasčiausiai nesusikalbėtų? Naujos kartos mokytojas turi kalbėti angliškai. Tokia yra realybė ir to mes turime siekti, jeigu norime, kad Lietuvos švietimas pagaliau priartėtų prie XXI amžiaus standartų.

 

 

Be to, svarbu stiprinti matematikos, informacinių technologijų, gamtos mokslų ir kalbų (taip pat ir lietuvių) mokymą. Bet reikia nepamiršti, kad galima iškelti daug gražių tikslų, na pavyzdžiui – įgyvendinkime STEM (ar STEAM ar STREAM) programų stiprinimą. Tačiau jei mokytojai nemokės ar nežinos, kaip tą padaryti, tai ir liks tik lozungu, prikaltu ant ministerijos sienos. Mokytojai turi būti paruošti ir žinoti, kaip įgyvendinti naujas programas.

 

 

Vienoje mokykloje, kurioje teko neseniai lankytis, direktorius džiaugėsi, kad bus įrengta atsinaujinančios energetikos klasė. Klausiu – kuo tai pasireikš? Sako – “įrengsime keletą LED šviestuvų su saulės baterijomis”. Na, gal tai jau ir pradžia, bet jeigu supratimas apie atsinaujinančią energetiką pasibaigs keliomis lemputėmis, mums iki proveržio laukti reikės dar labai labai ilgai.

 

 

Negalime užmiršti ir vertybinio ugdymo, kuris sudėtingame šiandieniniame gyvenime vaidina itin svarbų vaidmenį. Mokymosi procese turi būti remiamasi tokia vertybių sistema, kuri leistų vystytis sąmoningai, atsakingai, kultūringai ir pilietiškai asmenybei. Mano įsitikinimu, mokykla turi orientuotis į visavertės asmenybės ugdymą – tokios, kuri galės pati mokytis, įgyti naujas žinias ir įgūdžius, perkurti, koreguoti ir plėsti iš mokyklos atsineštą pažinimą.

 

 

Mokytojo profesijos prestižo atstatymas

Norime gero švietimo? Tam reikia gerų mokytojų. Trumpai išdėsčiau, kaip atrodys nauja mokytojų ruošimo sistema. Tačiau kaip užtikrinti, kad į universitetus stotų tie, kurie yra motyvuočiausi tapti mokytojais? Turime kartą ir visiems laikams pripažinti, kad mokytojams turi būti mokama garbinga alga. Ar galite patikėti, kad šiandien Lietuvoje yra pedagogų, gaunančių mažesnę nei minimalią algą? Manote, tai neįmanoma? Aš irgi taip galvojau, kol su tokiu mokytoju nesusitikau.

 

 

Paprasčiausiai jam nėra užtikrinamas reikalingas krūvis mokykloje, todėl jis papildomai užsidirba augindamas ir turguje pardavinėdamas braškes. Nemanau, kad tokia karjeros perspektyva leidžia pritraukti į švietimą pačius geriausius.

 

 

Už tinkamo krūvio paskirstymą šiandien, panašu, niekas neatsako, nors realiai tai yra savivaldybės kompetencija. Savivaldybė neturi skelbti konkurso naujam mokytojui, jeigu nesugeba užtikrinti reikiamo krūvio. Tai leis pasiekti esminių pokyčių atlyginimų srityje.

 

 

Mes, savo ruožtu, įsipareigojame nustatyti, kad dabartinis vidurinio ugdymo pedagogų atlyginimų fondas nebebus mažinamas net ir mažėjant jų skaičiui, bei įvesti mokytojų atlyginimų indeksavimą. Be to, iki 2020, pabaigę mokyklų tinklo optizimizaciją tarifinę (valandinę) pedagogų atlyginimo sistemą pakeisime mokytojų darbo poreikiams pritaikyta etatine sistema.

 

 

Profesionalūs švietimo lyderiai kiekvienai mokyklai

Tyrimais įrodyta, kad mokinių pažanga priklauso nuo mokytojų ir ugdymo kokybės, o ši – nuo mokyklų vadovų lyderystės. Todėl labai svarbu užtikrinti, kad kiekvienai mokyklai vadovautų iniciatyvūs ir inovatyvūs profesionalai, išmanantys vadybos subtilybes, pedagogiką, mokyloje dėstomus dalykus bei kuriantys motyvacinę aplinką, skatinančią tobulėti.

 

 

Šiandien daugelis mokyklų vadovų vis dar atrenkami vadovaujantis ne jų gebėjimais ir kvalifikacijomis, o politiniais kriterijais. Ši sistema, kurią grąžino socialdemokratų ir darbiečių vyriausybė, turi būti atšaukta kuo skubiausiai. Tik taip užtikrinsime, kad mokymo įstaigoms vadovaus profesionalūs švietimo srities vadybininkai, suprantantys XXI-ojo amžiaus ugdymo iššūkius ir turintys pakankamai žinių ir patirties, kaip rūpintis vaikais ir ugdyti visavertes asmenybes. Tik tokie vadovai bus pasirengę samdyti gerus mokytojus, įtraukti tėvus ir VISUS vaikus į bendruomenės gyvenimą.

 

 

Yra geresnis kelias – nebijokime juo eiti

 Indre, šiandien Lietuvos švietimo sistema neatitinka nei Jūsų, nei tūkstančių kitų tėvų ir vaikų lūkesčių. Aš tikiu, kad su šiais pokyčiais galime turėti švietimą, kuriuo didžiuosimės. Mokyklas, kuriose bus gera VISIEMS vaikams – ir tiems, kuriems sunkiau sekasi mokytis, ir tiems, kurie turi ypatingų poreikių, ir tiems, kurie yra patys gabiausi. Ne šaipytis šiandien reikia iš vieno ar kito ministro, o dėlioti aiškų planą, ką reikia daryti skubiausiai. Mes esame tokį planą paruošę ir žinome, kaip jį įgyvendinti.

 

 

Detaliau su šiais ir kitais siūlymais galite susipažinti mūsų parengtame Naujame Švietimo Plane Lietuvai.