Penkiakampė žvaigždė „Už sumanumą“

lzinios.lt 2016 08 18

Žiūrėdamas, kaip lengvai į gatvę paleidžiami Valstybės saugumo departamento vadovai, negaliu nesistebėti. Niekaip nesuprantu, kodėl itin specifinę kompetenciją ir išskirtinių žinių turintys žmonės nesulaukia pasiūlymo likti valstybės tarnyboje.

lzinios.lt

Manau, tokias pareigas einantieji turėtų jaustis socialiai saugūs, negalvoti, ką veiks pasibaigus kadencijai ar politikams pašalinus juos iš posto. Valstybei būtų į naudą, jei dauguma buvusių specialiųjų tarnybų, kariuomenės vadų, sukaupusių didelį bagažą žinių, neklaidžiotų gatvėmis be darbo ar gautų jo privačiame sektoriuje.

Galbūt ne viską žinau, gal valstybė kokiu nors būdu, nebūtinai viešai, sutaria su savo tarnautojais ir po jų tarnystės metų. Tačiau pasąmonėje vis kirba kirminas: nemokame tvarkytis taip, kaip derėtų, kad tokie žmonės netaptų verbavimo taikiniu ar pajuokos objektais, už keliasdešimt eurų rašančiais komentarus žiniasklaidoje.

Šiame kontekste dar bjauresnis kirminas sukirba, kai klausausi istorijos apie „Judex“ koldūnus ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių Joną Milių. Asmeniškai nepažįstu J. Miliaus, nepažįstu ir su „Judex“ bendrove siejamo Seimo nario Petro Gražulio. Bet šios personos tėra statistai „Tikrosios istorijos apie koldūnus“ spektaklyje, nesvarbu, kad visos šviesos scenoje nukreiptos į jas. Galbūt kas nors pasinaudos proga ir kartu su P. Gražuliu dar smarkiau paspirs ir taip žemyn riedančius partijos „Tvarka ir teisingumas“ reitingus.

Galbūt kažkas jau taiko į pono J. Miliaus kėdę. Šioje tarnyboje dirba beveik du tūkstančiai žmonių, jos įtakos gijos siekia dešimtis tūkstančių Lietuvos įmonių. Kur galia, ten ir pinigai, ten noras vadovauti tokiai kariuomenei. Vis dėlto manau, kad žaidimas daug subtilesnis ir sudėtingesnis, o kurios nors nedraugiškos mums valstybės žvalgybininkas jau matuojasi medalį „Už sumanumą“.

Ar kas pamenate, nuo ko viskas prasidėjo? Nuo bakterijos Listeria, kurios neva rasta „Judex“ koldūnuose. Kaip teigia išmanantieji maisto gamybos procesus, šių bakterijų kiekis produktuose, kurie termiškai apdorojami, nėra net reglamentuojamas, nes jos žūsta aukštesnėje temperatūroje. Taigi Listeria vieną pagrindinių vaidmenų spektaklyje gavo tik režisieriaus dėka. Galbūt pareigūnams užkliuvo P. Gražulio ir J. Miliaus pokalbiai šia tema, bet jų, matyt, būta mažokai, jei tarnybos vadovas iki šiol tebedirba. Mano galva, J. Milius turėjo lėkti iš posto, kai tvoras pasienyje ėmė tverti, – neva jos sustabdys afrikinio kiaulių maro plitimą. Visiems jau tada buvo aišku, kad renčiamos tvoros – brangi veiklos imitacija, bet politikams ji tiko. Dabar sukelta audra dėl mažos bakterijos.

Pilkajam režisieriui nesvarbus nei P. Gražulis, nei J. Milius, jam rūpi parodyti, kad Lietuvos maisto produktų eksportuotojai, randantys vis naujų rinkų, nėra patikimi, esą paskui juos seka bakterija po bakterijos. Verslininkai teisūs sakydami, jog bakterijos Listeria vaidmens svarbumą reikėjo išspręsti jo neviešinant, bet dabar jau vėlu. Kas už tai atsakys? Ogi niekas, nes mūsų specialiosios tarnybos arba lengvai pasiduoda provokacijoms, arba joms trūksta kompetencijos, arba tiesiog vėl pradėjo politikuoti. J. Milius atostogauja ir dar ilgai atostogaus, jo atleisti, bent jau formaliai, nėra pagrindo. Taigi spektaklis tebevyksta ir suteikia peno spekuliuoti mūsų tarnybų – ne vien veterinarijos – nepatikimumu. Kodėl į režisierių komandą įsilieja vis daugiau žaidėjų, man yra mįslė. Norėčiau tikėti, kad tik dėl to noro atrodyti svarbiems, o ne dėl tikslo ant savo munduro pamatyti penkiakampį ženklelį „Už sumanumą“.