Ramūnas Terleckas. Tolyn nuo Europos

lzinios.lt 2016 08 10

Pra­ėju­sią sa­vai­tę Stam­bu­lo oro uos­te te­ko pra­leis­ti be­veik par­ą. Sek­ma­die­nio nak­tį skry­džio lau­kiau ke­tu­rias va­lan­das, grįž­da­mas penk­ta­die­nį šia­me pa­sau­lio tau­tų ir ra­sių su­si­ti­ki­mo cen­tre už­tru­kau be­veik dvy­li­ka va­lan­dų.

Stam­bu­le kry­žiuo­ja­si Ry­tai, Va­ka­rai, Šiau­rė ir Pie­tūs. Ne kar­tą te­ko skris­ti per šį oro uos­tą, jo gau­de­sys vi­sa­da kė­lė tam ti­krą pa­gar­bą ir ver­tė šir­dį plak­ti smar­kiau. Tik to­dėl, kad po aps­nū­du­sių Vil­niaus dan­gaus var­tų čia an­ge­lai ir de­mo­nai trykš­ta ais­tra, o ją nu­ra­mi­nę ir pa­klu­sę tvar­kos dės­niams kar­tu ste­bi ne­si­liau­jan­tį ky­lan­čių ir be­si­lei­džian­čių lėk­tu­vų šo­kį.

 

Šį­kart Stam­bu­le to­kios har­mo­ni­jos, nors ir tra­pios, pa­si­ge­dau. Kai skri­dau į prie­kį, tran­zi­tu ke­liau­jan­čių žmo­nių nie­kas ne­ti­kri­no, po ke­lių die­nų grįž­da­mas tvan­kio­je tran­zi­to sa­lė­je jau pra­lei­dau be­veik va­lan­dą, nes par­ei­gū­nai ėmė­si de­ta­lios ke­lei­vių pa­ti­kros. Ban­džiau sa­ve įti­kin­ti, jog tai da­ro­ma dėl ke­lei­vių sau­gu­mo, bet nie­kaip ne­ga­lė­jau at­si­kra­ty­ti jaus­mo, kad Stam­bu­le ir An­ka­ro­je ne­pa­vy­ku­sio per­vers­mo ai­dai pyk­čiu ir kerš­tu at­si­ri­to į šią pra­kai­tu pa­dvi­su­sią pa­ti­kros sa­lę, su­ręs­tą per ke­lias die­nas.

 

Kol ti­kri­no pa­so duo­me­nis, gal­vo­je su­ko­si skai­čiai: už­da­ry­tos 3 nau­jie­nų agen­tū­ros, už­ge­sin­ta 16 te­le­vi­zi­jos ka­na­lų, nu­til­dy­tos 23 ra­di­jo sto­tys, ne­bes­paus­di­na­mi 45 lai­kraš­čiai ir 15 žur­na­lų, šim­tams žur­na­lis­tų pa­teik­ti kal­ti­ni­mai rė­mus per­vers­mą, at­leis­ta tūks­tan­čiai mo­ky­to­jų. Man tai ti­krai ne­pri­me­na de­mo­kra­ti­jos per­ga­lės. Ma­nau, ir „per­vers­mas“ bu­vo su­re­ži­suo­tas pa­ties Tur­ki­jos pre­zi­den­to Re­ce­po Tayyi­po Er­do­ga­no. Da­bar jis for­ma­liai ga­vo tei­sę ne­gai­les­tin­gai iš sa­vo ke­lio ša­lin­ti vi­sus opo­nen­tus.

 

Kerš­tas ne­kve­pia de­mo­kra­ti­ja. Tie­są pa­sa­kius, Er­do­ga­no var­das man nie­ka­da ne­kė­lė aso­cia­ci­jų su de­mo­kra­ti­ja. Gal­būt klys­tu, bet džiau­giuo­si, kad Lie­tu­vo­je ga­liu reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę, ir ne­bū­ti­nai tei­sin­gą. Ži­nau, jog dėl to ne­bū­siu su­im­tas. Šian­die­nos Tur­ki­jo­je sa­vo po­žiū­rio ge­riau ne­skelb­ti, nes gre­sia ka­lė­ji­mas, o gal­būt net ho­ri­zon­te šmėkš­čio­jan­ti mir­ties baus­mė – ją ke­ti­na­ma grą­žin­ti. Tur­ki­ja ir tur­kai pa­tys ren­ka­si sa­vo ke­lią, ir jiems nie­kas ne­ga­li pa­tar­ti. Ta­čiau liūd­na. Liūd­na ir bau­gu dar to­dėl, kad tuo­met, kai R. T. Er­do­ga­nas ima šok­din­ti Eu­ro­pą, ši ty­li.

 

An­tai Vo­kie­ti­jos dip­lo­ma­tai tu­rė­jo aiš­kin­tis dėl Vo­kie­ti­jos Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mo ne­leis­ti per mi­tin­gą Kel­ne tie­sio­giai trans­liuo­ti Tur­ki­jos po­li­ti­kų, tarp jų ir R. T. Er­do­ga­no, kal­bų.

 

Ne­tru­kus Tur­ki­jos pre­zi­den­tas kri­ti­kos pa­žė­rė Eu­ro­pos Są­jun­gos vy­riau­sia­jai už­sie­nio rei­ka­lų įga­lio­ti­nei ita­lei Fe­de­ri­cai Mog­he­ri­ni, ne kar­tą reiš­ku­siai su­si­rū­pi­ni­mą dėl An­ka­ros veiks­mų po ne­pa­vy­ku­sio per­vers­mo, taip pat Ita­li­jai, ku­rios tei­sė­sau­ga pra­dė­jo iki­teis­mi­nį ty­ri­mą dėl pi­ni­gų plo­vi­mo jo sū­naus Bi­la­lo Er­do­ga­no at­žvil­giu.

 

Pra­bė­gus ke­lioms die­noms po ne­pa­vy­ku­sio „per­vers­mo“ Tur­ki­jo­je, per Lie­tu­vos na­cio­na­li­nę te­le­vi­zi­ją te­ko žiū­rė­ti in­ter­viu su Lie­tu­vos am­ba­sa­do­riu­mi Tur­ki­jo­je Aud­riu­mi Brūz­ga. To­kio keis­to tūp­čio­ji­mo ir ban­dy­mo nie­ko ne­pa­sa­ky­ti se­no­kai ne­te­ko re­gė­ti. Gal­būt Lie­tu­vos am­ba­sa­do­riaus po­zi­ci­ja ge­riau­siai at­spin­di vi­sos Eu­ro­pos Są­jun­gos su­tri­ki­mą. Ta­čiau in­te­re­sai ir dip­lo­ma­ti­ja ne­ga­li bū­ti at­sie­ti nuo ver­ty­bių. Pri­va­lo­me jas gin­ti ir tu­rė­ti drą­sos bet ku­riam dik­ta­to­riui sa­ky­ti tie­są, kad Eu­ro­po­je nė­ra vie­tos mir­ties baus­mei ir per­se­kio­ji­mui už žo­džio lais­vę.