Svarbu
Registracija
Ramūnas Terleckas. Tolyn nuo Europos
lzinios.lt 2016 08 10
Praėjusią savaitę Stambulo oro uoste teko praleisti beveik parą. Sekmadienio naktį skrydžio laukiau keturias valandas, grįždamas penktadienį šiame pasaulio tautų ir rasių susitikimo centre užtrukau beveik dvylika valandų.
Stambule kryžiuojasi Rytai, Vakarai, Šiaurė ir Pietūs. Ne kartą teko skristi per šį oro uostą, jo gaudesys visada kėlė tam tikrą pagarbą ir vertė širdį plakti smarkiau. Tik todėl, kad po apsnūdusių Vilniaus dangaus vartų čia angelai ir demonai trykšta aistra, o ją nuraminę ir paklusę tvarkos dėsniams kartu stebi nesiliaujantį kylančių ir besileidžiančių lėktuvų šokį.
Šįkart Stambule tokios harmonijos, nors ir trapios, pasigedau. Kai skridau į priekį, tranzitu keliaujančių žmonių niekas netikrino, po kelių dienų grįždamas tvankioje tranzito salėje jau praleidau beveik valandą, nes pareigūnai ėmėsi detalios keleivių patikros. Bandžiau save įtikinti, jog tai daroma dėl keleivių saugumo, bet niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad Stambule ir Ankaroje nepavykusio perversmo aidai pykčiu ir kerštu atsirito į šią prakaitu padvisusią patikros salę, suręstą per kelias dienas.
Kol tikrino paso duomenis, galvoje sukosi skaičiai: uždarytos 3 naujienų agentūros, užgesinta 16 televizijos kanalų, nutildytos 23 radijo stotys, nebespausdinami 45 laikraščiai ir 15 žurnalų, šimtams žurnalistų pateikti kaltinimai rėmus perversmą, atleista tūkstančiai mokytojų. Man tai tikrai neprimena demokratijos pergalės. Manau, ir „perversmas“ buvo surežisuotas paties Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano. Dabar jis formaliai gavo teisę negailestingai iš savo kelio šalinti visus oponentus.
Kerštas nekvepia demokratija. Tiesą pasakius, Erdogano vardas man niekada nekėlė asociacijų su demokratija. Galbūt klystu, bet džiaugiuosi, kad Lietuvoje galiu reikšti savo nuomonę, ir nebūtinai teisingą. Žinau, jog dėl to nebūsiu suimtas. Šiandienos Turkijoje savo požiūrio geriau neskelbti, nes gresia kalėjimas, o galbūt net horizonte šmėkščiojanti mirties bausmė – ją ketinama grąžinti. Turkija ir turkai patys renkasi savo kelią, ir jiems niekas negali patarti. Tačiau liūdna. Liūdna ir baugu dar todėl, kad tuomet, kai R. T. Erdoganas ima šokdinti Europą, ši tyli.
Antai Vokietijos diplomatai turėjo aiškintis dėl Vokietijos Konstitucinio Teismo sprendimo neleisti per mitingą Kelne tiesiogiai transliuoti Turkijos politikų, tarp jų ir R. T. Erdogano, kalbų.
Netrukus Turkijos prezidentas kritikos pažėrė Europos Sąjungos vyriausiajai užsienio reikalų įgaliotinei italei Federicai Mogherini, ne kartą reiškusiai susirūpinimą dėl Ankaros veiksmų po nepavykusio perversmo, taip pat Italijai, kurios teisėsauga pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl pinigų plovimo jo sūnaus Bilalo Erdogano atžvilgiu.
Prabėgus kelioms dienoms po nepavykusio „perversmo“ Turkijoje, per Lietuvos nacionalinę televiziją teko žiūrėti interviu su Lietuvos ambasadoriumi Turkijoje Audriumi Brūzga. Tokio keisto tūpčiojimo ir bandymo nieko nepasakyti senokai neteko regėti. Galbūt Lietuvos ambasadoriaus pozicija geriausiai atspindi visos Europos Sąjungos sutrikimą. Tačiau interesai ir diplomatija negali būti atsieti nuo vertybių. Privalome jas ginti ir turėti drąsos bet kuriam diktatoriui sakyti tiesą, kad Europoje nėra vietos mirties bausmei ir persekiojimui už žodžio laisvę.