A. Ažubalis. Ž. Pavilionis. L. Kasčiūnas. Socialdemokratų užsienio politika: ką darytume kitaip?

delfi.lt 2016 07 15

Lietuvos nepriklausomybė buvo atgauta tik dėl laisvo tautos apsisprendimo ir palankių geopolitinių lūžių Rytuose ir pasaulyje. Būtų sunku paneigti, jog XX amžiuje Lietuvos valstybingumas priklausė nuo didžiųjų valstybių galios pusiausvyros ir jos pokyčių. Tai istoriškai formavo mus kaip geopolitinį objektą, įtakos zoną, bet ne subjektą.

A. Ažubalis. Ž. Pavilionis. L. Kasčiūnas. Socialdemokratų užsienio politika: ką darytume kitaip?

delfi.lt  A. Didžgalvio nuotr.

Šiandien narystės NATO dėka esame aukštesnėje saugumo lygoje nei buvome Pirmosios Lietuvos Respublikos metu. Kolektyvinės gynybos principas, V straipsnio saugumo garantijos ir Aljanso įgyvendinamos atgrasymo priemonės daro mus saugesnius nei bet kada anksčiau tautos istorijoje.

 

Jeigu XX amžiuje Rusija matė mus kaip savo įtakos erdvę ar galimą geopolitinių mainų objektą, tai šiandien Kremlius yra priverstas nuleisti savo interesų kartelę – siekia paversti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis nevisavertėmis transatlantinės saugumo bendruomenės dalimis, savotiška buferine zona, nors formaliai ir priklausančią NATO, bet iki galo neintegruotą į Aljanso gynybos sistemą. Ilgalaikis Rusijos tikslas – sukurti situaciją, kuri taptų NATO neišlaikytu „patikimumo testu“ ir Aljanso saugumo garantijos virstų „popierinėmis“.

 

Taip Kremlius nori grąžinti Europą į galių balanso laikus, kada tarptautiniai santykiai buvo grindžiami įtakos zonų, geopolitinių mainų kategorijomis. Rusijos geopolitinė vizija labai konkreti – hegemoninis Maskvos dominavimas posovietinėje erdvėje ir galių balanso, o ne kolektyvinės gynybos principais, grindžiama Europos saugumo sistema, kurioje Rusija veiktų kaip vienas iš „arbitrų“, diktuojančių žaidimo taisykles. Pavyzdžiui, vetuojant galimą NATO ar ES plėtrą į Ukrainą, Moldovą ar Gruziją.

 

Ta pati Kremliaus logika, numatanti paversti mus buferine valstybe, galioja ir kitose saugumo srityse. Nors Lietuvai pavyko nusitraukti priklausomybės saitus naftos ir dujų sektoriuje, iš dalies ir elektros energetikoje, mes vis dar esame „pririšti“ prie Rusijos elektros energetikos sistemos, esame priklausomi nuo „Volgos kaskadų“, o tai ir toliau trukdo galutiniam Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimui.

 

Rusija įgyvendina ir kultūrinę-istorinę geopolitiką, kurios tikslas – įtvirtinti Baltijos valstybių kaip „netikrų Vakarų“ ar „netikros Europos“ mitą. Kremlius bando mums priklijuoti „neofašistinių“ valstybių etiketę (dėl Lietuvos siekio sulyginti nacistinius ir komunistinius nusikaltimus) ir taip įkalti „pleištą“ tarp Baltijos šalių ir Vakarų Europos bei JAV.

 

Kultūrinė-civilizacinė ir politinė priklausomybė Euroatlantinei civilizacijai – mūsų valstybės saugumo šaltinis. Tačiau geopolitiniai, ekonominiai ir kultūriniai procesai Vakaruose gali silpninti ar stiprinti Lietuvos nepriklausomybę. Į šiuos procesus galima žvelgti pasyviai (remiantis formule „priimk viską arba išeik“) arba aktyviai ieškoti būdų kaip tuos procesus paveikti nacionaliniams Lietuvos interesams naudinga linkme.

 

XXI amžiuje matome Lietuvą ne kaip įtakos zoną ar geopolitinį objektą, o kaip tarptautinių santykių subjektą. Tikime savo valstybe ir jos galimybėmis nepasiklysti globalizacijos koridoriuose ir stiprinti savo suverenitetą. Siekiame atsiriboti nuo postkolonijinio mąstymo, kurio esminė prielaida - visi kiti yra stipresni ir prie jų reikia prisitaikyti. Esame tikri, kad Lietuva, kartu su sąjungininkais, vykdydama apgalvotą užsienio politiką yra pajėgi kurti europinio žaidimo taisykles.

 

Pastarąją kadenciją Lietuvos užsienio politikoje neįgyvendintas nei vienas garsiai deklaruotas socialdemokratų priešrinkiminis pažadas (užtenka prisiminti politinius įsipareigojimus perkrauti santykius su Lenkija ar Rusija). Priešingai – pastarųjų metų laikotarpis įsimins dėl kontraversiškų valdančiųjų pareiškimų, tokių kaip Seimo pirmininko pasisakymas, jog „JAV per toli nuo Lietuvos, todėl reikia draugauti su Rusija“ arba Lietuvos deleguoto eurokomisaro prašymas atšaukti sankcijas Rusijai. Beatodairiška Lietuvos Vyriausybės parama ES sankcijų Baltarusijai atšaukimui (net nepabandžius susieti šio klausimo su Baltarusijos sprendimu statyti atominę jėgainę Astrave) bei regioninių energetikos projektų stabdymas pagrindiniams Lietuvos saugumo partneriams sukėlė rimtų abejonių dėl mūsų valstybės užsienio politikos nuoseklumo ir bendros krypties.

 

Kita vertus, būtina pripažinti – Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje ir įtvirtinant ES sankcijas Rusijai, Lietuvos užsienio politika, pirmiausia prezidentės D.Grybauskaitės dėka, išlaikė patikimumo egzaminą, apgynė pamatines vertybes ir Lietuvos nacionalinius interesus.

 

Nepaisant to, Lietuvos užsienio politikoje pastaruosius ketverius metus buvo simptomiškai vengiama politinių diskusijų ar opozicijos siūlomų naujų politinių idėjų. Vietoje to buvo koncentruojamasi į europines procedūras ir techninio lygmens dalykus, tarytum esminiais politiniais klausimais už mūsų valstybę viskas jau nebylomis nuspręsta. Postkolonijinis mąstymas ir intelektualinio savarankiškumo trūkumas, deja, tebėra socialdemokratinės užsienio politikos bruožas.

 

Šių iššūkių akivaizdoje būtinas kokybinis lūžis Lietuvos užsienio politikoje ir diplomatijoje – reikia iš naujo apibrėžti šios politikos tikslus ir numatyti konkrečius instrumentus jiems realizuoti. Lietuva privalo siekti kuo glaudesnės partnerystės su JAV ir kitomis NATO šalimis, aktyvinti tolesnę infrastruktūrinę integraciją į ES bei stiprinti mūsų veikimo tarptautinėje branduolį – Šiaurės-Baltijos šalių ir Lenkijos regioninę bendrystę sprendžiant saugumo, gynybos ir ES išorės politikos klausimus.

 

Šiame kontekste, esame pasirengę dėti visas pastangas tam, kad paverstume Lietuvos diplomatiją realiai veikiančia priekine valstybės nacionalinių interesų gynybos linija:

 

- Atgaivinsime išskirtinius dvišalius santykius su JAV. Siekdami užtikrinti aktyvų JAV įsitraukimą į mūsų regiono reikalus, užmegsime glaudžius ryšius su naująja šalies administracija – konkrečiai regioninio saugumo, energetikos ir ekonominiais (prekybos) klausimais. Turėdami tikslą, kad JAV turėtų kuo daugiau tikslios naujausios informacijos iš mūsų regiono, be oficialių JAV valdžios institucijų plėsime bendradarbiavimą su įvairiais šalyje veikiančiais „smegenų centrais” (think tanks) bei abiejų partijų elitu.

 

- Sieksime, kad augančios Rusijos grėsmės ir kitų globalių iššūkių akivaizdoje NATO ir toliau išliktų vieningu ir veiksmingu bloku, neutralizuojančiu ir pasiruošusiu atremti pagrindines konvencines ir nekonvencines saugumo grėsmes tiek Lietuvos, tiek ir viso regiono atžvilgiu. Nuosekliai plėtosime Lietuvos kaip konstruktyvios ir savo įsipareigojimus vykdančios aljanso narės įvaizdį ir dėsime visas pastangas tam, kad būtų plečiami NATO pajėgumai ir veikimo aktyvumas mūsų regione. Taip pat, pasitelkdami diplomatinius kanalus, aktyviai veiksime, kad NATO išlaikytų atvirų durų politiką.

 

- Įvertindami grėsmingai didėjančią Rusijos Karaliaučiaus srities militarizaciją, tebesitęsiančius agresijos veiksmus Ukrainoje bei kitus regioninio saugumo iššūkius, stiprinsime strateginį bendradarbiavimą saugumo srityje su artimiausiais kaimynais: Lenkija, Šiaurės-Baltijos valstybių bloku ir Vokietija – valstybėmis, kurios, be JAV, yra vienas esminių mūsų saugumo ramsčių. Natūrali Vokietijos lyderystė ES skatina mus ieškoti nišų dvišaliam ir daugiašaliam bendradarbiavimui su šia valstybe. Sveikiname A.Merkel pradėtus Rytų politikos (Ostpolitik) pokyčius, kai pagaliau atsitraukta nuo klaidingo principo „Rusija – pirmiausia“.

 

- Vykdysime apdairią Europos politiką – tolesniuose integraciniuose procesuose sieksime pusiausvyros tarp nacionalinių interesų ir viršvalstybinių ES institucijų iniciatyvų. Teigiame, kad ES federacija yra sunkiai pasiekiama kol nėra bendros Europos kultūrinės ir politinės bendruomenės. Skubotas ES federacijos modelio įtvirtinimas, remiantis „priimk viską arba išeik“ logika, pasitarnautų ne Sąjungos konsolidacijai, o kaip tik sustiprintų šiandienines fragmentacijos tendencijas Europoje.

 

- Lietuvos Europos politika neturi apsiriboti nuostata „kuo daugiau politinės sąjungos Europoje, tuo geriau Lietuvai“. Turime ne „tirpti“ ES institucijose, o kurti Europą, sukti jos vairą ten, kur reikalauja Lietuvos interesai. Esame įsitikinę, kad Europos vienijimasis – tai ne tik institucijos, teisės aktai ar direktyvos, vienijimosi procesas bus tuščias kūnas, jei neturės sielos. Sielai neužtenka tik deklaratyvių vertybių, kurių ir šiandien ES turi labai daug.

 

- Diskusijos dėl ES ateities šiandien turi vykti ne technokratiniame, o politiniame lygmenyje. Turime nebijoti iškelti klausimo, kokie kultūriniai orientyrai šiandien apibrėžia Europos bendruomenę, kokios kultūrinės ir religinės tradicijos turi būti esminės kuriant europietišką tapatybę. Esame įsitikinę, jog neturėdama bendros istorinės atminties Europa yra bendruomenė, kuri nežino savo istorijos, todėl yra linkusi istorijoje padarytas klaidas kartoti.

 

- Remsime Europos Sąjungos ir JAV partnerystės gilinimą. Sieksime kuo spartesnio laisvos prekybos sutarties pasirašymo ir įsigaliojimo tarp JAV ir Europos Sąjungos. Visgi tuo pat metu pasisakysime prieš bet kokius bandymus dubliuoti NATO veiklą Europos Sąjungoje formate, tai laikydami funkcija, kuri turi būti paliekama specialiai gynybos tikslais įkurtam ir atitinkamus gebėjimus šioje srityje turinčiam aljansui.

 

- Migrantų krizės akivaizdoje vykdysime Lietuvos interesus atitinkančią politiką. Tikėdamiesi iš kitų ES šalių solidarumo Rusijos atžvilgiu, turime patys demonstruoti solidarumą krizės labiausiai pažeistoms Europos valstybėms, tačiau negalime pritarti privalomosioms pabėgėlių priėmimo kvotoms. Privalomosios kvotos prieštarauja nacionalinio suvereniteto principui ir nesprendžia esminių migracijos krizės problemų, kurių šaknys – konfliktų zonose ES Pietinėje kaimynystėje. Ginsime nuostatą, kad ES privalo stabdyti ekonominių migrantų srautą, visų pirma užtikrinant efektyvesnę išorinių sienų kontrolę bei mažinant finansines paskatas atvykti į ES

 

- Esame pasiruošę daug daugiau laiko ir finansinių išteklių investuoti į regioninę partnerystę. Atgaivinsime Baltoskandijos idėją, skatindami gilesnį Šiaurės-Baltijos valstybių aštuoneto bendradarbiavimą saugumo, ekonomikos, politikos ir kultūros srityse. Ypatingą dėmesį skirsime Šiaurės-Baltijos šalių geopolitinių ir saugumo „smegenų centrų” bendradarbiavimo skatinimui, finansuojant bendrus jų projektus, bei bendroms diplomatinėms iniciatyvoms ES Rytų Partnerystės šalyse.

 

- Užtikrinsime glaudesnį Šiaurės-Baltijos valstybių aštuoneto bendradarbiavimą su Lenkija bei atkursime „Šiaurės lanko“ bendradarbiavimo formatą, apimantį Šiaurės-Baltijos regioną ir Jungtinę Karalystę (kaip jau minėta, šios valstybės įtraukimas į įvairius bendradarbiavimo formatus, jai pasitraukus iš ES, yra itin svarbus). Šiais žingsniais sieksime sukurti kuo platesnį bloką, funkcionuojantį kaip atsvara augančiai Rusijos agresijai regione.

 

- Esame įsitikinę, jog aukščiau aptarti regioniniai formatai ateityje vaidins reikšmingą vaidmenį ne tik formuojant bendrą gynybos politiką (koordinuojant ją su NATO), bet ir išlaikant paramą Ukrainai, kuri ilgainiui gali būti užmiršta Vakarų sostinėse. Ukrainos ekonominė, politinė ir karinė sėkmė, transformuojantis į saugią, stabilią ir europietišką valstybę, būtų didžiausias indėlis į mūsų valstybės ir viso regiono saugumo stiprinimą. Tai suvokiant, Ukraina turi tapti dar didesnio mūsų rūpesčio ir dėmesio objektu – turime žymiai intensyviau, pasitelkdami turimus ir plėtodami naujus diplomatinius kanalus, rūpintis parama Kijevui Vašingtone, Briuselyje, Londone ir kitose senosiose sostinėse.

 

- Skatinsime atvirą, bendrais strateginiais interesais grįstą dvišalį dialogą ir bendradarbiavimą su Lenkija – nuo regiono saugumo iki transporto ir energetikos infrastruktūros klausimų. Skirsime bendrą dėmesį spartesniam Lietuvos pietryčių ir Seinų krašto ekonominiam-socialiniam vystymuisi ir tam reikalingų investicinių ir ekonominių projektų įgyvendinimui. Skatinsime gilesnį karinį bendradarbiavimą (įskaitant bendrus karinius įsigijimus) bei bendros istorijos ir kultūros pažinimo projektus.

 

- Santykiuose su Rusija liksime ištikimi demokratijos, abipusės pagarbos, tarptautinės teisės normoms, suverenumo ir istorinio teisingumo (okupacinės žalos pripažinimo) principams. Tik vienodas šių principų supratimas ir Rusijos politinės sistemos grįžimas prie pamatinių Europos vertybių gali suteikti postūmį santykių atšilimui. Toliau aktyviai tarptautiniu lygmeniu kelsime klausimą dėl Gruzijos teritorijų okupacijos ir aneksijos, Krymo okupacijos ir aneksijos bei Rusijos vykdomo karo Ukrainoje. Ir toliau dėsime visas pastangas, kad sumažintume Rusijos politinę, energetinę ir ekonominę įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui.

 

- Imunitetą geokultūrinei Rusijos įtakai užtikrinti gali tik stipri tautinė tapatybė, kai visuomenė turi aiškius moralinius orientyrus ir savo asmeninės laisvės raišką mato per bendruomenės laisvę. Tik tokia savivaldi bendruomenė, puoselėjanti savo valstybingumo tradiciją, gali atsispirti tiek informacinio ar hibridinio karo grėsmėms, tiek ir negatyvioms globalizacijos tendencijoms.

 

- Gyva ir tarptautinėje erdvėje nuosekliai puoselėjama Lietuvos istorinė atmintis yra mūsų valstybės tęstinumo, prestižo ir tautos konsolidacijos pamatas globaliame XXI amžiaus pasaulyje. Dėl šios priežasties į Užsienio reikalų ministerijos darbotvarkę grąžinsime nuoseklią, aktyvią, patriotizmo skatinimo ir tautinės savimonės išlaikymo principais grįstą istorijos politiką. - Ieškosime galimybių bendradarbiaujant su verslu steigti „Grįžimo agentūrą“, kuriančią paskatas ir padedančią išeivijoje gyvenantiems lietuviams su šeimomis grįžti ir įsitvirtinti Lietuvoje.

 

- Pasinaudodami Švedijos SIDA (Swedish International Development Agency) pavyzdžiu, įsteigsime Lietuvos tarptautinio vystomojo bendradarbiavimo agentūrą, kuri, bendradarbiaujant su Lietuvos verslu, leis žymiai padidinti Lietuvos politikos svorį ir veiksmingumą Rytuose ir visame pasaulyje.

 

Lietuvos užsienio politika neturi būti vertinama tik kaip diplomatijos menas, kurį kartas nuo karto papildo viešųjų ryšių akcijos. Užsienio politika – priešakinė Lietuvos valstybingumo stiprinimo linija, ji turi veikti ne izoliuotai nuo kitų politikų, o tik kaip integrali Lietuvos ekonominės gerovės, nacionalinio saugumo, istorinės atminties ir kitų politikų dalis.

 

Normal 0 19 false false false MicrosoftInternetExplorer4

Šiandien narystės NATO dėka esame aukštesnėje saugumo lygoje nei buvome Pirmosios Lietuvos Respublikos metu. Kolektyvinės gynybos principas, V straipsnio saugumo garantijos ir Aljanso įgyvendinamos atgrasymo priemonės daro mus saugesnius nei bet kada anksčiau tautos istorijoje. Jeigu XX amžiuje Rusija matė mus kaip savo įtakos erdvę ar galimą geopolitinių mainų objektą, tai šiandien Kremlius yra priverstas nuleisti savo interesų kartelę – siekia paversti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis nevisavertėmis transatlantinės saugumo bendruomenės dalimis, savotiška buferine zona, nors formaliai ir priklausančią NATO, bet iki galo neintegruotą į Aljanso gynybos sistemą. Ilgalaikis Rusijos tikslas – sukurti situaciją, kuri taptų NATO neišlaikytu „patikimumo testu“ ir Aljanso saugumo garantijos virstų „popierinėmis“.

Taip Kremlius nori grąžinti Europą į galių balanso laikus, kada tarptautiniai santykiai buvo grindžiami įtakos zonų, geopolitinių mainų kategorijomis. Rusijos geopolitinė vizija labai konkreti – hegemoninis Maskvos dominavimas posovietinėje erdvėje ir galių balanso, o ne kolektyvinės gynybos principais, grindžiama Europos saugumo sistema, kurioje Rusija veiktų kaip vienas iš „arbitrų“, diktuojančių žaidimo taisykles. Pavyzdžiui, vetuojant galimą NATO ar ES plėtrą į Ukrainą, Moldovą ar Gruziją.

Ta pati Kremliaus logika, numatanti paversti mus buferine valstybe, galioja ir kitose saugumo srityse. Nors Lietuvai pavyko nusitraukti priklausomybės saitus naftos ir dujų sektoriuje, iš dalies ir elektros energetikoje, mes vis dar esame „pririšti“ prie Rusijos elektros energetikos sistemos, esame priklausomi nuo „Volgos kaskadų“, o tai ir toliau trukdo galutiniam Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimui.

Rusija įgyvendina ir kultūrinę-istorinę geopolitiką, kurios tikslas – įtvirtinti Baltijos valstybių kaip „netikrų Vakarų“ ar „netikros Europos“ mitą. Kremlius bando mums priklijuoti „neofašistinių“ valstybių etiketę (dėl Lietuvos siekio sulyginti nacistinius ir komunistinius nusikaltimus) ir taip įkalti „pleištą“ tarp Baltijos šalių ir Vakarų Europos bei JAV.

Kultūrinė-civilizacinė ir politinė priklausomybė Euroatlantinei civilizacijai – mūsų valstybės saugumo šaltinis. Tačiau geopolitiniai, ekonominiai ir kultūriniai procesai Vakaruose gali silpninti ar stiprinti Lietuvos nepriklausomybę. Į šiuos procesus galima žvelgti pasyviai (remiantis formule „priimk viską arba išeik“) arba aktyviai ieškoti būdų kaip tuos procesus paveikti nacionaliniams Lietuvos interesams naudinga linkme.

XXI amžiuje matome Lietuvą ne kaip įtakos zoną ar geopolitinį objektą, o kaip tarptautinių santykių subjektą. Tikime savo valstybe ir jos galimybėmis nepasiklysti globalizacijos koridoriuose ir stiprinti savo suverenitetą. Siekiame atsiriboti nuo postkolonijinio mąstymo, kurio esminė prielaida - visi kiti yra stipresni ir prie jų reikia prisitaikyti. Esame tikri, kad Lietuva, kartu su sąjungininkais, vykdydama apgalvotą užsienio politiką yra pajėgi kurti europinio žaidimo taisykles.

Pastarąją kadenciją Lietuvos užsienio politikoje neįgyvendintas nei vienas garsiai deklaruotas socialdemokratų priešrinkiminis pažadas (užtenka prisiminti politinius įsipareigojimus perkrauti santykius su Lenkija ar Rusija). Priešingai – pastarųjų metų laikotarpis įsimins dėl kontraversiškų valdančiųjų pareiškimų, tokių kaip Seimo pirmininko pasisakymas, jog „JAV per toli nuo Lietuvos, todėl reikia draugauti su Rusija“ arba Lietuvos deleguoto eurokomisaro prašymas atšaukti sankcijas Rusijai. Beatodairiška Lietuvos Vyriausybės parama ES sankcijų Baltarusijai atšaukimui (net nepabandžius susieti šio klausimo su Baltarusijos sprendimu statyti atominę jėgainę Astrave) bei regioninių energetikos projektų stabdymas pagrindiniams Lietuvos saugumo partneriams sukėlė rimtų abejonių dėl mūsų valstybės užsienio politikos nuoseklumo ir bendros krypties.

Kita vertus, būtina pripažinti – Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje ir įtvirtinant ES sankcijas Rusijai, Lietuvos užsienio politika, pirmiausia prezidentės D.Grybauskaitės dėka, išlaikė patikimumo egzaminą, apgynė pamatines vertybes ir Lietuvos nacionalinius interesus.

Nepaisant to, Lietuvos užsienio politikoje pastaruosius ketverius metus buvo simptomiškai vengiama politinių diskusijų ar opozicijos siūlomų naujų politinių idėjų. Vietoje to buvo koncentruojamasi į europines procedūras ir techninio lygmens dalykus, tarytum esminiais politiniais klausimais už mūsų valstybę viskas jau nebylomis nuspręsta. Postkolonijinis mąstymas ir intelektualinio savarankiškumo trūkumas, deja, tebėra socialdemokratinės užsienio politikos bruožas.

Šių iššūkių akivaizdoje būtinas kokybinis lūžis Lietuvos užsienio politikoje ir diplomatijoje – reikia iš naujo apibrėžti šios politikos tikslus ir numatyti konkrečius instrumentus jiems realizuoti. Lietuva privalo siekti kuo glaudesnės partnerystės su JAV ir kitomis NATO šalimis, aktyvinti tolesnę infrastruktūrinę integraciją į ES bei stiprinti mūsų veikimo tarptautinėje branduolį – Šiaurės-Baltijos šalių ir Lenkijos regioninę bendrystę sprendžiant saugumo, gynybos ir ES išorės politikos klausimus.

Šiame kontekste, esame pasirengę dėti visas pastangas tam, kad paverstume Lietuvos diplomatiją realiai veikiančia priekine valstybės nacionalinių interesų gynybos linija:

- Atgaivinsime išskirtinius dvišalius santykius su JAV. Siekdami užtikrinti aktyvų JAV įsitraukimą į mūsų regiono reikalus, užmegsime glaudžius ryšius su naująja šalies administracija – konkrečiai regioninio saugumo, energetikos ir ekonominiais (prekybos) klausimais. Turėdami tikslą, kad JAV turėtų kuo daugiau tikslios naujausios informacijos iš mūsų regiono, be oficialių JAV valdžios institucijų plėsime bendradarbiavimą su įvairiais šalyje veikiančiais „smegenų centrais” (think tanks) bei abiejų partijų elitu.

- Sieksime, kad augančios Rusijos grėsmės ir kitų globalių iššūkių akivaizdoje NATO ir toliau išliktų vieningu ir veiksmingu bloku, neutralizuojančiu ir pasiruošusiu atremti pagrindines konvencines ir nekonvencines saugumo grėsmes tiek Lietuvos, tiek ir viso regiono atžvilgiu. Nuosekliai plėtosime Lietuvos kaip konstruktyvios ir savo įsipareigojimus vykdančios aljanso narės įvaizdį ir dėsime visas pastangas tam, kad būtų plečiami NATO pajėgumai ir veikimo aktyvumas mūsų regione. Taip pat, pasitelkdami diplomatinius kanalus, aktyviai veiksime, kad NATO išlaikytų atvirų durų politiką.

- Įvertindami grėsmingai didėjančią Rusijos Karaliaučiaus srities militarizaciją, tebesitęsiančius agresijos veiksmus Ukrainoje bei kitus regioninio saugumo iššūkius, stiprinsime strateginį bendradarbiavimą saugumo srityje su artimiausiais kaimynais: Lenkija, Šiaurės-Baltijos valstybių bloku ir Vokietija – valstybėmis, kurios, be JAV, yra vienas esminių mūsų saugumo ramsčių. Natūrali Vokietijos lyderystė ES skatina mus ieškoti nišų dvišaliam ir daugiašaliam bendradarbiavimui su šia valstybe. Sveikiname A.Merkel pradėtus Rytų politikos (Ostpolitik) pokyčius, kai pagaliau atsitraukta nuo klaidingo principo „Rusija – pirmiausia“.

- Vykdysime apdairią Europos politiką – tolesniuose integraciniuose procesuose sieksime pusiausvyros tarp nacionalinių interesų ir viršvalstybinių ES institucijų iniciatyvų. Teigiame, kad ES federacija yra sunkiai pasiekiama kol nėra bendros Europos kultūrinės ir politinės bendruomenės. Skubotas ES federacijos modelio įtvirtinimas, remiantis „priimk viską arba išeik“ logika, pasitarnautų ne Sąjungos konsolidacijai, o kaip tik sustiprintų šiandienines fragmentacijos tendencijas Europoje.

- Lietuvos Europos politika neturi apsiriboti nuostata „kuo daugiau politinės sąjungos Europoje, tuo geriau Lietuvai“. Turime ne „tirpti“ ES institucijose, o kurti Europą, sukti jos vairą ten, kur reikalauja Lietuvos interesai. Esame įsitikinę, kad Europos vienijimasis – tai ne tik institucijos, teisės aktai ar direktyvos, vienijimosi procesas bus tuščias kūnas, jei neturės sielos. Sielai neužtenka tik deklaratyvių vertybių, kurių ir šiandien ES turi labai daug.

- Diskusijos dėl ES ateities šiandien turi vykti ne technokratiniame, o politiniame lygmenyje. Turime nebijoti iškelti klausimo, kokie kultūriniai orientyrai šiandien apibrėžia Europos bendruomenę, kokios kultūrinės ir religinės tradicijos turi būti esminės kuriant europietišką tapatybę. Esame įsitikinę, jog neturėdama bendros istorinės atminties Europa yra bendruomenė, kuri nežino savo istorijos, todėl yra linkusi istorijoje padarytas klaidas kartoti.

- Remsime Europos Sąjungos ir JAV partnerystės gilinimą. Sieksime kuo spartesnio laisvos prekybos sutarties pasirašymo ir įsigaliojimo tarp JAV ir Europos Sąjungos. Visgi tuo pat metu pasisakysime prieš bet kokius bandymus dubliuoti NATO veiklą Europos Sąjungoje formate, tai laikydami funkcija, kuri turi būti paliekama specialiai gynybos tikslais įkurtam ir atitinkamus gebėjimus šioje srityje turinčiam aljansui.

- Migrantų krizės akivaizdoje vykdysime Lietuvos interesus atitinkančią politiką. Tikėdamiesi iš kitų ES šalių solidarumo Rusijos atžvilgiu, turime patys demonstruoti solidarumą krizės labiausiai pažeistoms Europos valstybėms, tačiau negalime pritarti privalomosioms pabėgėlių priėmimo kvotoms. Privalomosios kvotos prieštarauja nacionalinio suvereniteto principui ir nesprendžia esminių migracijos krizės problemų, kurių šaknys – konfliktų zonose ES Pietinėje kaimynystėje. Ginsime nuostatą, kad ES privalo stabdyti ekonominių migrantų srautą, visų pirma užtikrinant efektyvesnę išorinių sienų kontrolę bei mažinant finansines paskatas atvykti į ES

- Esame pasiruošę daug daugiau laiko ir finansinių išteklių investuoti į regioninę partnerystę. Atgaivinsime Baltoskandijos idėją, skatindami gilesnį Šiaurės-Baltijos valstybių aštuoneto bendradarbiavimą saugumo, ekonomikos, politikos ir kultūros srityse. Ypatingą dėmesį skirsime Šiaurės-Baltijos šalių geopolitinių ir saugumo „smegenų centrų” bendradarbiavimo skatinimui, finansuojant bendrus jų projektus, bei bendroms diplomatinėms iniciatyvoms ES Rytų Partnerystės šalyse.

- Užtikrinsime glaudesnį Šiaurės-Baltijos valstybių aštuoneto bendradarbiavimą su Lenkija bei atkursime „Šiaurės lanko“ bendradarbiavimo formatą, apimantį Šiaurės-Baltijos regioną ir Jungtinę Karalystę (kaip jau minėta, šios valstybės įtraukimas į įvairius bendradarbiavimo formatus, jai pasitraukus iš ES, yra itin svarbus). Šiais žingsniais sieksime sukurti kuo platesnį bloką, funkcionuojantį kaip atsvara augančiai Rusijos agresijai regione.

- Esame įsitikinę, jog aukščiau aptarti regioniniai formatai ateityje vaidins reikšmingą vaidmenį ne tik formuojant bendrą gynybos politiką (koordinuojant ją su NATO), bet ir išlaikant paramą Ukrainai, kuri ilgainiui gali būti užmiršta Vakarų sostinėse. Ukrainos ekonominė, politinė ir karinė sėkmė, transformuojantis į saugią, stabilią ir europietišką valstybę, būtų didžiausias indėlis į mūsų valstybės ir viso regiono saugumo stiprinimą. Tai suvokiant, Ukraina turi tapti dar didesnio mūsų rūpesčio ir dėmesio objektu – turime žymiai intensyviau, pasitelkdami turimus ir plėtodami naujus diplomatinius kanalus, rūpintis parama Kijevui Vašingtone, Briuselyje, Londone ir kitose senosiose sostinėse.

- Skatinsime atvirą, bendrais strateginiais interesais grįstą dvišalį dialogą ir bendradarbiavimą su Lenkija – nuo regiono saugumo iki transporto ir energetikos infrastruktūros klausimų. Skirsime bendrą dėmesį spartesniam Lietuvos pietryčių ir Seinų krašto ekonominiam-socialiniam vystymuisi ir tam reikalingų investicinių ir ekonominių projektų įgyvendinimui. Skatinsime gilesnį karinį bendradarbiavimą (įskaitant bendrus karinius įsigijimus) bei bendros istorijos ir kultūros pažinimo projektus.

- Santykiuose su Rusija liksime ištikimi demokratijos, abipusės pagarbos, tarptautinės teisės normoms, suverenumo ir istorinio teisingumo (okupacinės žalos pripažinimo) principams. Tik vienodas šių principų supratimas ir Rusijos politinės sistemos grįžimas prie pamatinių Europos vertybių gali suteikti postūmį santykių atšilimui. Toliau aktyviai tarptautiniu lygmeniu kelsime klausimą dėl Gruzijos teritorijų okupacijos ir aneksijos, Krymo okupacijos ir aneksijos bei Rusijos vykdomo karo Ukrainoje. Ir toliau dėsime visas pastangas, kad sumažintume Rusijos politinę, energetinę ir ekonominę įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui.

- Imunitetą geokultūrinei Rusijos įtakai užtikrinti gali tik stipri tautinė tapatybė, kai visuomenė turi aiškius moralinius orientyrus ir savo asmeninės laisvės raišką mato per bendruomenės laisvę. Tik tokia savivaldi bendruomenė, puoselėjanti savo valstybingumo tradiciją, gali atsispirti tiek informacinio ar hibridinio karo grėsmėms, tiek ir negatyvioms globalizacijos tendencijoms.

- Gyva ir tarptautinėje erdvėje nuosekliai puoselėjama Lietuvos istorinė atmintis yra mūsų valstybės tęstinumo, prestižo ir tautos konsolidacijos pamatas globaliame XXI amžiaus pasaulyje. Dėl šios priežasties į Užsienio reikalų ministerijos darbotvarkę grąžinsime nuoseklią, aktyvią, patriotizmo skatinimo ir tautinės savimonės išlaikymo principais grįstą istorijos politiką. - Ieškosime galimybių bendradarbiaujant su verslu steigti „Grįžimo agentūrą“, kuriančią paskatas ir padedančią išeivijoje gyvenantiems lietuviams su šeimomis grįžti ir įsitvirtinti Lietuvoje.

- Pasinaudodami Švedijos SIDA (Swedish International Development Agency) pavyzdžiu, įsteigsime Lietuvos tarptautinio vystomojo bendradarbiavimo agentūrą, kuri, bendradarbiaujant su Lietuvos verslu, leis žymiai padidinti Lietuvos politikos svorį ir veiksmingumą Rytuose ir visame pasaulyje.

Lietuvos užsienio politika neturi būti vertinama tik kaip diplomatijos menas, kurį kartas nuo karto papildo viešųjų ryšių akcijos. Užsienio politika – priešakinė Lietuvos valstybingumo stiprinimo linija, ji turi veikti ne izoliuotai nuo kitų politikų, o tik kaip integrali Lietuvos ekonominės gerovės, nacionalinio saugumo, istorinės atminties ir kitų politikų dalis.