Ramūnas Terleckas. Kai liežuvis smegenų neklauso

lzinios.lt 2016 06 10

Išgirdęs švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės pareiškimą, jog vaikai mokyklose turi daugiau judėti, todėl jiems derėtų kad ir šachmatais žaisti, iš pradžių nuoširdžiai nusijuokiau.

lzinios.lt 

Paskui pamaniau, kad žmogus tiesiog suklydo, galiausiai atsidusau, nes ponia A. Pitrėnienė tikrai ne savo rogėse sėdi ir panašių keistenybių ne kartą yra pareiškusi. Akivaizdu, jog ne kiekviena virėja, kad ir gera, gali vadovauti valstybei ar ministerijai.

 

Apmaudu, kad daugeliui į valdžią išrinktų partijų Lietuvos kultūra ir švietimas atrodo ne itin svarbios sritys, todėl daugiau nei trečdalis abiturientų svarsto mokytis užsieniuose ir ten vėliau pasilikti. Profesorius Paulius Subačius interviu „Lietuvos žinioms“ teigia, kad Lietuva neturi kitos išeities, kaip tik gerokai mažinti universitetų skaičių, užtikrinant geresnį jų finansavimą ir studijų kokybę. Tačiau jis pabrėžia, jog iki šiol valdžioje buvusios partijos nesiryžo imtis politinės atsakomybės, užsimerkdamos prieš tai, kad mokslui numatytos lėšos visų pirma leidžiamos pertekliniam aukštųjų mokyklų turtui ir išpūstoms administracijoms išlaikyti. Panaši yra ir ne aukštųjų mokyklų situacija.

 

Pasiklausius A. Pitrėnienės, mažai vilties, kad Seimas, planuojantis šių metų rudenį imtis Mokslo ir studijų įstatymo pataisų, šiuose arimuose nuveiks ką nors gera.

 

Apgailestavau ir sužinojęs, kad iš vidaus reikalų viceministro posto atsistatydina socialdemokratas Elvinas Jankevičius. Iš šalies žiūrint, jis darė tikrai gabaus, lyderystės dovaną turinčio politiko įspūdį. Oficialiai niekas nepaaiškino priežasčių, kodėl viceministras traukiasi, o neoficialiai šnekama, kad priežastis – nesuvaldė liežuvio kitiems patardamas mažiau dėmesio kreipti į ministrą, neturintį tvirtos politinės paramos.

 

Galbūt kartais verčiau patylėti, tačiau ne visada tylėjimas yra auksas.

 

Antai JAV pajėgų vadas Europoje generolas Benas Hodgesas naujienų portale delfi.lt teigia, kad reikia reaguoti į Rusijos veiksmus informacinėje erdvėje ir atsakyti į jos skleidžiamą naratyvą, kas yra provokatoriai, kas nesilaiko susitarimų ir kas vengia skaidrumo.

 

Taigi nuo Krymo okupacijos tebekovojame su propaganda, ir čia žodžio svarba tik didėja.

 

Po metų pertraukos kelias valandas pasižiūrėjau kelis Kremliaus valdomus televizijos kanalus. Propagandos lygis juose mažai pasikeitęs, o už ją tebemoka Vakarų korporacijos, reklamuodamos šiuose kanaluose savo produktus.

 

Bet yra ir gerų pokyčių: be „Senukų“, per tas valandas nepamačiau nė vienos kitos Lietuvos bendrovės reklamos. Gal per trumpai žiūrėjau, bet tendencija, regis, aiški – nesolidu čia mirgėti, nesvarbu, kiek auditorijos ir potencialių pirkėjų pasiekiama. Spėju, kad Augustinas Rakauskas, vienas „Senukų“ įkūrėjų ir akcininkų, net nežino, kur jo bendrovės logotipas ir pinigai keliauja, greičiausiai tai nusprendžia koks nors rinkodaros vadybininkas.

 

Džiaugiuosi, kad kažkurį iš tų kanalų skaitmeninių televizijų operatoriai perkelė į mokamų paslaugų rinkinį, vadinasi, visuomenės nuomonė jiems yra svarbi.

 

Kantriai laukiu to meto, kai paslaugų teikėjai leis man pačiam susidėlioti pagrindinį kanalų rinkinį ir mokėti už tai, kas man yra įdomu.

 

Tokie sprendimai, suteikiantys daugiau atsakomybės pačiam vartotojui, yra itin svarbūs ir kalbant apie mūsų pilietinę visuomenę, valstybę. Galbūt vieni vartotojai pasirinks toliau klausytis Kremliaus melo, jie turi tokią teisę. Tačiau anksčiau ar vėliau, kalbėdami apie politiką, privalome nusileisti į mikrolygmenį, tikėdamiesi, kad rinkimuose dalyvaus ne tik šachmatus nuo krepšinio atskiriantys politikai, bet ir rinkėjai, jaučiantys atsakomybę ne tik už savo kiemo švarą. Rinkėjai, kurie suvoks, kad jų gerovė priklauso ir nuo valstybės gerovės, kad jų kiemas nebus švarus tol, kol valdžioje bus kaimynas, težiūrintis savojo daržo.

 

Pradėti, deja, tenka nuo mažų žingsnelių, net ir tokių mažų, kurie leistų pasirinkti, už ką vartotojas turi mokėti ir kur nenori, kad jo pinigai keliautų. Absoliučiai banali Albert'o Camus mintis, kurią vis nuolat reikia pri(si)minti: laisvė susideda ne iš privilegijų, o iš atsakomybės. Atsakomybę reikia ugdyti, ją jausti privalo ir politikai, šnekantys absoliučias nesąmones, ir pilietis, duodantis kyšį. Bet, regis, kol ministrais dirba besmegeniai, kalbėti apie atsakomybę ir laisvę visuotiniu lygmeniu kiek ankstoka. O gaila. Ir čia – tikrai ne vien Kremliaus propagandos rezultatas.