Ramūnas Terleckas. Pavasario trapumas

lzinios.lt 2016 05 13

Baimė – jausmas, su kuriuo susiduriame visi. Galbūt tik rimtų psichinių problemų turintys žmonės nieko nebijo. Spėju, kad baimes galima kaip nors suskirstyti, tarkime, į racionalias, kurias galima tam tikromis treniruotėmis įveikti, ir į iracionalias, su kuriomis kovoti reikia gerokai daugiau pastangų ir kurių suvaldyti iš esmės negalima.

lzinios.lt nuotr.

Tiesiog taip sudėliotas protas – savisaugos instinktas, spausdamas baimės mygtuką, saugo mus nuo įvairių pavojų. Tai psichologų ir psichoterapeutų veiklos laukas, tačiau visuomenės baimės yra politikų ir kiekvieno piliečio reikalas.

Andrius Tapinas savo komentare naujienų portale delfi.lt klausia, kas atsitiko, kad 26-aisiais atkurtos Nepriklausomybės metais mes vis dar bijome laisvai kalbėti. Tiems, kurie neskaitė jo komentaro, tik pasakysiu, jog autorius teigia pastebintis, kad Lietuvos Respublika yra suskaldyta į dešimtis kunigaikštysčių, kuriose šeimininkauja vietiniai vadukai, kuriantys savo taisykles ir bandantys visiems primesti savąjį sąžinės bei moralės suvokimo modelį. A. Tapinas jį apibūdina taip: „Kam eiti į valdžią rajone, jei partijos bičiuliams ir šeimos nariams negali parūpinti sotaus gyvenimo. Jei tavo valdomose struktūrose nėra bent 90 proc. savų, jei tavo draugas nevadovauja mokyklai, jo sūnus nedirba toje mokykloje ir nevadovauja partinei jaunimo organizacijai, o sūnaus draugė nedirba savivaldybės personalo skyriuje, – kam eiti į valdžią, kam?“

Todėl bet kokia kunigaikščio kritika yra netoleruojama, kritikai rizikuoja netekti darbo ir vienintelio pajamų šaltinio. Dar baisiau, kad net ne kritika, o neentuziastingas palaikymas yra traktuojamas kaip baisi nuodėmė.

Kodėl taip yra, lemia daug priežasčių. Mano galva, viena pagrindinių – didėjanti socialinė ir regionų atskirtis, kurią mažinti iš esmės nesiėmė nė viena Vyriausybė. Daugelyje Lietuvos rajonų didžiausias darbdavys yra valstybė, todėl vietos valdžia ir gali kurti feodalinius santykius. Iš esmės, tokie nomenklatūriniai, rytietišką prieskonį turintys ryšiai tinka visiems valdžioje esantiesiems. Tačiau tai negali ilgiau tęstis, nes viena emigracijos esminių priežasčių – neteisybės jausmas, kurį dar labiau didina ir baimė kalbėti, ką galvoji, turėti savo nuomonę, jaustis laisvu žmogumi.

Viliuosi, kad anksčiau ar vėliau tai suvoks turintieji savo rankose valdžią. Rudenį tai jiems primins rinkėjai. O šiandien jau primena socialiniuose tinkluose atsirandančios iniciatyvos ir įvairūs judėjimai, primena ir aktyvūs piliečiai, kurie nebijo sakyti, ką galvoja, ir taip ginti laisvę. Džiaugiuosi, kad visuomenė darosi vis aktyvesnė ir vis daugiau žmonių ima jausti asmeninę atsakomybę už valstybės likimą ir jos rytdieną. Kovoti yra ir prieš ką, ir dėl ko.

Praėjusį savaitgalį sostinėje vyko Nacionalinis gailestingumo kongresas. Nežinau, ar dėl jo ypatingos dvasios, ar dėl sprogusio pavasario Vilniaus žavesys tiesiog tvyrojo ore. O ankstyvą saulėtą sekmadienio rytą senamiesčio gatvelėmis į pamaldas skubančių vienuolių vaizdas man kažkodėl priminė, kad mus supantis pasaulis yra labai trapus.

Pirmadienį… Maskvos centre esančioje Raudonojoje aikštėje vyko karinis paradas, kuris man nepanėšėjo į Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimą, labiau į norą kažką kažkodėl pagąsdinti. Tuomet pagalvojau, kad savo karaliukus įveiksime patys, kad tik nereikėtų su svetimais kovoti.

Kad ir kaip nenorėtume, agresyvėjantis Rusijos elgesys rodo, kad pavojus nepraėjo ir kad kiekvieną dieną galime sulaukti bent provokacijos, ir tam turime būti pasirengę.