Jurga Tvaskienė. Pirk prekybos centre, arba ateis VSD

lzinios.lt 2016 05 11

Nepirkti liepė Rusija? Nepirkti liepė Kremlius? Tūlas prekybos tinklas ketino įteigti, jog tikrai taip. Nepaklusniuosius prie kasų turėjo atvesdinti Valstybės saugumo departamentas, kariuomenė ir policija. Lojaliesiems finišo gale pasiūlytas prizas – viskas už pusę kainos.

lzinios.lt

Europa to dar nematė. Ne, ne socialiniuose tinkluose paskelbtos ir masine virtusios pilietinės akcijos, nukreiptos prieš rinką užvaldžiusius prekybos tinklus. Tą matė – ir Vokietijoje, ir Didžiojoje Britanijoje, įvairiomis formomis, bet visada su iniciatyva „iš apačios“, tik nesityčiojant save elitui priskiriančiai daliai. Kita vertus, nenori eiti į tą prekybos centrą, tai ir neini. Nemaža dalis žmonių kaimuose bei mažesniuose miesteliuose ir taip į juos neina, nes ten tokio stebuklo nėra, o kai atvažiuoja į Vilnių ar kitą miestą, tai pasivaikšto lyg muziejuje ir vis tiek nieko neperka – per brangu.

 

 

Nematė Europa dar tokio fokuso, kad į prekybos tinklus viliotų ne nuolaidos, ne mažiausios kainos, ne geriausia kokybė, bet priverstų eiti Valstybės saugumo departamento pareigūnai. Tuos, kurie nesutiktų, paskelbtų valstybės priešais, nedraugų draugais. Ar saugumiečiai tikrai taip būtų padarę? Dievai žino, bet juk lakstė kadaise po energetikos įmones, gindami vieną interesą nuo kito, ko dabar ne?

 

Viena akivaizdu: milžiniškas prekybos tinklas, dėl kažkokių priežasčių praėjusios savaitės pabaigoje praradęs savikontrolę, viešai paskelbė ketinantis kreiptis į valstybės institucijas – Valstybės saugumo departamentą, Krašto apsaugos ministeriją, policiją ir kažkodėl į savivaldybes, kad šios ištirtų, ar vis garsėjančios diskusijos apie Lietuvoje kylančias kainas ir socialiniuose tinkluose kilusi iniciatyva tokiomis kainomis nepirkti tris dienas nėra Kremliui palankių jėgų darbas. Juk lietuviškas saugumas mano, kad šalies vadovų kritika kelia grėsmes, o kas gi yra didieji prekybos centrai, jei ne faktiniai Lietuvos vadovai?

 

Iki šiol viskas vyko pagal jų valią, o reti nepaklusnūs išsišokėliai greitai užčiaupdavo. Taigi, valdė, tai yra prekiavo, kaip norėjo. Kai 2011-aisiais, ačiū krizei, net Seimas pradėjo ūžti, kad elementarių prekių antkainiai peraugo ne tik staiga nuskurdusių pirkėjų, bet ir sveiko proto ribas, užteko prekybininkams ištarti burtažodį „Lietuvoje maistas pigiausias Europoje“, ir politikai, prieš tai kliedėję apie antkainių „lubas“ būtiniausiems produktams kaip Švedijoje, prarado amą.

 

Tiesa, pernai tie patys bangų kėlėjai beveik pasiekė, kad prekybininkų galios būtų bent šiek tiek apribotos. Tai yra įtikino Seimą pritarti siūlymui uždrausti didiesiems prekybos centrams dirbti per svarbiausias metų šventes. Seimas pritarė. Dviem dienoms. O paskui entuziastingai nubalsavo, kad tas pritarimas būtų atšauktas. Ir dar pasidžiaugė, kad grąžino tautai galimybę toliau Kūčių silkę pirkti Kūčių dieną, kai smulkieji prekybininkai jau dengia šeimai švenčių stalą.

 

Esant šiandieninei pirkimo-pardavimo krizės situacijai politikai, pirmiausia valstybės vadovai, sėdi įgūžę galvas ir stengiasi prekybininkų veiksmų tiesiog nepastebėti. Nei paišant parduotuvėse prekių kainas, nei reguliuojant saugumiečius. Tiesa, premjeras Algirdas Butkevičius sukvietė dar vieną pasitarimą, o po jo paskelbė atradimą, kad kainos augo, nes prekybininkai didino antkainius. Konstatavo faktą, tada stojo mirtina tyla.

 

Tyli pozicija, tyli Birutė Vėsaitė, kadaise savo veiklos tikslu paskelbusi kovą už žmonių gerovę, prieš prekybos centrus. Tyli opozicija, tyli Kęstutis Masiulis, „kipišo“ išvakarėse savo paskyroje „Facebook“ verkęs, kad prie kažkurios kasos jį – Seimo narį! – ir vėl apskaičiavo. Vieninteliai „darbiečiai“ ir vėl pasinaudojo proga, kurią praleido kiti. Galvoja taip ar negalvoja, bet solidarizuojasi su liaudimi: „susilaikysime nepirkę“, sako. Tie, kurie nesusilaikys, apie tai neskelbia. Prekybininkai savo ruožtu pamosavę bizūnu – saugumo vardu, dabar tautai tiesia riestainį savaitgalinio totalaus išpardavimo pavidalu. Esą seniai tos nuolaidos buvusios suplanuotos, tik kažkaip apie jas pamiršta paskelbti, imkite dabar ir džiaukitės.

 

Bet kuriuo atveju šioje situacijoje svarbiausia, kokius žingsnius šalies politikai – pirkę ar nepirkę, įvykus akcijai ar žlugus – apsispręs žengti. Ar toliau tylės, leisdami didiesiems prekybininkams būti (tarsi) šalies vadovais, ar vis dėlto pagaliau sudėlios, kas turi pirkti, kas pardavinėti, o kas – vadovauti taip, kad tautą paklusti verstų tikėjimas autoritetu, o ne grasinimais jėgos struktūromis.