Algimantas Zolubas. „Varpas“ iš sovietinio GULAG-o – į Inturkę

varpas.lt 2016 05 10

Dešimtmetį Lietuvoje trukęs partizaninis karas su okupantu neturi analogų pasaulyje. Neturi analogų pasaulyje ir kova prieš sovietinę imperiją jos viduje, kova kovotojų esančių nelaisvėje, kovojusių ne dėl asmeninės laisvės, o dėl sovietinės imperijos griūties, dėl pavergtų tautų laisvės. Galime didžiuotis, kad tokios kovos iniciatoriai daugiausia buvo lietuviai.

 

 

Iš tikrųjų kovos su priešu, kai užbrėžta fronto linija, kai turima galimybė įsitvirtinti, kai žinoma gynybos ar puolimo kryptis, sėkmę lemia moraliniai ir medžiaginiai ištekliai. Sunkiau, kai tenka kautis priešo apsuptyje. Labai sunku kariauti partizaniniame kare, kai visais atžvilgiais galingesnis okupantas spaudžia iš visų pusių, kai ištekliai labai riboti, kai kiekviename žingsnyje tyko pasalos, išdavystės, kai reikia kariui, vengiant nelaisvės, nešiotis paskutinį šovinį sau. Tačiau sunku net įsivaizduoti, kaip galima kovoti esant nelaisvėje, kai su išore skiria grotos, spygliuotos tvoros, sargybos bokštai su kulkosvaidžiais, sekliai su vilkšuniais, dar toliau – užverbuoti, išdavystei parengti vietos gyventojai, tundra ar taiga, kai jokių medžiaginių išteklių nėra.

 

Sovietiniuose istorijos vadovėliuose mokykloms rasime vergų sukilimų, valstiečių maištų aprašymus bei tvirtinimą, kad vergovinė ir baudžiavinė santvarkos atgyveno dėl vergų ir baudžiauninkų žemo darbo našumo. Apie sovietinės sistemos vergų ir baudžiauninkų sukilimus net neužsimenama. Iš tikrųjų sistemos vergų ir baudžiauninkų streikai, maištai, sukilimai buvo, jų dalyviai, kadangi ginklų negalėjo turėti, pasinaudojo tuo pačiu darbo našumo smukdymo ginklu, sistemos ekonomikos žlugdymu. Plačiajam sovietijos Gulage paskleistas trumpas atsišaukimas: „Jūsų kiekvienas iškastas anglies ar geležies rūdos kastuvas yra panaudojamas jūsų grandinėms nukaldinti“ pažadino prievarta užmigdytą kalinių sąmonę, paskatino sabotuoti, streikuoti, sukilti.

 

Šeši dešimtmečiai praėjo nuo minimų įvykių, o žinant, kad jų dalyviai nebuvo mažamečiai, beveik visi liudininkai baigia žemišką kelionę. Su jais į užmarštį eina Gulago ir pačios sovietinės imperijos sukaustytųjų vergijos grandinėmis žlugdymo reiškinys. Daug parašyta ir paskelbta prisiminimų, straipsnių, knygų apie kalinių kankinimą alinančiu darbu, badu, šalčiu, apie milijonus tose kančiose žuvusių, tačiau nėra pakankamai nagrinėta ir parašyta ar pasakyta apie reiškinį, kuris esmingai prisidėjo prie blogio imperijos griūties. Todėl, kilus naujoms blogio imperijos gaivinimo grėsmėms, būtina gilintis į prieinamus archyvinius dokumentus, reiškinį tyrinėti, duomenis viešai skelbti, įvairiomis progomis atitinkamais renginiais streikus bei sukilimus minėti.

 

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos rūpesčiu 2015 m. liepos 21 d. Vilniaus įgulos Karininkų ramovėje paminėtas Vorkutos lagerių sukilimo 60-metis. Į renginį buvo pakviesti buvę politiniai kaliniai, patriotinių visuomeninių organizacijų nariai, Seimo atstovai, istorikai, politologai. Minėjimui vadovavo LLKS valdybos pirmininkas Ernestas Subačius ir LLKS garbės pirmininkas Jonas Burokas.

 

Savo pranešime J. Burokas atkreipė dėmesį, kad šių metų liepą žymi Lietuvai skausmingos ir džiaugsmingos sukaktys. Prieš 75-erius metus, 1940 m. liepos 21 d. Tėvynės išdavikai išvyko į Maskvą Stalino saulės parvežti, tačiau ir prieš 75-erius metus susikūrė bei prieš 60 metų atsikūrė Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), prieš 60 metų liepos 21 d. Norilsko, Kengyro, 1953 m Vorkutos sukilimus vainikavo ypatingąjį lagerių režimą 1955 metais panaikinęs Vorkutos sukilimas. Pranešėjas pamečiui nuo 1944 iki 1952 metų išvardino įkalintų lietuvių pagal BK 58 str: 1944 m. – 1338, 1945 m. – 32 tūkst., 1946 m. – 16 tūkst., 1947 m. – 19 tūkst., 1948 m. – 20 tūkst. 1949–52m. – 14 – 12 tūkst. Lageriuose 1952 m. buvo kalinama 47 tūkst. lietuvių. Po streikų ir sukilimų 1956 m. dar kalėjo 114 tūkst. įvairių tautybių politiniųkalinių, didžioji jų dalis buvo paleista tik po Stalino kultą pasmerkusio SSKP XX suvažiavimo. Remdamasis sukilimo dalyvių žodiniais ir rašytiniais liudijimais, ypač brolio Edvardo Buroko autentiškais dokumentais sudėtais į penkių knygų „Pūtėme prieš vėją“ seriją, pranešėjas plačiai nušvietė politinių kalinių priešinimosi sistemai būdus, pasirengimą sukilimui, pavardėmis vardijo organizatorius ir jų pagalbininkus, streiklaužių ir kriminalinių kalinių tramdymo būdus, išdavikų demaskavimą bei jų, politinių kalinių tribunolo organizuotus, teismus bei bausmes. Vorkutos sukilimo minėjimo dalyviams pranešėjas vaizdžiai atpasakojo sukilimo eigą.

 

Prieš pat sukilimą, suėmus 1953 m. sukilimo vadovo pavaduotoją lakūną Stasį Ignatavičių, LLKS vadovybė sukilimui vadovauti paskyrė Igną Uogintą, karininką iš Šiaulių, susirinkęs sukilimo aktyvas pirmininku jį patvirtino. Buvo sutarta sukilimą pradėti raštišku, užšifruotu pranešimu „VORKUTOS VASARA 1955 m. liepos 21 d.“ Gavę tokį pranešimą per Stasį Laskauską ir Joną Navicką 19-kos lagerių komitetai turėjo skelbti streiko pradžią. Kitos dienos rytą apie 5–6 val. barakuose turėjo stoti į sargybą atrinkti, su kaukėmis, šaltais ginklais (peiliais, strypais) apsirūpinę tvirti vyrai, kurie turėjo įspėti kalinius, kad nei vienas nesikeltų ir neitų į darbą. Jiems buvo suteikta teisė panaudoti jėgą. Budėjimas tęsėsi visą parą. Kiekviename lageryje buvo iki 100 ginkluotų vyrų. Kurį laiką tvyrojo tyla,nebuvo jokios žinios, buvo įtarta net išdavystė. Kai pradundėjo traukinys su „porožniakais“ (nepakrautais vagonais) iš 7-osios šachtos, po to pravažiavo tokie pat nepakrauti iš kitų šachtų traukiniai, tapo aišku, kad sukilimas įvyko, Vorkutos anglies baseinas paralyžuotas. Neužilgo prie 62 baudžiamojo lagerio, LLKS sukilimo štabo pasirodė Jonas Navickas. Jis priėjo prie spygliuotos vielos užtvaro ir sušuko: „Vyrai, mes laimėjome!“ Išvardijo visas nebeveikiančias šachtas, abi kalinių moterų aptarnaujamas plytines, pranešė, kad 8-je šachtoje veikia komisija, kuri J.Navicką išleido į laisvę. informavo, kad prie šachtų pradėti naikinti sargybos bokšteliai. Kaliniai šaukė „valio!“, „ura!“, glebėsčiavosi, bučiavosi, verkė, dainavo, sprendė, ką daryti toliau. Pajutę susilpnintą režimą, nors surakintomis rankomis, bet dvasia išlaisvėję, vildamiesi netolimoj ateity visiškos laisvės, kaliniai, sudarę naują sukilimo komitetą įtraukiant ukrainiečius, nusprendė atnaujinti darbą. Sukilimas buvo atspindėtas pogrindiniame „Varpe“, kuris keliavo į visus lagerius.

 

Kai sukilimo organizatoriai ir vykdytojai po sužlugdyto GULAG-o archipelago atsidūrė vis dar okupuotoje Lietuvoje, paminėtas „Varpas“ 1975 metais radosi pogrindyje Inturkėje, kad skatintų tėvynainius vaduotis iš sovietinės okupacijos. Leidinys pogrindyje ėjo iki 1989 metų.

 

Gegužės 7 d. Inturkėje buvo atidengtas ir pašventintas Molėtų savivaldybės, Inturkės seniūnijos bei vieno iš pogrindinio „Varpo“ leidėjų, monsinjoro Juozapo Dabravolsko rūpesčiu leidėjų atminimui sukurtas paminklas.

 

Nuo 1996 metų „Varpas“ kuriamas prie atvirų langų ir nerakinamų durų, naudojantis modernia spaudos technika, nepatiriant net menkiausios cenzūros, laisvai platinamas internetu ar per valstybinį paštą. Šviesios atminties Edvardo Buroko paskatintas, tapau leidinio redaktoriumi ir jau 13 metų kiekvieną mėnesį skaitytojui pateikiu naują numerį.Dėl lėšų stokos ir dėl mažėjančios autentiškos medžiagos leidinėlis liesokas, tačiau ir toks reikalingas, kad laisvės kovos dvasia netūnotų, nes laisvės kova dar nebaigta kol gaivinama netolimam užsienyje, deja, ir Lietuvoje blogio imperijos dvasia.