L. Kasčiūnas: niekada neužmiršim...

alfa.lt 2016 05 09

Gegužės 9-ąją Rusija mini Pergalės prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare dieną. Kaip visada, šventė bus pompastiška, militarizuota ir peršanti nostalgišką sovietinės imperijos, kurios griūties šiandien gailisi 56 proc. Rusijos gyventojų, ilgesį.

alfa.lt    K. Kavolėlio nuotr.

Ne veltui Rusija triumfuoja gegužės 9-ąją, o ne diena anksčiau, kai aukas pagerbia visa Europa. Tai susiję ne tik su noru išskirti savo indėlį pergalėje prieš nacizmą – kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų žinant, jog būtent sovietai buvo pagrindiniai nacių sąjungininkai karo pradžioje. Kremlius Pergalės dienos parade skelbia, kad išvadavo Senąjį žemyną nuo nacionalsocialistinės šmėklos, bet nutyli, kad pusei amžiaus pasmerkė Vidurio ir Rytų Europą komunistinei tironijai.

Komunistinė geležinė uždanga žymėjo ne tik teritorinę aneksiją; tai buvo Antrojo pasaulinio karo baisybių tęsinys, šimtus tūkstančių gyvybių nusinešusi diktatūra, kurios šleifas vis dar persekioja okupuotas valstybes ir jų gyventojus. Vien partizaninio pasipriešinimo metu žuvo daugiau nei pusė iš maždaug 30 tūkst. rezistentų, o per okupacijos laikotarpį iš Lietuvos į Sibirą buvo išvežta beveik 300 tūkst. žmonių. Be to, 1944–1947 m. iš Lietuvos priverstinai pabėgo apie 500 tūkst. žmonių – atkūrus Nepriklausomybę, iš jų į Lietuvą sugrįžo nedaugelis. Todėl skaičiuojama, jog karo ir okupacijų nenualintoje Lietuvoje šiandien būtų galėję gyventi ne 3 mln., o apie 5 mln. žmonių – maždaug tiek, kiek Airijoje, Danijoje ar Suomijoje.

Todėl Lietuva elgiasi principingai nesiųsdama savo atstovų „švęsti“ Pergalės dienos Maskvoje. Mes neturime dėl ko džiaugtis, nes Lietuvai Antrojo pasaulinio karo pabaiga atnešė Sovietų Sąjungos okupaciją, skausmą ir tremtis, o dabartinis Kremliaus režimas – istorijos nutylėjimą bei grasinimą atstatyti tai, kas sugriuvo esą „didžiausios XX a. geopolitinės katastrofos“ metu.

Sovietų Sąjungos pergalė neturėtų nustumti į istorijos užmarštį ir kitų tragiškų faktų, kurie liudija, jog raudonarmiečiai sėjo baimę ne tik Rytų Europoje, bet ir visame žemyne. Pavyzdžiui, britų istorikas Anthony Beevoras, remdamasis sovietų ir vokiečių archyvais, teigia, kad vien Berlyne sovietų kariai išprievartavo 130 tūkst. moterų, iš kurių 10 tūkst. po to nusižudė. Skaičiuojama, kad iš viso Sovietų Sąjungos kariai Vokietijoje išprievartavo apie 2 mln. Vokietijos moterų. Be to, anot A. Beevoro, kariai prievartavo ne tik vokietes, bet ir iš nacistinių konclagerių išgelbėtas sovietų moteris.

Deja, bet nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos vaidmuo daugelio Vakarų Europos šalių istorinėje sąmonėje išlieka labai skirtingas. Nepaisant abiejų totalitarinių režimų žiaurumų, nacizmo ir stalinizmo nusikaltimai nėra sulyginami – priešingai, neretai priimama Kremliaus versija, esą sovietai iš tiesų buvo išvaduotojai. Esant tokiems fundamentaliems istorinės atmintiems skirtumams yra sunku kalbėti ir apie galimybę kurti Europos Sąjungą kaip faktinę politinę bendruomenę, kuri galėtų judėti gilesnės politinės integracijos keliu. Kol nebus vertybinės sąjungos, nebus ir politinės. Todėl Lietuvos Vyriausybė turi dėti pastangas, kad komunistinės diktatūros aukos nebūtų diskriminuojamos ir Vidurio Europos atmintis rastų deramą vietą visos Europos istorinėje atmintyje.