L. Kasčiūnas. TS-LKD: Lietuva neišsivaikščios. Ir štai kodėl.

delfi.lt 2016 04 29

Jau daug metų Lietuvoje kalbama apie regionų plėtros strategiją. Prirašyta galimybė dokumentų, išleista šimtai tūkstančių eurų, bet praktinių sprendimų iki šiol nėra.

delfi.lt 

Dar svarbiau, trūksta politikų, kuriems pakaktų valios tai įgyvendinti. Viskas, ką pavyko padaryti – europinėmis lėšomis pagerinti infrastruktūrą, pagražinti teritorijas, bet nuošalyje liko regiono gyventojai, jų ekonominė ir socialinė gerovė.

 

To rezultatas – Lietuva praktiškai virsta vieno ar kelių didmiesčių valstybe, kurios sostinė sudaro jau 40 proc. bendrojo vidaus produkto. Nors vaduojamės iš politinės, ekonominės, energetinės priklausomybės nuo Rusijos, pagal šį aspektą panašėjame į didžiąją kaimynę iš Rytų, kurioje gerovė baigiasi peržengus vieno miesto ribas.

 

Niekas nebesiginčija, kad statistika – bauginanti: nedarbas daugelyje šalies regionų viršija 10 proc., o Zarasų ar Ignalinos savivaldybėse jau perkopė 14 proc. ribą – tai gerokai daugiau, nei nacionalinis vidurkis, siekiantis apie 8 proc. Tad žiniasklaidoje džiaugdamiesi augančia ekonomika ir mažėjančiu nedarbu iš esmės konstatuojame, jog situacija gerėja didžiuosiuose miestuose, o visa kita paliekama nuošalyje.

 

Natūralu, kad šios tendencijos turi tiesioginį poveikį ir darbo užmokesčiui, kuris daugelyje apskričių siekia vos kiek daugiau nei 80 proc. Lietuvos vidurkio, o kaimiškose vietovėse, lyginant su miestais, yra mažesnis 35 proc.

 

Šios problemos sprendimui svarbu ieškoti būdų, kurie paskatintų verslą kurtis regionuose. Būtent tokios priemonės yra numatytos Tėvynės Sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų visuomenei pasiūlytame ekonomikos pasiūlymų pakete „Planas Lietuvai“.

 

Lietuvos regionai – uždarame rate

Naujos įmonės lemia ne tik papildomų darbo vietų įkūrimą, bet ir infrastruktūros sutvarkymą, paslaugų sektoriaus plėtrą, be to, įneša tuštėjantiems miestams ir miesteliams gyvasties. Tačiau net ir geriausių norų vedamas verslas negalės veikti ten, kur nėra kvalifikuotos darbo jėgos – kasdien iš Lietuvos emigruojant pilnam lėktuvui piliečių, tai yra tapę itin opia problema. Pavyzdžiui, vien Alytaus miestas kasmet praranda apie tūkstantį gyventojų, o per ketverius metus susitraukė beveik 8 proc.

 

Paprastai tariant, esame atsidūrę uždarame rate: ekonominė situacija regionuose yra sudėtinga, ir ją padėti spręsti gali tik verslo plėtra; tačiau verslo plėtra yra praktiškai neįmanoma nesant kvalifikuotos darbo jėgos bei sparčiai mažėjant gyventojų skaičiui.

 

Tad situaciją reikia keisti iš esmės: pavienės skatinamosios priemonės ar nepagrįsti pažadai neduos rezultato; reikalingas sisteminis požiūris ir pagrįstas planas, kuris apimtų kertines „uždaro rato“ problemas – nuo finansinių paskatų verslui kurtis regionuose iki būdų suvaldyti gyventojų skaičiaus mažėjimą.

 

Nuo ko pradėti?

Pirmiausia – strateginis lygmuo. Turime suprasti, kad Lietuvos regionai atgis, jei judėsime riboto skaičiaus regioninio lygmens augimo centrų (pramoninių miestų) kūrimo link. Tokių miestų visoje šalies teritorijoje turi būti dešimt, nes būtent jie taps keliolikos aplinkinių savivaldybių ekonomikos varikliu. Centrai turi kurtis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Telšiuose, Tauragėje, Utenoje. Kiekvienas jų turi specializuotis – atrasti savąsias ekonominio vystymosi nišas, jas tikslingai finansuoti bei siekti įgyti konkurencinį pranašumą. Kitaip tariant, nebėra laiko švaistyti pinigus į kairę ir į dešinę iki galo nesuvokiant, ką tuo bandoma pasiekti.

 

Tam, kad planas veiktų, turime įkurti Vietos ekonomikos agentūrą, kuri analizuos regiono specifiką ir prisidės prie konkrečiai teritorijai specifinės plėtros strategijos sudarymo. Atsižvelgiant į kiekvieno regiono analizės rezultatus, bus skiriamas tikslinis valstybės finansavimas investicijų skatinimui, kertinėms vietos žmonių problemoms spręsti, naujų gyventojų pritraukimui bei iš regiono kilusių jaunų žmonių išlaikymui. Šis strateginis lygmuo turėtų pakloti pamatus ir atitinkamai švietimo politikai, kuri sudarytų sąlygas kiekviename regione rengti tuos specialistus, kurie yra reikalingi tolesniam vystymuisi.

 

Antra, turime skatinti verslo, o tuo pačiu – ir naujų darbo vietų plėtrą į regionus. Tam turime tikslingiau naudoti Europos Sąjungos skiriamas lėšas: atsižvelgiant į regiono specifiką ir situaciją, turėtume kompensuoti dalį verslo patiriamų kaštų – kitaip tariant, investicijų. Kadangi Vietos ekonomikos agentūros sudarys nacionalinį savivaldybių indeksą, kuriame įvertins regiono ekonominę, socialinę, demografinę situaciją, tai turi būti atspirties tašku ieškant problemų sprendimo būdo. Pavyzdžiui, jei indeksas parodytų, jog situacija itin komplikuota, valstybė turėtų dotuoti iki 50 proc. vienkartinių verslo įsisteigimo išlaidų, o pelnas neturėtų būti apmokestinamas. Tokiu būdu bus užtikrinama, kad investicijos nesikoncentruos į kelis augančius regionus, o visą likusią šalies teritoriją ignoruos.

 

Trečia, joks verslas, jokia infrastruktūra nebus reikalinga ir prasminga, jei regionuose nebus gyventojų – ypač tų, kurie sietų su šiomis vietomis ilgalaikę savo šeimos ateitį. Kitaip tariant, regionai neišgyvens, jei iš jų bėgs darbingi žmonės. Ką gi daryti? Kiekvienai šeimai sudėtingiausias periodas – pati pradžia, kuomet reikia savarankiškai kabintis į gyvenimą. Todėl vienas iš būdų galėtų būti valstybės parama besikuriančioms šeimoms. Pavyzdžiui, jaunai šeimai, turinčiai 1 vaiką, valstybė galėtų apmokėti 5 proc. banko suteikto būsto kredito; auginančiai 2 vaikus – 10 proc.; tris ir daugiau vaikų – 15 proc. Kituose regionuose galimai efektyvesni kitokie aprūpinimo pirmuoju būstu sprendimo būdai, tačiau siekiamybė turėtų išlikti tokia pati: sudaryti palankias sąlygas įsikurti šeimoms, o tuo pačiu – skatinti išvykusiųjų svetur sugrįžimą.

 

Tokiu būdu prisidėtume ir prie platesnio tikslo – keisti įvaizdį to, ką vadiname šeima; šeimos sukūrimas neturi būti tapatinamas su ekonominio sunkmečio pradžia dėl papildomų išlaidų ir atžalų išlaikymo kaštų – priešingai, tai turi būti prestižas, siekiamybė, valstybės remiamas prioritetas. Žinoma, tokia politika reikalautų finansinių išteklių – iki 800 milijonų eurų kasmet, tačiau kalbame apie kertinį valstybės išlikimo veiksnį; be kita ko, mokesčių pavidalu, augančia perkamąja galia, mažėjančia nelygybe, gerėjančia demografine situacija tai sugrįš į šalies biudžetą.

 

Tad receptai net ir sudėtingiausioms problemoms spręsti yra. Dabar telieka viltis, kad bus pasirinkti žmonės, kurie yra pasirengę ją paversti realybe.