Ramūnas Terleckas. Eurokomisaras atvežė cirką

lzinios.lt 2016 03 25

Man niekada nepatiko cirkas. Gal todėl, kad pirmi įspūdžiai buvo ne patys maloniausi. Jau sunkiai beprisimenu, kur sostinėje stovėjo atkeliavusio cirko palapinė. Regis, kažkur ten, kur dabar stūkso Vilniaus savivaldybės dangoraižis.

lzinios.lt

Tuomet buvau gal kokių šešerių. Nepamenu nė vieno artisto pasirodymo, tik tai, kad lauke vėjas į akis bėrė saujas dulkių, žiūrovų suoleliai buvo suklypę, o ore tvyrojo kažkoks sumišęs mėšlo, prakaito ir šlapimo tvaikas. Tas pats tvaikas pasitiko ir kitą kartą, ir dar kitą. Dresuojamų žvėrelių kažin kodėl būdavo gaila, klounai atrodė kvailoki, o akrobatai – liūdni. Negalėdavau atsikratyti jausmo, kad viskas čia netikra, nevalyva ir visiškai neprimena šventės. Iki šiol nemėgstu cirko, net persikėlusio iš nušiurusių palapinių į modernias sales.

 

Kad ir kaip nepatiktų cirkas, vis jį pamatau. Kelerius metus teko padirbėti Atkuriamajame Seime, kuris tuo metu vadinosi LSSR Aukščiausiąja Taryba. Ten cirko elementų buvo mažiau, nei vėliau teko su jais susidurti, kai Seime lankydavausi kaip žurnalistas. Stebuklingosios lazdelės vaidmenį tuomet atlikdavo televizijos kameros. Kai tik jos įsijungdavo, dalis Seimo narių virsdavo akrobatais, kita dalis – klounais. Pasižiūrėjęs, kokius cirkus krečia Kosovo ar Ukrainos parlamentarai, pasidžiaugiu, kad mūsų Seime balagano vis dėlto mažoka, nors turime ir tarptautinio lygio žvaigždžių. Viena jų kaskart sugeba salėje, kurioje nėra nė vieno žurnalisto, rengti spaudos konferencijas ir atsakinėti į neužduodamus klausimus. Vieni iš to šaiposi, o kitiems patinka.

 

Netrūko cirko dvasios ir per iškilmingą Kovo 11-osios metinių minėjimą Seime. Eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis surengė nuostabų pasirodymą. Gal kam nors iš pradžių atrodė, kad jis pasirinko klouno vaidmenį, tačiau akivaizdu, jog tai buvo nepakartojamas fokusininko, tiksliau – mago (senovės graikai juos vadino demagogais) – šou. Tikras arenos profesionalas sugebėjo užburti ir apgauti. Sunku būtų perpasakoti visą jo kalbą, bet esmę galima apibūdinti kelias sakiniais. Esą Maironio, Brazdžionio ir Marcinkevičiaus Lietuvoje nėra ko knaisiotis po praeitį ir aiškintis, kas buvo kolaborantas, o kas ne. Į Kovo 11-ąją eita drauge, visuomet, ir tada dirbant Lietuvai, o kitoje barikadų pusėje būta tik jedinstvininkų ir vadinamųjų platformininkų. Jaudinanti, vienijanti kalba, tik bėda, kad ir 1990-aisiais, ir prieš tai, ir vėliau gabių išdavikų kubilinskų Lietuvoje nestigo. Neapleidžia nuojauta, jog atsirastų jų ir dabar.

 

Politikai vis bando gražinti ar juodinti praeitį, į šį procesą įsitraukia įvairūs „visuomenininkai“, filosofai, žurnalistai. Sakytum, sveikintina – domimės savo istorija. Vis dėlto derėtų nepamiršti, kad istorija yra mokslas, ir nepasiduoti jausmams, o ieškoti šaltinių ir kritiškai juos vertinti.

 

Tačiau būtent kritiško santykio su praeitimi viešojoje erdvėje trūksta. Graudu, kai į pagalbą pasitelkiami tam tikri Lietuvos istorijos veikėjai ir aiškinama, kad jie visuomet darė tiek, kiek galėjo padaryti, o tikrąsias savo idėjas meistriškai maskavo. Kas špyga tualete, kas vadinamąja Ezopo kalba. Šios demagogijos tikslas – anaiptol ne apginti kokius nors nomenklatūrinio dvaro dainius. Čia kyšo raudona klouno(-ų) nosis, kurios savininkas lyg tarp kitko primena, kad jis, kaip ir kiti, visuomet dirbęs Lietuvai. Taip pat buvęs SSKP narys, taip pat vis galvojęs apie Leniną, sapnavęs kolūkius, tačiau tyliai dirbęs Lietuvai ir vedęs ją nepriklausomybės keliu. Todėl, kaip amžinasis vertybių puoselėtojas, Tautos sargas ir sąžinė, moralinis arbitras, privaląs ir toliau dirbti Lietuvai – Seime, Europarlamente ar kokioje kitoje šiltoje vietoje. Dėl to Lietuvai būsią tik geriau. Vienas unikaliausių mūsų kultūros bruožų yra lietuviškos pasakos. Bet gal vis dėlto sekime jas vaikams prieš miegą, o ne mulkinkime vieni kitus Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Kitu atveju fokusininkų ir magų tik daugės.

 

Buvau girdėjęs, kad yra toks Seimo narys Mečislovas Zasčiurinskas, bet ką jis ten veikia nežinojau. Neseniai išgirdau jo samprotavimus apie Nadijos Savčenko „teismo“ farsą Rusijoje. Esą reikia pagalvoti, ar Lietuvos pozicija šiuo klausimu „nėra kišimasis į kitų valstybių santykius“. Kuo gi ne cirkas?

 

Kita kylanti akrobatikos ir reitingų žvaigždė nuo tvarkos ir teisingumo skersinio per socialdemokratų lygiagretes šoka į valstiečių ir žaliųjų žiedus.

 

Cirkininkų – į valias, belieka tikėtis, kad ne visi jie pateks į kitą Seimą.