Rimantas Varnauskas. Laikinųjų komisijų (be)prasmybė teroro fone

alfa.lt 2016 03 23

Katarsis arba pasišlykštėjimas. Tokius jausmus turėjo patirti Seimo 2015 m. kovo 22 d. dienos plenarinio posėdžio stebėtojai, kai buvo svarstoma, ar pritarti Antikorupcijos komisijos atlikto parlamentinio tyrimo išvadoms. Nelygu kuriai partijai – valdančiųjų socialdemokratų ar opozicinių konservatorių – simpatizuojama.

alfa.lt

„Skardžiai rėkiantis Žirinovskio klonukas“, – replikavo Rasa Juknevičienė. „Komjaunuolė Raisa Juknevičienė“, – neliko skolingas Artūras Skardžius. Netrūko kalbų apie „valstybinį terorizmą“, „paskutinį tarybų Lietuvos atodūsį“. Šis posėdis, kuriame liejosi prakaitas dėl „Vijūnėlės“ dvaro, „Karalienės Mortos“ mokyklos, Andriaus Kubiliaus sūnaus įdarbinimo „Google“, į šalies parlamentarizmo istoriją įeis kaip vienas liūdniausių politinės demagogijos pavyzdžių.

 

Aptarinėti pirmųjų dviejų atvejų būtų lyg ir nelabai etišką, nes garsiojo Vyriausybės nutarimo teisėtumo prezidentės prašymu priverstas imtis Konstitucinis Teismas (KT), o mokyklos sandorių su valstybine įmone – prokurorai. Pasisekė tik Kubilių šeimai – komisija nusprendė, kad pagrindo kaltinti ekspremjerą A. Kubilių darius įtaką atžalos darbinei karjerai nebuvo.

 

(Makabriška buvo tai, kad šios „nacionalinio masto ir svarbos“ diskusijos vyko jau tuo metu, kai buvo žinoma apie teroro išpuolius Briuselyje. Bent Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė bandė gelbėti padėtį, kai paragino tylos minute pagerbti teroro aktų aukas.)

 

Akivaizdu, kad panašaus pobūdžio Seimo laikinosios tyrimo komisijos ir jų išvados yra itin politizuotos. Šiaip ar taip, Seimas ir yra pagrindinė šalies politinė institucija. Išvadų turinys (jų tendencingumas, o kur kas rečiau objektyvumas) didžia dalimi priklauso nuo tuo metu esančios valdančiosios daugumos pajėgumo.

 

Visų kadencijų Seimuose buvo kuriama dešimtys laikinųjų tyrimo komisijų. Ir kalba čia ne apie tas statutines, kurios spręsdavo, ar leisti kurį nors Tautos atstovą patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti laisvę sulaikytą vairuojantį neblaivų ar stipriai viršijusį leistiną greitį, balsavusį už savo kolegą ar teisiamą už juodąsias buhalterijas.

 

Net ir prieštaringai vertinama vadinamoji Skardžiaus komisija, kuri sau suformulavo net 21 klausimą, galima sakyti, kad dirbo prasmingą darbą. Šiaip ar taip, bet energetinis saugumas yra vienas pamatinių visos šalies saugumo ramsčių. Jau tik smulkmena yra tai, kad socialdemokratas Skardžius blusinėjosi dėl SGD terminalo ar plaukiojančiosios suskystintų gamtinių dujų saugyklos nuomos kainos, o tos pačios partijos pirmininkas ir premjeras Algirdas Butkevičius gyrėsi įgyvendintu projektu. Demokratiška partija – nuomonės gali skirtis. Tačiau tirti jaunojo Kubiliaus reikalus?! Net neabejotina, kad „gūglo“ atstovai net Lietuvos premjerą būtų pasiuntę taip toli, kad maža nebūtų pasirodę.

 

Seimo nario mandatas yra laisvas ir Tautos atstovai gali tirti ką tik nori – morkų supirkimo kainų pagrįstumą ar nutrijų laikymo sąlygas. Tik ar tokio Seimo Lietuvai reikia?

 

Negali sakyti, kad nebuvo laikinųjų komisijų, kurių veikla ir išvados buvo politiškai ir visuomeniškai prasmingos. 2004–2008 m. kadencijoje buvo įkurta komisija Seimo pirmininko pavaduotojo Alfredo Pekeliūno, Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus Arvydo Pociaus ir užsienio reikalų ministro Antano Valionio buvimo SSRS valstybės saugumo komiteto rezervo sąrašuose faktams ir aplinkybėms ištirti. Buvusio kiaulininkystės kompleksų specialisto A. Pekeliūno priklausymas KGB rezervui kėlė mažiausiai bėdų, tačiau akivaizdu, kad dviejų labai reikšmingų institucijų vadovų galimas pažeidžiamumas negalėjo nekelti grėsmės nacionaliniam saugumui.

 

2007 m. Seimo laikinoji tyrimo komisija, vadovaujama Loretos Graužinienės, pakartotinai tyrė savanorio Juro Abromavičiaus žūties aplinkybes. Komisija šalia daugelio kitų dalykų nustatė, kad „kai kurie politinės partijos – Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) buvusieji ir dabartiniai vadovai siekė ir tebesiekia daryti poveikį teisėsaugos institucijoms ir pareigūnams, kurie tyrė J. Abromavičiaus nužudymą organizavusios ir įvykdžiusios teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų veiklą“. Konservatorių rinkiminiame sąraše buvęs ir į Seimą patekęs Algirdas Petrusevičius keletą kartų buvo patekęs į teisėsaugos institucijų akiratį dėl įtarimų neteisėtu ginklų laikymu ar perdirbimu. Partizano, Lietuvos kariuomenei kūrusio pistoletus-kulkosvaidžius „Vytis“, skirtus kovai partizaninio karo sąlygomis, sulaikymas, leido politiniams oponentams teigti, kad konservatoriai gali būti prilyginti „teroristinei organizacijai“.

 

2003 m. laikinoji tyrimo komisija dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui aiškinosi šalies ir užsienio nusikalstamų struktūrų poveikį prezidentūrai, kurioje tuo metu buvo įsikūręs Rolandas Paksas. Šis tyrimas peraugo į specialiosios tyrimo komisijos veiklą dėl tuometiniam prezidentui Rolandui Paksui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ir rimtumui ištirti bei išvadai dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą parengti. Kaip žinia, sekė apkalta, KT draudimas iki gyvos galvos eiti pareigas, kurioms užimti reikia priesaikos, Europos žmogaus teisių teismo „išteisinimas“, Seimo negebėjimas apsispręsti, ką daryti su R. Paksu, Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimas „Dėl laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo“, skundas KT. Ir visi turi ką veikti.

 

Po VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūties (nužudymo ?) 2006 m. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, gavęs specialius įgaliojimus, pradėjo plataus masto VSD veiklos tyrimą, kurį vieni vadino ap(si)valymu, kiti – specialiosios tarnybos griovimu.

 

Niekam nekilo norai tyrinėti visų laikų žinomiausios Lietuvos „teroristės“ Eglės Kusaitės ir pusiau teroristų Gatajevų šeimos reikalų. Pirmąją išteisino Lietuvos, antruosius – Suomijos teismai, suteikę čečėnų šeimai ir politinį prieglobstį.

 

Paskutinių metų ir dienų teroro aktai Paryžiuje, Ankaroje, Briuselyje, karas Ukrainoje, vis gilėjanti pabėgėlių krizė lyg ir turėtų paprotinti Tautos atstovybę neužsiimti mažareikšmiais tyrinėjimais, kurie diskredituoja ir šiaip reitingų dumble besikapstantį parlamentą. Darbotvarkė turėtų būti gerokai solidesnė.

 

Nes kai kurie Lietuvos parlamentarų pasisakymai Briuselio teroro aktų fone priminė Kremliaus satrapų komentarus apie tai, kad „taip jiems ir reikia, kai panosėje sprogdinami žmonės, o NATO kariauja su menama Rusijos grėsme“.