A. Tapinas. Duokim naują zadanije

delfi.lt 2016 03 08

Praėjusią savaitę Lietuva vėl susiskaldė. Žinot, kai mokam, tai netrunkam – vienas telefoninis skambutis ir jau turime dvi Lietuvas, ačiū jums labai. Nebuvo sunku.

delfi.lt  M. Ažušilio nuotr.

Viena pusė: paviešintos ministrų, premjero ir mero pokalbių išklotinės pateikiamas kaip baisus nusikaltimas, sudrebinti teisinės valstybės pamatai. Prokurorai ir teisininkai socialiniuose tinkluose vienas per kitą kraupsta, kaip galėjo taip įvykti. Kiekvieną tokį pakraupimą pamato skvarbi Redaktoriaus akis ir jau po kelių valandų kraupstantis teisininkas savo tiesas dėsto objektyviausios iš televizijų eteryje.

 

Kita pusė: visuomenė paskutinę akimirką įšoko (ar buvo įsodinta) į nuvažiuojantį Vijūnėlės dvaro istorijos traukinį ir gavusi geriausias dešimt vujerizmo minučių per pastarąjį dešimtmetį sužinojo daug įdomių dalykų.

 

a) Kad praėjus 25 metams po Nepriklausomybės atgavimo, reikalai šioje valstybėje vis dar tvarkomi po kilimu – medžioklėse, žvejybose, revizuojamuose vandens parkuose, kur gali valandai kitai užsimiršti, ar vyriškais telefoniniais pokalbiais.

b) Kad aukšto rango politikai gali sau leisti viešai meluoti.

 

Ričardas Malinauskas: „Nė vieną savaitgalį nėra buvę taip, kad koks nors ministras atvyktų ne į konferenciją, ar kažkokį renginį, o tiesiog savo tikslais. Tokio skambučio man nėra buvę”.

 

Ričardas Malinauskas: „Tai kada, minister, link Druskininkų kokią reviziją padaryti?“

 

Ministras Kęstutis Trečiokas: „ministro įtaka čia nedidelė, ministras nebent gali paspartinti klausimą, bet šiuo konkrečiu atveju to nedariau.

 

Ministras Kęstutis Trečiokas: „Gerai, tuoj kancleriui duosiu zadanije“.

 

c) Kad aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas vis dar įstrigęs laike, galbūt tuose 1983 metuose, kai jis gamybiniame susivienijime „Mastis“ dirbo elektros cecho viršininku ir vykdydavo „zadanijas“.

 

d) Kad efemeriškasis ūkio ministras Evaldas Gustas niekada ir niekam neprieštarauja.

 

Kurią pusę palaikyti? Teisinės valstybės adeptus ar viešumo ir viešinimo norinčius? O gal likti neutraliam, bandant išvengti dar Dantės Aligierio klijuojamos etiketės, kad giliausias pragaro ratas skirtas tiems, kurie moralinės krizės laikais mėgina likti neutralūs.

 

Be abejo, norėtųsi palaikyti teisinės valstybės saugotojus, juk tai vienas kertinių mūsų demokratinės visuomenės pamatų. „Ant popieriaus“.

 

Bet teisinės valstybės principai nėra tokie paprasti, kad būtų galima lengvai nustatyti, kada jie pažeidžiami, o kada ne. Štai Kembridžo universiteto profesorius Trevoras Alanas savo knygoje „Konstitucinė teisė. Liberaliojo įstatymo valdžios teorija“ teigia, kad „teisinės valstybės principas reikalauja iš valstybės tokios tvarkos (tokio valstybės institucijų elgesio), kuri būtų racionaliai pagrįsta bendro gėrio (Common good) koncepcija“.

 

Kiek bendrojo gėrio mes matome mūsų įstatymus leidžiančios ir vykdančios valdžios veiksmuose? Kiek jo yra savivaldos „karaliukų“ patvaldystėje? Kiek juo remiasi „zadanijas“ vykdantys partiniai ministrai ir viceministrai?

 

Žymiausiu mūsų laikų Didžiosios Britanijos teisėju vadintas lordas Tomas Binghamas savo knygoje „Įstatymo valdžia“ teigia, kad teisinės valstybės principas negali apimti teisės normų ar taisyklių, kurios neatitinka tam tikrų moralinių idealų. Teisinės valstybės principas turi būti formuojamas kaip teigiamybė, nes dauguma piliečių negalėtų priimti neteisingo teisinės valstybės valdymo, jei jame nėra vertybinių elementų.

 

Tomas Binghamas pastebi, kad absoliučiai visų lygių valstybės tarnautojai privalo vadovautis gera valia, neviršyti jiems suteikti įgaliojimų ir juos naudoti tik tuo tikslu, kuriuo jiems šie įgaliojimai buvo suteikti. Tam pačiam bendrajam gėriui ir vertybėms kurti.

Spėju, kad nei premjeras Butkevičius, nei meras Malinauskas, nei ministras Trečiokas su lordo Binghamo traktatu nėra susipažinę. Gal dėl to, kad jis nėra išverstas į rusų kalbą.

 

Ir ką mes turime – vardan bendrojo gėrio yra pažeidžiami teisinės valstybės principai, kurie ir šiaip neveikia dėl to, kad valdžios atstovų elgesys neatitinka teisinei valstybei būtinų moralinių idealų. Ir bendrojo gėrio principas sako, kad visuomenė privalo tai žinoti.

 

O gal visuomenei neįdomu, kaip teigia viešinimo priešininkai? Gal nekvaršinkim žmonėms galvų tokiomis tolimomis problemomis, geriau kalbėkim apie atlyginimus ir darbo vietas?

 

Juk tyrimų duomenimis, mažesnių miestų ir miestelių gyventojams politinė korupcija yra tik 15 vietoje pagal svarbą. Penkioliktoje! Darykit, politikai, ką norit savo Vilniuje, vis tiek ten pas jus visi vagys, mes žinom, o balsuosim už tą, kuris atvažiuos ir pasišypsos. Ar ne?

 

Ne.

 

Taip patogu manyti vadinamajam Vilniaus elitui, per priėmimus dailiai užlenkiančiam pirštus, kad nesimatytų murzinų panagių. Pasakykim viešai, kad dėl visko kalti runkeliai rinkėjai, kurie nieko nesupranta. Kuriems reikėtų pasakyti, ką reikėtų daryti, tada viskas bus gerai.

 

Tik Vilniaus „elitas“ nesupranta, kad tai lazda su dviem galais. Ir kad nėra jis jau toks protingas, kad pasakytų ir visi klausytų. Ir kad mažesnių miestelių rinkėjai balsuoja iš nevilties. Iš pykčio. Iš nusivylimo.

 

Gera mąstyti apie vertybes, aukštas materijas ir skaidrią politiką iš Gedimino prospekto. O ko nori Joniškio, Bartkuškio, Obelių ar Tytuvėnų žmonės? Pinigų ir darbo – tuoj pat atsakytų politikas, kuris ten apsilanko kartą per ketverius metus.

 

Ne.

 

Žmonės visų pirma nori elementarios pagarbos. Jie nori pasikalbėti ir būti išklausyti, jie nori savo valdžios akyse būti žmonės, o ne vaikštantys rinkimų biuleteniai. Ir kai atsiras tai suprantančių politikų ir valstybės lyderių, mes galėsime pradėti kalbėti apie teisinės valstybės principus ir dvokiančių politikos arklidžių mėžimą.

 

Ir dar norėčiau atkreipti dėmesį į moralinės žiemos politikoje nešėjų - „Tvarkos ir teisingumo“ partijos elgesį. Visada maniau, kad jeigu kas nors ir atras naują dugną, tai širdžių prezidentas Rolandas “15 000” Paksas ir po jo sparnu užuoglaudą radusių išverstaskūrių rinkinukas.

 

Žmonių išrinkti ir Seimo vicepirmininko vedini Seimo nariai piketuoja prie prokuroro namų ir gąsdina namo grįžusią jo žmoną ir nepilnametį sūnų. Ar iš tos desperacijos, kad spalio 10 reikės eiti į darbo biržą, jūs visai su protu susipykote, Juozai, Petrai, Kęstai ir Valdai?

 

Gal ir po šito straipsnio ateisite prie mano namų ir mano vaikus pabauginsite? Nors nerekomenduoju, mano kaimynai labai paprasti žmonės, jiems nepatinka, kai politikai lenda prie vaikų ir plakatai gali atsidurti tose vietose, kurių dėka kai kam pavyko susikurti politinę karjerą.

 

O juk „Tvarkos ir teisingumo“ programoje aiškiai parašyta – „siekiame stiprinti ir globoti šeimą kaip visuomenės pagrindą ir ypač esame už vaikams palankią visuomenę”. Taip, bus ypač palanki visuomenė, kurioje Seimo narys gali ateiti prie tavo namų ir gąsdinti tavo vaikus.

 

Baisiausiame košmare negalėtum pagalvoti, kiek gali nusiristi šalies parlamentarizmas, bet tvarkiečių šutvė parodo, kad gali. Beje, žodį „šutvė“ naudoju ne įžeisdamas, o konstatuodamas faktą, nes žodis yra kildinamas iš jidiš kalbos ir reiškia šutef – „bendrininkas, kompanionas“.

 

Žinoma, reikia kažką daryti, kai tave puola ir reikia įvardinti šio reikalo užsakovus. Kolegė Rita Miliūtė, deja, širdžių prezidento negali paguosti – ji prisimena, kad prieš 13 metų jis lygiai taip žadėjo netrukus įvardinti visus šio reikalo užsakovus. Bet antra vertus – kas tie trylika metų palyginus su Cheopso piramide.

 

Telefoninių pokalbių viešinimas – skausmingas, nemalonus, skaldantis, bet būtinas politinių pūlių spaudimo procesas. Ir jis turėtų būti preventyviai taikomas ne tik aukščiausiuose valdžios postuose esantiems valdininkams, bet ir savivaldos lygmenyje.

 

Konservatoriai dabar šuoliuoja ant baltojo žirgo, mojuoja švytinčiu Gėrio Kardu ir reikalauja skaidrumo bei atsakomybės. O štai netikėtai paima ir pirmame plane iškyla gerų bruožų Lazdijų mero Artūro Margelio veidas ir su juo tiesiogiai susijusios įmonės savivaldybei parduotas fotoaparatas už 1,3 tūkstančio eurų, o Lazdijų bibliotekai – televizorių už 4.9 tūkstančio eurų.

 

Kaip ne laiku. Bet kaip baisiai ne laiku. Bet socdemai turi bradauskiukus, tvarkiečiai trečiokiukus, o konservatoriai savuosius margeliukus ir marginaliukus.

 

Rasa Juknevičienė ir kiti konservatoriai piktinasi Druskininkų merui palankiais užsakomaisiais straipsniais „Mano Druskininkai“ laikraštyje. O kaip gi Artūro Margelio šeimos vadovaujamos tos pačios Lazdijų „Dzūkų žinios“? Čia pagyros tikram lyderiui metui liejasi it medus – „nuoširdūs mero žodžiai“, „meras sulaukė pagyrų“, „meras stoja mūru už Lazdijus“, „mero tobulėjimui nėra ribų“, „rajonas pasikeitė neatpažįstamai“, o štai gyvatės socialdemokratai nežino, ko nori ir kerštauja merui pavydėdami didelės jo sėkmės. „Gal išvis uždrausti mero žentui ir dukrai dirbti rajone. O gal jiems apskritai negalima dirbti?“ – retoriškai klausia „Dzūkų žinios“, labai primindamos Druskininkų oficiozo retoriką.

 

Ką išgirstume, jei būtų paviešinti jo pokalbiai? Kokias „zadanijas“ dalijo ponas Margelis? Arba kiti konservatorių arba liberalų merai?

 

Skaidrumas, bjaurybė, toks dalykas, kad jei nesi pratęs, tai paėmęs į rankas gali įsipjauti iki kraujo.

 

Haiku

Kyla plakatai

Ir leidžias. Tik kažin kur?

Neramu Petrui