1991 Sausio 13-oji Vilniuje      AFP/Scanpix nuotr.

 

Istorinių faktų, interpretacijų, iškraipymų ir sąmokslo teorijų plakinys, įtariamuosius priglaudusių ir išduoti atsisakančių šalių nenoras bendradarbiauti gerokai apsunkino dešimtmečius vilkinamą procesą.

 

Kas kaltas dėl 14 žmonių žūties Sausio 13-osios naktį? Kodėl šia tema nekalba tuometis Sovietų sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas ir ar reikėtų jį teisti?

Patiems lietuviams skaudi,bet ir kartu pasididžiavimą dėl 1991-aisiais parodyto ryžto kelianti data tapo simbolio – neužmirštuolės atsiradimo priežastimi, bet taip pat ir dingstimi griebtis politinio keršto, nuoskaudų reiškimo, sąskaitų suvedinėjimo. Ryškiausias to pavyzdys – Seimo atsisakymas teikti laisvės premiją Vytautui Landsbergiui.

Tuo tarpu teismas privalės vadovautis tik faktais, patektais įrodymais, liudijimų parodymais, siekdamas nustatyti, kurie kaltinamieji ir kokių bausmių nusipelno.

Ne mažesnis iššūkis laukia ne tik teisininkų, bet ir visų tą 1991-ųjų sausį tebuvusių vaikais ar dar net negimusių – kaip tokį sukrečiantį įvykį vertins ateities kartos?

Ar Sausio 13-oji nevirs mitu, skaldančiu visuomenę, į istorinę užmarštį nustumiant liudininkų patirtas kančias ir faktus pakeičiant tokiais įžūliais, bet skambiais pareiškimais, kaip „savi šaudė į savus“ - teorija, kurią kruopščiai nuo pat pradžių puoselėjo Kremliaus propaganda?

Būtent todėl verta prisiminti, kas vyko tomis lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis, kokie veikėjai priėmė sprendimus ir kodėl griebtasi tokių priemonių, kurios, skirtingai, nei galbūt dabar įsivaizduojama, nebuvo išskirtinės.

Kremliaus versija: kalti kiti, tik ne mes

Įsivaizduokite, kad nieko nežinote apie Sausio įvykius ir būdamas padorus, kiek naivokas Vakarų Europos gyventojas, siekiate išklausyti „abi puses“ - norite objektyvumo, kurio tokiose krauju bei emocijomis aptaškytose bylose dažniausiai reikia paieškoti.

Jei rimtu veidu klausysite Kremliaus versijos apie tai, kas ir kodėl įvyko Sausio 13-ąją Vilniuje, galite išgirsti keletą pagrindinių, nuosekliai skleidžiamų linijų, ne tik prieštaraujančių viena kitai, bet ir stebėtinai pažįstamų – matytų ne sykį skirtingose šalyse ir skirtingais laimečiais.

Tai galima pastebėti iš pagrindinės Sausio 13-osios įvykių interpretacijos: 1991 metų pradžioje Sovietinė valdžia nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, taikė psichologinio spaudimo priemones, naudojant karinės galios demonstravimą bei ekonominę blokadą, o jas bandė pateisinti Sovietų sąjungos konstitucinės tvarkos atkūrimo būtinybe.

Kitaip sakant Lietuvos Aukščiausiosios tarybos sprendimai savarankiškai tvarkytis savo šalyje Maskvos požiūriu buvo nelegalūs.

Be to, anot valdžią per 1990-ųjų rinkimus praradusių vietos komunistų, nacionalistinės nuotaikos Lietuvoje esą įgavo etninį bei socialinį atspalvius – fašistinę ideologiją skleidžiantis Sąjūdžio judėjimas neva pradėjo persekioti rusakalbius, o „darbo liaudies žmonės“ esą skaudžiai pajuto Nepriklausomybės ir su ja siejamos ekonominės blokados pasekmes.

Geriausias tokios propagandos pavyzdys – jau po Sausio 13-osios Aleksandro Nevzorovo filmas “Našy“ („Mūsiškiai“). Jame tuomet itin populiaraus žurnalisto pakalbinti Lietuvos „darbo liaudies atstovai“ - ypač vyresnio amžiaus rusakalbiai skundėsi persekiojimu. Būtent todėl apginti minėtus asmenis, pasak A. Nevzorovo, „šimtus tūkstančių sovietų piliečių“ esą ir reikėjo Sovietų karių. Patetiškame reportaže netrūko klasikinės propagandos kokteilio: Sovietų kariai paversti 162 vargšais desantininkais, kurie laiko Televizijos bokštą prieš sužvėrėjusius Sąjūdžio smogikus – ginkluotus snaiperius, geležiniais strypais bobutes gąsdinančius fašistus.

„Stovi, nesitraukia ir nesitrauks, stovės iki mirties“, - dramatišku balsu apie Televizijos bokštą užėmusius sovietų karius, lyg didvyrius, pasiruošusius sutikti fašistų tankus pasakojo A. Nevzorovas. Po filmo „Našy“ nuo žurnalisto nusisuko daugybė gerbėjų bei kolegų, tačiau mitas apie sužvėrėjusius Sąjūdžio smogikus giliai įleido šaknis.

Tokį mitą pakurstė patys sovietų kariai, prieš kamerą nė nemirktelėdami aiškindami apie tai, kaip jauni vyrai esą stūmė moteris po tankais, o šaudė ne desantininkai, o snaiperiai. Taip gimė „savi šaudė į savus“ mitas bei istorijos apie XIX a. gamintą kulką, paleistą iš „Mosin Nagant“ šautuvo.

Mitai peraugo į tokias absurdiškas istorijas, kad į Maskvą besidairantys žmonės rimtais veidais kalbėjo, jog Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto buvo suvežti avarijose žuvusių aukų kūnai. Sąmokslo teorija buvo pagardinta tuometinio Krašto Apsaugos departamento vado Audriaus Butkevičiaus pripažinimu, jog Sąjūdžiui esą reikėjo kraujo, reikėjo aukų.

Galiausiai visus šiuos sovietų veiksmus teisinančius pareiškimus sieja viena trūkstama dalis – atsakomybė. Kas priėmė sprendimą „atkurti konstitucinę santvarką“?

Neseniai mirusio Mykolo Burokevičiaus ir kitų vietos komunistų įkurtas Nacionalinis gelbėjimo komitetas? Vilniaus įgulos vadas, generolas Viktoras Ushopčikas, KGB vadovai, tiesiogiai užsakę operaciją ar pats M. Gorbačiovas?

Tereikia prisiminti kitus pavyzdžius, panašius į Sausio13-osios įvykius ir kaip mat galima pastebėti kitą į akis krentančią dalį - atsakomybės už kruvinus veiksmus vengimas nebuvo svetimas sovietinės valdžios lyderiams.

Mat šiandien Lietuvoje Sausio 13-oji dažnai minima be konteksto, kaip atskiras, pat žiauriausias nusikaltimas, išskirtinis Sovietų sąjungos griūties metais. Tačiau tai tikrai nebuvo vienintelis ir netgi ne pirmasis panašus bandymas jėgos būdu perimti iniciatyvą ar valdžią bei pamėginti sulipdyti byrančią sovietinę imperiją.

Į valdžią Kremliuje 1985 metais po kelių trumpai valdžiusių nusenusių lyderių atėjus Michailui Gorbačiovui prasidėjo lemtingų permainų metas. M. Gorbačiovo „perestroika“ leido Sovietų sąjungoje laisviau reikštis demokratinėms jėgoms, sklisti laisvam žodžiui.

Būtent todėl kone nevaržomi lietuviai sugebėjo į Aukščiausiąją Tarybą išrinkti Sąjūdžio judėjimą, o šis, savo ruožtu atvėrė kelią balsavimui dėl Nepriklausomybės.

Kitos Sovietų sąjungos respublikos rinkosi atsargesnį kelią, neskubėdamos sekti lietuvių Kovo 11-osios pavyzdžiu. Tačiau panašios demonstracijos, kuriose reikalauta dar daugiau laisvių, suverenumo ir galiausiai nepriklausomybės vyko ir kitose šalyse.

Kaip ir Lietuvoje 1991-ųjų sausį, taip ir keliose kitose šalyse į laisvės siekį Maskva žiūrėjo paranojiškai, pagiežingai ir ėmėsi priemonių, siekiant užgniaužti bet kokį pasipriešinimą.

Tai jau nebuvo ta Sovietų sąjunga, kuri be gailesčio karine jėga sutriuškino savarankiškumo reikalavusias Vengriją 1956-siais ir Čekoslovakiją 1968 m.- prieš Vakarus M. Gorbačiovas buvo priverstas puoselėti reformatoriaus ir demokratinių procesų lyderio įvaizdį. Vis dėlto jokios šypsenos, kalbos ir pažadai negalėjo paslėpti fakto, kad Sovietų sąjunga vis dar buvo totalitarinio režimo valstybė. Pirmiausiai tuo 1989 metų balandį įsitikino gruzinai.

Demonstracijos Tbilisyje įbaugino vietos komunistų valdžią ir jai vadovavęs Jumberas Patiašvilis formaliai paprašė Maskvos karinės pagalbos. Balandžio 9-osios naktį kariai Tbilisio centre puolė demonstrantus – panaudodami kastuvėlius kariai užkapojo, mirtinai sumušė arba sutrypė 20 žmonių, daugiausiai moterų.

Tai buvo pirmasis kartas, kai M. Gorbačiovas turėjo teisintis dėl nekaltų žmonių žūties ir pirmas kartas, kai kaltę suvertė kariškiams. Pastarųjų vadas, generolas Igoris Rodionovas, savo ruožtu, kaltę suvertė protestuotojams – jie esą buvo ginkluoti, agresyvūs, o gruzinai vyrai patys stumdė ir trypė moteris.

Kitaip sakant „savi sutrypė savus“, o kastuvėlių naktis – tik mitas, esą nė vienas iš žuvusiųjų nepatyrė kirstinių traumų. Tokiais teiginiais sovietų kariškiai teisinosi net po to, kai gruzinai parodė smarkiai sužalotus aukų veidus.

Panaši kruvina akcija bei pasiteisinimų lavina pasikartojo beveik po metų Azerbaidžane. Ironiška, kad neramumai prasidėjo sausio 13-ąją, tik 1990 metų. Prieš armėnus nukreiptų pogromų metu Azerbaidžano sostinėje Baku buvo nužudyta dešimtys armėnų tautybės žmonių, padegti namai.

M. Gorbačiovas, pasitaręs su Gynybos ministru Dmitrijumi Jazovu nusprendė nuo Sausio 15 d. Baku įvesti nepaprastąją padėtį.

Papildoma priežastimi laikyti pogromai ne tik prieš armėnus, bet ir neva prieš rusakalbius. Per sovietinę televiziją rodyti reportažai, kuriuose „susirūpinusios rusės motinos“ teigė patyrę smurtą vien dėl savo tautybės – panašius argumentus po metų naudos ir „Jedinstvo“ nariai Vilniuje.

Tačiau kai po keturių dienų dešimtys tūkstančių sovietų karių su tankais ir šarvuočiais iš trijų pusių įvažiavo į miestą, nedaug kas žinojo apie tokį įsakymą. Miestą šturmavę sovietų kariai, tarp kurių buvo ir dalis „Alfa“ vyrų, 1991-ųjų sausį „pasižymėjusių“ Vilniuje nesirinkdami šaudė į žmones.

1990 m. sausio 20-osios naktį žuvo per 130 civilių, tačiau sovietinė valdžia ir vėl stebuklingai sugebėjo apkaltinti priešiškus elementus.

Į karius esą buvo atidengta ugnis iš protestuotojų pusės – sovietinė armija skelbė netekusi dviejų dešimčių karių, nors liudininkai pasakojo, kad tamsoje pasimetę sovietai šaudėsi ir tarpusavyje. Be to, tarp žuvusiųjų buvo 6 vietos rusai, kuriuos neva turėjo ginti sovietų kariai, 3 žydai ir 3 totoriai.

Ilgą laiką atsakomybę neigęs M. Gorbačiovas galiausiai 1995 metais iš dalies atsiprašė už tai, kas įvyko Baku ir nepaprastosios padėties įvedimą Azerbaidžane pavadino savo didžiausia karjeros klaida. Tokio dalinio atsiprašymo ar pripažinimo dėl įvykių Vilniuje M. Gorbačiovas nėra išsakęs.

Vis dėlto iš dviejų pavyzdžių bei jų panašumų į Vilniuje 1991-ųjų sausį naudotą retoriką bei priemones akivaizdu, kad Maskvoje siekta pateisinti bet kokį jėgos panaudojimą, tuo pačiu išvengiant tiesioginės atsakomybės.

Kas ir kodėl davė įsakymus?

Neva teisėtus sovietų jėgos struktūrų veiksmus teisinantiems atsakomybės klausimas nerūpi, nebent siekiant kaltę suversti mistiniams nacionalistų snaiperiams.

Pavyzdžiui, po Sausio 13-osios panašių veiksmų iš sovietinės valdžios laukė ir latviai. Jau kurį laiką Latvijoje sproginėjo savadarbės bombos – vėliau KGB ir net pats gynybos ministras Dmitrijus Jazovas pripažino, kad dalį bombų sprogimų sukėlė patys saugumiečiai, tačiau apkaltino Latvijos „nacionalistus“.

Tie patys „nacionalistų provokatoriai“ esą atidengė ugnį į Rygos OMON pareigūnus, kurie Sausio 20-osios naktį šturmavo Vidaus reikalų ministerijos rūmus.

Tačiau Televizijos bokšto užėmimo operacijoje dalyvavę karininkai neslepia pagiežos bei aiškiai įvardija kaltuosius - aukščiausią Sovietų sąjungos karinę vadovybę.

„Jau esu minėjęs – visiškai nesuprantama, kodėl mus ten pasiuntė, į Vilnių? Juk 1991-ųjų rugsėjį mūsų „brangus“ Michailas Sergejevičius Gorbačiovas suteikė Nepriklausomybę Lietuva. Tad kam viso to reikėjo?“, - viename interviu užuominomis svaidėsi Jevgenijus Čiudesnovas.

1991 m.jis buvo elitinio KGB antiteroristinio dalinio „Alfa“ karininkas, vadovavęs šturmo grupei, kuri užėmė Radijo ir televizijos pastatą.

Kitai grupei vadovavo tuometinis „Alfa“ vado pavaduotojas, po 2011-ųjų sulaikymo Vienoje liūdnai pagarsėjęs pulkininkas Michailas Golovatovas. Beje, pastarasis tikina, kad „Alfa“ Vilniuje neiššovė nė vieno kovinio šovinio – antiteroristinis dalinys, dvejomis grupėmis šturmavęs Televizijos bokštą bei radijo ir televizijos pastatą esą naudojo garsines granatas, imitacinius šovinius.

Tačiau būtent „Alfa“ iš visų sovietų pajėgų patyrė nuostolių – šturmuojant radijo ir televizijos pastatą buvo mirtinai sužeistas „Alfa“ leitenantas Viktoras Šackichas. Nepaisant bandymo skelsti mitą apie lietuvių snaiperius, V. Šackichas buvo nukautas 5,45 mm kulka, paleista iš nedidelio atstumo. Tai patvirtino ir pats A. Čiudesnovas.

Garsiajame vaizdo įraše, kuriame Lietuvos televizijos vedėja Eglė Bučelytė drebančiu balsu praneša apie į pastatą įsiveržusius „Alfa“ vyrus matyti vadovaujantis sovietų karininkas – Panevėžyje gimęs papulkininkis J. Čiudesnovas, kuris kovinės patirties gavo karo Afganistane metu, o 1990-ųjų sausį dalyvavo „komandiruotėje“ Baku.

J. Čiudesnovo pasakojimai apie Sausio 13-ąją vykusią operaciją gali būti viskas, ko sulauks Lietuva – kaip ir M. Golovatovas, jo buvęs pavaduotojas šiuo metu gyvena Rusijoje, kuri neketina išduoti buvusių „Alfa“ karininkų.

Užuominos apie vadovavimą karinei operacijai svarios ne tik todėl, kad KGB karininkas sulaužo taisyklę nekritikuoti institucinės tvarkos ir reiškia savo nusivylimą aukščiausia vadovybe Kremliuje. Papulkininkis J. Čiudesnovas leidiniui specnaz.ru atvirai pasakojo apie 1991-ųjų sausio įvykius, vadovavimo grandinę ir galimai nurodė pagrindinius agresijos organizatorius.

Buvusio karininko teigimu, 1991-ųjų 11 dienos pavakarę 65 dalinio “Alfa” vyrams buvo paskelbta kovinė paregtis. Įsakymas atėjo iš KGB bei Gynybos ministerijos vadovybės – kitaip ir būti negalėjo, mat „Alfa“ tarnavo tik patikimi KGB karininkai, atrinkti iš geriausių kariškių. „Alfą“ Kremlius pasitelkdavo išskirtiniais atvejais – kai reikėdavo užimti ypač svarbius objektus ar vaduoti įkaitus – tą šis 1974 metais įkurtas dalinys darė ne sykį.

„Lygiai aštunta valandą vakaro išskridome į Vilnių, kur mus pasitiko „Alfa“ grupės vado pavaduotojas, papulkininkis M. Golovatovas“, - apie Sausio 11-ąją pasakojo J. Čiudesnovas.

Tą dieną tiesioginė sovietų karinė agresija jau buvo prasidėjusi – sovietų kariai užėmė Krašto apsaugos departamento pastatus, Spaudos rūmus. Lietuvą bandyta atkirsti nuo pasaulio, stengiant palaipsniui, be didelio ar jokio kraujo praliejimo perimti informacijos, o galiausiai ir valdžios kontrolę.

Būtent todėl, kone pažodžiui sekant Lenino mokymams užimti radiją, tiltus ir telegrafą, bandyta užimti tuometinius informacijos sklaidos objektus, o tik vėliau valdžią.

„Alfa“ šturmo grupėms Viniuje vadovavęs M. Golovatovas, savo ruožtu Lietuvos sostinėje jau buvo savaitę – KGB įsakymu jis atliko objektų žvalgybą – išstudijavęs Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos pastato, Aukščiausiosios tarybos ir kitų numatomų šturmo objektų planus jis per kelias dienas su KGB karininkais savo akimis žvalgė minėtus objektus.

Tomis pirmosiomis Sausio dienomis po Vilnių nuolat važinėjo karinė technika, įskaitant tankus ir šarvuočius, tad buvo lengva nepastebėti ar tiesiog neatkreipti dėmesio į „Zilus“ bei juose sėdinčius žmones. Vis dėlto toks pasiruošimas rodo, kad operacija buvo kruopščiai, nors ir paskubomis planuojama, o jai pasitelkta tradicinė sovietinė taktika - „maskirovka“.

Be Vilniuje važinėjančios karinės technikos visoje šalyje aktyviai veikė tūkstančiai karių bei saugumiečių, kurie visomis įmanomomis priemonėmis trukdė besikuriančioms nepriklausomos Lietuvos tarnyboms bei sąmoningiems piliečiams, vos spėjusiems pajusti laisvės skonį.

Pretekstu tapo formali priežastis - „Sąjūdžio“ raginami lietuviai ėmė masiškai vengti tarnybos sovietinėje armijoje. Formalią „dezertyrų gaudymo akciją“ - kaip dingstį įvesti papildomas pajėgas skatino ir Lietuvos komunistų partijos lyderis M. Burokevičius, kuris laiške M. Gorbačiovui skundėsi, jog respublikoje susidarė kritinė padėtis.

„Respublikoje sparčiais tempais vykdoma visuomenės militarizacija /.../ Sužlugdytas rudeninis jaunuolių šaukimas į sovietinę kariuomenę, auga dezertyrų skaičius /.../ Reali tampa grėsmė, kad Įvyks fizinių susidūrimų ir skirtingų politinių bei nacionalinių grupuočių ginkluotų susirėmimų“, - rašoma M. Burokevičiaus laiške Sovietų sąjungos lyderiui.

Už antivalstybinę veiklą vėliau teistas M. Burokevičius formaliai, bent jau Maskvos požiūriu, gali būti laikomas atsakinguoju – kaip ir Gruzijos atveju 1989-aisiais, vietos komunistų lyderis tiesiog pakvietė į pagalbą sąjunginės šalies kariuomenę, kuri turėjo užtikrinti tvarką.

Tačiau iš sovietinės politinės ir karinės vadovybės pasitarimų nesunku suprasti, kad pagrindiniai sprendimai priimti anksčiau, o koloborantams, tokiems, kaip M. Burokevičius, beliko tik pritarti ir vaidinti savo vaidmenį. Įsakymų grandinei Sovietų sąjungoje turėjo paklusti visi.

Tai rodo ir Pabaltijo karinės apygardos vado Fiodoro Kuzmino skambutis Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui apie tai, kad SSRS gynybos ministro Dmitrijaus Jazovo įsakymu Lietuvoje pradedamas priverstinis jaunuolių ėmimas į SSRS kariuomenę ir bus panaudota speciali parašiutininkų divizija. Kariams, Vidaus reikalų ministro, latvių kilmės Boriso Pugo, turėjo padėti vidaus pajėgos – OMON ir kiti daliniai.

Žinoma, totalitarinėje visuomenėje vykdomi ne tik įsakymai, bet ir nereikalaujama didelės logikos – juk kokiu būdu parašiutininkų divizija gali užtikrinti jaunuolių ėmimą į armiją, kai tuo metu Lietuvoje ir taip buvo dislokuota per 42 tūkst. sovietų karių, o nuo 1990-ųjų kovo vietiniam KGB vadovavo uolesniu, nei jo pirmtakas laikytas generolas Romualdas Marcinkus.

Tai, jog į Lietuvą permestas M. Golovatovas bei dar keli KGB karininkai jau sausio pradžioje žvalgė būsimus šturmo objektus rodo, kad vėlesni M. Gorbačiovo pasiteisinimai esą jis nieko nežinojo apie planuojamą operaciją Vilniuje vargu ar atitinka realybę.

Tiek D. Jazovo įsakymas permesti papildomas pajėgas, tiek KGB vado Vladimiro Kriučkovo paliepimas dislokuoti „Alfą“ turėjo būti dokumentuotas. O tokie dokumentai be M. Gorbačiovo žinios negalėjo būti siuntinėjami.

Dar daugiau - Oro desanto kariuomenės vadui, generolui Pavelui Gračiovui, sausio pradžioje pareiškus, kad jam pavaldi kariuomenė neturi dalyvauti politiniuose procesuose, po to pareiškimo P. Gračiovas buvo atšauktas į Maskvą.

Vietoj jo į Vilnių atvyko SSSR gynybos ministro pavaduotojas Vladislavas Ačialovas, kuris ir davė nurodymus pradėti pasirengimus karinei operacijai. Būtų sunku patikėti, kad D. Jazovo pavaduotojas veikė be savo viršininko žinios.

M. Gorbačiovo siekį nuslėpti atsakomybę bei suversti viską ant vietos pajėgų, kurios neva ėmėsi iniciatyvos Vilniuje, ar tiesiog kariškių, veikusių be įsakymo galima vadinti rizikingu – taip visoms politinėms jėgoms Maskvoje bei užsienyje parodoma, kad M. Gorbačiovas nekontroliavo situacijos.

Lyderiui pasirodyti silpnam yra politinė savižudybė. Kita vertus, po karinių akcijų Tbilisyje ir Baku M. Gorbačiovo įvaizdis Vakaruose smarkiai pašlijo, o raginimai susilaikyti nuo smurto sovietų lyderiui skambėjo vis tvirčiau. Tuo tarpu kritikuoti kariškius išdrįsdavo ne kiekvienas.

O ir išdrįsus kariškiai galėjo pateikti aptakius ir formalius atsakymus. Pavyzdžiui, paklaustas, kas V. Ushopčikui davė įsakymą panaudoti kariuomenę D. Jazovas atsariai pareiškė, kad niekas iš „centro“ (Kremliaus politinės ir karinės vadovybės) įsakymo nedavė. Tačiau viskas esą įvyko legaliai, mat į V. Ushopčiką su prašymu atkurti tvarką kreipėsi Nacionalinis gelbėjimo komitetas.

Tokiu būdu atsakomybė permetama kariškiams bei koloborantams, kurie savo ruožtu esą vadovaujasi visais galiojančiais teisės aktais. Kitaip sakant, dar viena įžūli „savi šaudė į savus“ versija - „sprendimas priima pats save“.

Todėl rizikinga karinė operacija, siekiant perimti vietos valdžią Lietuvoje turėjo būti sklandi, greita ir kaip įmanoma slaptesnė bei panesnė – pasaulis turėjo nesuprasti, kas įvyko,ir kas už tai atsakingas. Laikas buvo palankus, mat tuo metu pasaulio dėmesys buvo nukrypęs į Persijos įlanką, kur Irakas buvo okupavęs Kuveitą ir buvo laukiama JAV vadovaujamos koalicijos operacijos.

Įrodyti kaltę įmanoma

Tačiau kaip įrodyti tokias prielaidas? M. Gorbačiovo versijai, esą jis nieko nežinojo apie kariškių veiksmus, paradoksaliai palanki dar viena aplinkybė – jo paties nuvertimas 1991-ųjų rugpjūtį. Mat prieš Sovietų sąjungos lyderį sukilo tie patys minėtieji V. Kriučkovas, D. Jazovas ir keli kiti „senosios gvardijos“ veikėjai.

Veikimo scenarijus buvo itin panašus į tą, kuris naudotas Vilniuje – be aiškių įsakymų ir, regis, plano, bandoma užimti pagrindinius objektus, prieš tai įkūrus dar vieną „gelbėjimo komitetą“. Taip pat mėginta karinėmis priemonėmis užimti radijo ir televizijos pastatus, o Vilniuje įsakymus iš Maskvos atvežęs V. Ačialovas ėmėsi vadovavimo operacijai Maskvoje.

Toks perversmo scenarijus nepavyko tiek Vilniuje, tiek Maskvoje – pastarojoje šturmuoti parlamentą atsisakė Vilniaus kruvinų įvykių patirtį prisiminę „Alfa“ vyrai.

Toks elitinio dalinio sukilimas prieš KGB bei perversmininkų neryžtingumas leido M. Gorbačiovui tapti auka – juk valdžią jam iš panosės paėmė kitas ambicingas politikas, Borisas Jelcinas, kuris pasinaudojo padėtimi.

Beje, būtent jis galiausiai atleido perversmininkams, kurie, nepaisant savo veiklos, išvengė atsakomybės. Lietuva norėtų, kad toks aplaidumas nepasikartotų. Tad ką ir kokiu pagrindu galima teisti, be dešimčių tiesioginių Sausio 13-osios įvykių vykdytojų?

Viena vertus M. Burokevičius bei dar keli koloborantai nuteisti už antivalstybinę veiklą – net jei pastarieji ar jų šeimininkai Maskvoje nepripažino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kovo 11-ąją, jie negalėjo net formaliai ginčyti teisėtai išrinktų AT deputatų sprendimų.

Sovietinės armijos pasitelkimas vadinamajam Nacionaliniam gelbėjimo komitetui ne veltui pelnė koloborantų pravardes – anot tarptautinės teisės eksperto Justino Žilinsko,Sausio 13-ąją būta aiškių ginkluotos jėgos panaudojimo atvejų. Net jei sovietinė valdžia apdairiai vengė skelbti karo ar nepaprastąją padėtį, kaip Baku 1990-siais ir tiesioginio karinio konflikto Vilniuje Sausio 13-ąją nebuvo, teisiškai tai vis tiek buvo karinė agresija, kurios metu nuo karių ginklų žuvo civiliai.

Būtent todėl pernai kilo kuriozinė situacija, kai Vilniaus apygardos teismas išteisino buvusį Vilniaus OMON vadą Boleslavą Makutynovičių. Specialiojo policijos dalinio vadas kartu su dešimtimis pareigūnų lemtingomis sausio dienomis išdavė Lietuvą, perėjo į sovietų pusę, tačiau už karo nusikaltimus jo nuteisti nepavyko, o pernai lapkritį B. Makutynovičius mirė.

Tačiau nusikaltimams žmoniškumui senaties terminas negalioja, o, kaip pabrėžė J. Žilinskas, norint nuteisti už tokius nusikaltimus nebūtina įrodinėti ir ginkluoto konflikto buvimo. Galiausiai, anot tarptautinės teisės žinovo, D. Jazovo, V. Kriučkovo ar M. Gorbačiovo kaltę galima būtų įrodyti net nesant įrodymams, kad esama tiesioginių įsakymų.

„Baudžiamojo kodekso 1131 straipsnis. Aplaidus vado pareigų vykdymas. Tas, kas aplaidžiai vykdė vado pareigas ir dėl to jam teisiškai ar faktiškai pavaldūs asmenys padarė šiame skyriuje numatytą nusikalstamą veiką, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų“, - citavo J. Žilinskas.

Kitaip sakant formaliai Lietuva galėtų teisti ne tik Sausio 13-osios agresijos vykdytojus, tokius, kaip V. Golovatovas ar V. Ushopčikas, bet ir jų tuometinius tiesioginius vadus.

Žinoma, norint teisiškai įrodyti pirma reikėtų apklausti minėtus asmenis, o netgi to daryti Maskva neleidžia jau kelis dešimtmečius. Kai kurių įtariamųjų apklausti jau nebepavyks – V. Kriučkovas mirė dar 2007 metais, V. Ačialovas – 2011-siais, o B. Pugo nusišovė po nepavykusio rugpjūčio perversmo Maskvoje dar 1991 m.

Vieninteliai du tikrieji sprendimų priėmėjai – M. Gorbačiovas bei D. Jazovas mėgaujasi oria ir ramia senatve. Pirmasis niekada nekalba Sausio 13-osios tema, o D. Jazovas kasmet sulaukia sveikinimų bei apdovanojimų iš V. Putino.