Istorinį pastatą nusižiūrėjo valdininkai

lzinios.lt 2015 12 31

Greitai minėsime valstybės atkūrimo šimtmetį, o Vilniuje yra vieta, iš kurios 1919 metais ginti atkurtos Lietuvos nepriklausomybės išėjo pirmi savanoriai. Šį istorinį pastatą iš griuvėsių prikėlė Lietuvos laisvės kovų draugija „Miško broliai“, tačiau jos nariai iki šiol priversti grumtis su valdininkais, siekiančiais jį nacionalizuoti.

lzinios.lt    R. Stankevičiūtės nuotr.

Naujųjų laikų metraštininkas, „Miško brolių“ draugijos įkūrėjas Albinas Kentra, subūręs bendraminčius ir atstatęs istorinį pastatą sostinės centre, laimėjo teismą dėl jo, tačiau vis dar negali vykdyti veiklos, apie kurią Lietuvos laisvės kovų draugijos vadovas seniai svajoja. Lieka vienintelė viltis, kad Vyriausybė įtrauks šį pastatą į Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programą ir pagaliau bus išspręstas senas nesusipratimas. Tokį kreipimąsi „Miško brolių“ draugija įteikė premjerui Algirdui Butkevičiui.

 

Nepailstantis metraštininkas

Už vaizdo ir garso archyvus, kauptus nuo 1965 metų ir atspindinčius Vilniaus universiteto (VU) lituanistinės veiklos raidą bei Lietuvos nepriklausomybės siekius, A. Kentra 2008 metais buvo apdovanotas Kalbos premija. Jo filmuotos medžiagos sukaupta apie 2000 kino juostos ritinių, maždaug 1000 fotojuostų ritinėlių, 1000 magnetinių garso įrašų. Tarp A. Kentros nuopelnų skiriant premiją minėtas ir istorinis namas: „Už pastato Vilniuje, Totorių g. 9/Labdarių g. 10, atkūrimą iš griuvėsių, iš čia 1919 metais susirinkę savanoriai išėjo ginti Lietuvos nepriklausomybės; už iniciatyvinę veiklą, trukusią daugiau kaip 15 metų, kurios rezultatas – išsaugotas Lietuvos paveldo objektas, pritaikytas istorijos ir kultūros veiklai.“

"Kaip galima paversti šį pastatą valstybės turtu, kai į jį įdėta tiek daug privačių lėšų?" - stebėjosi Albinas Kentra. LŽ archyvo nuotrauka

Tačiau dėl pastato Vilniaus senamiestyje A. Kentrą, buvusį partizaną, politinį kalinį, apdovanotą Sausio 13-osios medaliu, Vyčio Kryžiaus ordinu, teismų maratonai vargino daugiau kaip dešimt metų. Galiausiai 2011-aisiais Vyriausiasis administracinis teismas neskundžiama nutartimi pripažino šį objektą „Miško brolių“ nuosavybe. Tačiau jau kitais metais Vyriausybė, nepaisydama teismo sprendimo, nauju potvarkiu perdavė namą Valstybės turto fondui. Nuo tada sustojo ir jo rekonstrukcija.

Pilietiškumo centras

A. Kentra tikisi, kad dabartinė Vyriausybė pakeis neteisingą potvarkį ir įtrauks Lietuvos nepriklausomybei reikšmingą pastatą į Valstybės šimtmečio minėjimo programą. Tada bus baigti sustoję rekonstrukcijos darbai ir jame įsisuks veikla.

Įvairialypei paskirčiai pritaikytame pastate ketinama demonstruoti gausią draugijos sukauptą filmuotą medžiagą apie Lietuvos kelią į laisvę, įskaitant ir VU indėlį, organizuoti konferencijas, parodas, paskaitas, teatrinius renginius, koncertus, taip pat įrengti biblioteką-skaityklą, muziejų. „Labai norėtume, kad šie svarbūs rūmai, neturintys analogų Lietuvoje ir nedubliuojantys kitų istorinės atminties objektų, kuo greičiau pradėtų atlikti pilietiškumo ugdymo, istorinės atminties išsaugojimo ir skleidimo, vidaus ir užsienio turizmo populiarinimo bei kitus visuomenei svarbius vaidmenis“, – rašoma kreipimesi į Vyriausybę.

A. Kentros filmuota medžiaga – milžiniški Lietuvos istorijos archyvai – suskaitmeninta Kazickų šeimos fondo lėšomis ir saugomos kelios kopijos (kol kas neskelbiama kur). 86 metų metraštininkas filmuoja iki šiol ir tikisi, kad jo sukaupti archyvai kada nors, kai iš griuvėsių pakilęs ir pilietiškumo ugdymo centru tapęs pastatas sostinės centre atvers duris, taps prieinami plačiajai visuomenei. Užsienio turistai, kurie domisi Lietuva, apie A. Kentros darbus žino jau seniai, todėl dažnai iš anksto susitaria ir atvykę į Vilnių susitinka su metraštininku. Šis jiems parodo iš savo archyvų sumontuotą valandos trukmės filmą „Dainuojanti revoliucija“, papasakoja apie Lietuvos kovas už laisvę.

Savanorių įamžinimas

Metraštininkas jau daug metų bando išsaugoti „Miško brolių“ draugijai priklausančius rūmus, kuriuos valdininkai vis bando nacionalizuoti.

Kad pastatas svarbus mūsų istorijai, ja besidomintis A. Kentra žinojo seniai. Iš šio namo 1919 metais ginti Tėvynės išėjo 100 pirmų savanorių. „Vilniuje nėra jokio jų įamžinimo ženklo, išskyrus kryželius Rasų kapinėse“, – sakė A. Kentra. Apie šio įvykio įamžinimą metraštininkas kalba seniai – nuo 1989-ųjų, kai buvo įkurta Lietuvos laisvės kovų draugija „Miško broliai“. Dėl minėto pastato istorinės vertės draugija tuomet kreipėsi į Vyriausybę ir paprašė leisti perimti griūvantį objektą, nes tuometis savininkas (valstybinė įmonė „Antikor“) jo neremontavo. „Mes tai darėme dėl istorinės pastato vertės, juk tik beprotis gali norėti griuvėsių“, – aiškino A. Kentra, kaip tikras metraštininkas išsaugojęs visus su šia istorija susijusius dokumentus.

Pirmoji parama – VLIK'o

Taip 1992 metais atrodė pastatas, atiduotas "Miško broliams" nuosavybės teise. Valdininkai siekia įrodyti, kad tokios būklės namas buvo atiduotas panaudos teise - be teisės ką nors jame keisti./Albino Kentros archyvo nuotrauka

Drauge su kitomis atkurtomis rezistencinėmis organizacijomis buvo kreiptasi į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK) dėl lėšų planuojamam įsigyti namui, kuris turėjo tapti ir jų būstine. 1992 metų sausį VLIK pirmininkas Kazys Bobelis tuometiniam miesto merui Arūnui Štarui atsiuntė laišką, kuriame patikino, kad komitetas jo remonto pradžiai skirs 15 tūkst. dolerių. Tačiau pinigus žadėta pervesti tik tuomet, kai pastatas bus „paskirtas ir perleistas minėtų organizacijų nuosavybėn“.

 

1992-ųjų balandį ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius Vyriausybės potvarkiu nurodė Vilniaus miesto valdybai 1006 kvadratinių metrų namą perduoti „neatlygintinai naudotis „Miško brolių“ draugijai, kuriai lėšų remontui skirs VLIK, o prireikus – Vyriausybė“. A. Štaro 1992 metų birželio 4 dieną pasirašytas potvarkis įpareigojo Senamiesčio seniūnijos valdybą perduoti pastatą „į „Miško brolių“ draugijos balansą“.

Draugijos nariai organizavo daug talkų, prie remonto prisidėjo savo lėšomis. „Ir iki šiol mus daug kas remia. Pavyzdžiui, dailininkas Antanas Kmieliauskas paaukojo gautą Nacionalinę premiją. Kaip galima paversti šį pastatą valstybės turtu, kai į jį įdėta tiek daug privačių lėšų?“ – stebėjosi A. Kentra.

Mįslinga savininkė

Tačiau 2000 metais, kai namas jau buvo prikeltas iš griuvėsių, prasidėjo bandymai jį nusavinti. Idealistas A. Kentra to neviešino, manė, kad nereikia nešti šiukšlių iš namų, tikėjosi, jog teisingumas ir taip nugalės.

Paskui iš kažkur mįslingai atsirado JAV pilietė Mira Kowarski-Rothenberg. Ta moteris, greitai gavusi ir Lietuvos pilietybę, pretendavo ne tik į šį pastatą, bet ir į sklypą prie Gedimino kalno bei namą prie Žaliojo tilto. „M. Rothenberg tvirtino, kad jos motina buvo Vilniaus žydų geto kalinė. Mes išsiaiškinome, jog tai netiesa. Nustatėme ir tai, kad mūsų pastatas, į kurį ji pretendavo, prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įkeistas vienai kredito unijai ir net atiduotas išvaržyti. Vadinasi, tai jau nebuvo jos turtas“, – dėstė A. Kentra.

2000 metais Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Gintautas Jakimavičius M. Rothenberg ir jos advokatei nurodė, kad pastatas, į kurį nuosavybę ši prašiusi atkurti, 1992 metais perduotas „Miško brolių“ draugijai, ir pasiūlė kreiptis į teismą. Taip draugija buvo įvelta į daugiamečių teismų maratoną.

„Miško broliai“ valdė pastatą nuosavybės teise, tačiau Vilniaus miesto merijos valdininkai bandė įrodyti, kad jis nėra naujai sukurtas objektas, ir mėgino namą nusavinti.

Panauda ar nuosavybė?

„Valdininkai prikibo prie 1992 metų Vyriausybės potvarkio žodžių „perduoti neatlygintinai naudotis“. Anot jų, tai reiškia – naudotis panaudos teise, o ne nuosavybės teise, – pasakojo A. Kentra. – Tačiau panauda neleidžia pastato keisti, perstatyti, leidžia tik naudotis. O kaip mes galėjom juo naudotis, jei ten tebuvo griuvėsiai? Turiu visa tai įrodančias nuotraukas.“

2005 metais dalis baigiamo remontuoti pastato savivaldybės potvarkiu netikėtai buvo perduota M. Rothenberg, kita dalis palikta savivaldybės apskaitoje. „Tačiau vėliau teismuose įrodėme, kad „Miško broliai“ sukūrė naują objektą. Tam turi būti pakeista per 50 proc. konstrukcijų ir įrengta daugiau kaip 30 proc. naujų patalpų. Mes pakeitėme 63 proc., sukūrėme 44 proc. naujo ploto, – aiškino A. Kentra. – Kreipėmės į teismą ir bylą dėl viso pastato laimėjome. Vyriausiasis administracinis teismas 2011 metų spalio mėnesį neskundžiama nutartimi draugijos ieškinį patenkino.“

Tačiau 2012-ųjų vasario 29 dienos Vyriausybės potvarkiu namas buvo perduotas Valstybės turto fondui. Nekreipta dėmesio net į Turto fondo direktorės Aurelijos Jakaitienės raštą, kad registruojant pastatą kaip valstybės turtą kils teisinių ginčių, nes „Miško brolių“ draugija sukūrė naują objektą.

Nepraranda vilties

Visas namo konservavimo, dalinio šildymo išlaidas iki šiol dengia Kazickų šeimos fondas. „Teismų maratonas atėmė iš mūsų daug metų ir jėgų“, – apgailestavo A. Kentra. Bet jis vis dar tiki, kad 2012 metų Vyriausybės nutarimas bus pakeistas ir rūmuose bus galima vykdyti Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio jubiliejui numatytą veiklą. Nepailstantis kovotojas už rūmų išsaugojimą pilietiškumo ugdymo tikslams viliasi, jog premjeras tesės savo pažadą apsilankyti šiame istoriniame pastate ir priims sprendimą įtraukti objektą į Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programą.