R. Bogdanas. Seimas badziojasi, mes jį penime

delfi.lt 2015 12 29

Prieš Kalėdas Seimas pagaliau patvirtino generalinį prokurorą, kurio Lietuvoje nebuvo beveik pusmetį, nuo birželio 11 d. Jo pareigas laikinai ėjusio generalinio prokuroro pavaduotojo sveikata visą tą laiką buvo vienintelis garantas, kad prokuratūros darbas neims strigti: juk yra nemažai procedūrų, kurios negali vykti be generalinio prokuroro parašo.

delfi.lt    (Š. Mažeikos nuotr.)

Dėl to galėjo nukentėti visos teisėsaugos sistemos darbas, o tai tiesiogiai paliestų dalį Lietuvos piliečių. Bet visa ilga naujo vadovo patvirtinimo istorija galiausiai buvo pateikta lyg Kalėdinė dovana prezidentei; tarsi generalinis prokuroras būtų ne vienas svarbiausių šalies pareigūnų, o tiesiog žaislas, kurio reikia ne kam kitam, o tik prezidentei.

Brendimas užsitęsė

Po tokia generalinio prokuroro patvirtinimo šventine pakuote paslepiamas valstybei žalingas elgesys, kuris rodomas lyg žaismingas prezidentės įgeidžio tenkinimas. Nuėmus šią pakuotę, matosi istorijos esmė – jausmingi purkštavimai ima viršų prieš racionalius sprendimus.

Mūsų konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas. O ką daro Seimas? Jis tiesiog badziojasi. Per išankstinius svarstymus pritaria kandidatūrai, o per slaptą balsavimą atmeta. Elgesys, tinkantis hormonų audrų kamuojamam paaugliui, bet ne valstybės vyrui.

Seimas vis dar brendimo laikotarpyje. Visai natūralu, kadangi besitęsianti Lietuvos transformacija iš posovietinės visuomenės į europietišką atsispindi Seime, o adekvatus atspindys tik patvirtina, jog mūsų rinkimai išties demokratiški ir bendras seimūnų lygis atspindi bendrą juos išrinkusių lygį. Prokuratūros vadovo skyrimo tvarką apibrėžiantis prokuratūros įstatymas nustato gan plačius profesinius rėmus kandidatui į generalinius prokurorus: jam privalomas ne mažesnis kaip 10 metų stažas prokuroro, teisėjo ar kitame teisiniame darbe. Jei Seimui atrodo, kad verta labiau apibrėžti šiuos reikalavimu, – pataisos yra jo valioje.

Kaitalioti įstatymus ir žaisti prokurorais Seimas jau seniai labai mėgsta. 2003 m. Konstitucinis teismas pažymėjo, kad kiekvienas Seimas keitė prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarką, atkreipė dėmesį, kad nė vienas prokuroras neišbuvo visos kadencijos ir nė vienas atleidimas nebuvo susijęs su jo darbo įvertinimu.

Politika kaip sportas

Šiemet pirmieji du kandidatai buvo atmesti be jokių svarių argumentų. Tik sveikinti reikėtų, jei Seime būtų viešinami faktai, dėl kurių vienas ar kitas kandidatas neatitinka dalykinių ar moralinių kriterijų, tačiau tik apgailestauti belieka, kai žmonės, sutikę užimti tikrai nelengvą ir nesaldų generalinio prokuroro postą, yra atmetami vien dėl seimūnų noro parodyti savo reikšmingumą.

Tokia situacija susidaro dėl to, kad į politiką žiūrima kaip į kokias sporto varžybas, o ne kaip į valstybės valdymą. Žiniasklaida nenuilsdama stiprina tokį požiūrį, skubėdama įvertinti bet kokį politinį įvykį kuo greičiau ir pamiršdama jį poryt, lyg eilines rungtynes. Rūpi ne pasekmės, o pats nutikimas. Kuo dramatiškesnis, tuo geriau.

Žiniasklaida moko vertinti atskirų politikų, partijų ar institucijų konkurenciją muštynių leksika: kirto antausį, prispardė užpakalį, pasiuntė į nokdauną. Taip išauklėtam rinkėjui išslysta iš akiračio, kad valstybės valdymo tikslas yra visuomenės gerovės kūrimas. Tada jis balsuoja už tuos, kurie pasirodys stipresni, įžūlesni, balsingesni. Nėra ko stebėtis. Jis balsuoja ne už valdymą, kuris turi pasekmes, o už spektaklį, kurį įsivaizduoja neturintį pasekmių.

Atmesdamas pirmą kandidatą į generalinius prokurorus, Seimas patenkino publikos lūkesčius: štai kokie mes kieti – galime daryti, ką norime, ir niekam nesiaiškiname. Iškart reitingai aukštyn, o prezidentės – žemyn. Visai kaip sporte, kur pralaimėję vakarykščiai dievaičiai kaipmat verčiami iš Olimpo.

Reakcija į antros kandidatės atmetimą buvo jau kitokia. Kartojimasis nežavi. Rinkėjas kilstelėjo antakius: ką jie ten daro? Šitą jau matėme. Ar neužsižaidė, mane pamiršę? Juk sveiko proto žmogui aišku, kad valstybėje turi būti generalinis prokuroras. O Seimas ir antrą išbrokuoja be jokių netinkamumo įrodymų.

Mano nuomone, trečio kandidato atmetimas būtų sukėlęs atvirkštinę reakciją: esą, Seimas badziojasi, o mes jį penime. Prasmė būtų ta, jog prastai dirbantis Seimas išlaikomas mokesčių mokėtojų pinigais. Ir dar prašosi vis daugiau ir daugiau savo išlaidoms.

Bet gilesnė prasmė yra ta, kad mokesčių mokėtojai, kaip rinkėjai, peni politinių spektaklių dalyvius savo pageidavimais, o šie, norėdami likti įtakingi ir perrenkami, turi atsiliepti į daugumos lūkesčius. Todėl ištaiso laukiamą šou, po kurio visi patenkinti išsiskirsto iki kito karto. Vienintelė nukentėjusioji lieka valstybė, bet tą pajus ne visi ir ne iš karto. O gal kažkas sugebės gerai užlopyti padarytą nubrozdinimą – pasišventėlių visada būna, nors ir nedideliais kiekiais.

Atrodo, ne iš cokolinio aukšto

Trečiam kandidatui Seimas dviem įnoringais ankstesnių kandidatų atmetimais sukūrė iš Seimo tribūnos pavojingą aikštelę, kurioje atsidūręs gali būti sulestas be priežasties. Arba dėl priežasties, kuri nuo tavęs nepriklauso. Gali būti kaltas dėl to, kad tave pasiūlė prezidentė, gali tapti auka, nes žiūrovai pasiilgo dramos.

Evaldas Pašilis jau vien sutikdamas kandidatuoti parodė turįs draivo. Peršokęs vieną karjeros pakopą ir patvirtintas komisijos, jis turėjo gražią perspektyvą su teisėjo mantija, tačiau vietoj jos pasirinko iššūkį eiti ten, kur valstybei šiandien labiau reikia. Prisiminus jo kaip teisėjo ryžtingus veiksmus Ukmergėje, kai jis užsirakino su lankytojais kabinete ir išsikvietė policiją atėjusiems jo spausti byloje dėl šilumos tiekimo, galima tikėtis jo tvirtumo ir generalinio prokuroro poste.

Dėkodamas Seimui už patvirtinimą, E. Pašilis išreiškė viltį, kad seimūnai rimtai pažiūrės į prokuratūros biudžetą, kurį jis atneš patvirtinti. Panašu, kad naujasis generalinis prokuroras nėra žmogus iš cokolinio aukšto, kuris bijo iškišti galvą virš žemės paviršiaus, kad kam nors neužkliūtų. Tokio žmogaus seniai reikia generalinei prokuratūrai. Kitas klausimas, ar daug kas tokio laukia. Lengva nebus. Bet tikroji tarnystė šaliai niekada nebuvo lengvas užsiėmimas.