Gilyn į Lietuvą. Miestas, kur investuoja rusai: čia yra žmonių, kurie tikrai norėtų Krymo scenarijaus

delfi.lt 2015 12 17

Vos dviejų valandų kelionė iš Vilniaus ir traukinys sustoja nedidelėje stotyje miškų apsuptyje. Čia jau lūkuriuoja keli taksistai. Vieno iš jų paprašau pavežti iki reikiamos vietos.

Dalia Štraupaitė

Dalia Štraupaitė delfi.lt (A. Morozovo nuotr.)

„A možna pa ruski?”, - nesupratęs mano kreipimosi, paprašo pakartoti klausimą rusiškai. Šiame Lietuvos mieste stebina ne tik visur girdima rusų kalba: akį rėžia ir ant automobilių veidrodėlių kabančios Georgijaus juosteles, užrašai ant sienų „stop Nato” ir tas vyras, pakvietęs damą šokiui „Aukštaitijos” naktiniame klube, suskambus rusiškai dainai „Rusija, mano tėvyne, kurios aš taip ilgiuosi”.

Tai Visaginas – miestas, apie kurį dažniausia girdime dėl Ignalinos atominės elektrinės ir kantri muzikos festivalio.

Jis yra pirmoji stotelė naujame DELFI pasakojimų cikle „GILYN Į LIETUVĄ”.

Tęstinis pasakojimų ciklas kvies susipažinti su mažai žinomais mūsų šalies geografiniais, socialiniais ir tautiniais paribiais bei išgirsti čia gyvenančių žmonių istorijas.

Gyvenimo kaina atominiame mieste

„Na, suprantate, ten geri baldai, parketas, buitinė technika. Todėl vasaros mėnesį norėtume bent 40 eurų. Na o žiemą, tai, žinoma, už komunalinius mokesčius”, - toks vieno kambario buto nuomos pasiūlymas nuskambėjo paskambinus telefonu, nurodytu viename iš daugelio skelbimų.

Vieno kambario butas tvarkingas, su pagrindiniais baldais, buitine technika, švaria laiptine ir už bemaž trijų šimtų metrų esančiu Visagino ežeru.

Palyginimui praleisti vieną parą viešbutyje „Aukštaitija” kainuoja nuo 33 eurų.

Dėl žemų butų nuomos kainų šį miestą dažnai renkasi socialiai remtini asmenys, eilėje laukiantys valstybės suteikiamo būsto.

Visaginas – jauniausias Lietuvos miestas. Vidury miškų jis pradėtas kurti 1975 m., o jo pradžią žymi miesto centre stovintis didelis akmuo su tai menančiu užrašu. Šiame mieste buvo apgyvendinti iš Sovietų Sąjungos darbuotis už 11-os kilometrų esančioje Ignalinos atominėje elektrinėje (IAE) atvykę specialistai.

Miestas turi penkias mokyklas, dvi cerkves, bažnyčią, du turgus, keletą prekybos centrų, stadionų, du plaukimo baseinus, SPA paslaugų centrą, teniso kortus, irklavimo bazę ir puikiai sutvarkytą ežero pakrantę, nuklotą iš Palangos atvežtu smėliu.

Jei ne nykūs sovietiniai daugiabučiai bei šalia esanti elektrinė, nuostabios gamtos apsuptyje įkurtas miestas galėtų būti puikus kurortas: pušys čia ošia net kiemuose, jų kamienus stuksena geniai ar bėgioja voverės. O aplink miestą tyvuliuoja tiek ežerų, kad vietiniai juokauja: kiekvienas turi po sau atskirą.

Savivaldybės duomenimis, šiandien mieste gyvena apie 25 tūkst. gyventojų. Kuomet elektrinė dirbo pilnu pajėgumu, populiacija buvo keliais tūkstančiais didesnė.

Nors miesto gyventojų skaičius šiuo metu išlieka stabilus, ant skelbimų lentų bei internete apstu pasiūlymų pirkti ar nuomotis butus. Geros būklės vieno kambario butas čia kainuoja apie 5 tūkst. eurų.

Tačiau Visagino merė Dalia Štraupaitė ragina neapsigauti: „Šis miestas nėra pigus. Jo gyventojai – tai gerai uždirbantys atomininkai ar kitų įmonių darbuotojai. Todėl ir kainos čia panašios į didmiesčio”.

Pagrindinė Visagino žmonių darboviete išlieka atominė elektrinė, tačiau mieste yra ir kitos pramonės: baldų fabrikas „Visagino linija”, vokiečių kapitalo vyrų drabužių siuvykla „Visatex” (įdarbinusi ir 48 siuvėjas iš Šri Lankos), šaldytus maisto pusgaminius gaminanti „Kogus” bei keletas statybos įmonių.

Rusų investicijos Visagine

Rusų kalba miesto buityje užima pagrindinę vietą. „Dobrij den”, - pasisveikina ir vienos iš taksi firmų dispečerė bei taksi vairuotojai, prekybos centrų kasininkės, internetą įvedinėjantys meistrai, padangas keičiantis autoserviso darbuotojas, vienoje iš kavinių alų pilstanti barmenė bei, žinoma, dauguma šio miesto gyventojų.

„Taip yra dėl to, kad visi žmonės čia kažkaip susiję su atomine elektrine. Kadangi Ignalinos AE detalės bei mechanizmai pagaminti buvusioje Sovietų sąjungoje, jų instrukcijos parašytos rusiškai. Ši kalba yra vienintelė techninė kalba elektrinėje” - paaiškina čia dirbantis iš Rusijos kilęs Timūras.

Elektrinės viduje kalbama rusiškai, tarpinstituciniu lygiu bendraujama valstybine kalba.

Tačiau akivaizdu, kad kartu su rusų kalba Visagine juntama ir rusiška kultūra bei nesunkiai pastebima Kremliaus propaguojama politika.

Einant apžiūrėti vieno iš nuomojamų butų, pakilus į septintąjį daugiabučio aukštą ir prasivėrus lifto durims, ant žalių laiptinės sienų pasitinka užrašas, žeminantis Lietuvos prezidentę bei necenzūriniais epitetais apibūdinantis Ukrainos prezidentą Petro Porošenką, premjerą Arsenijų Jaceniuką bei buvusį Gruzijos prezidentą, šiandieninį Ukrainos Odesos srities gubernatorių Michailą Sakaašvilį. Laiptinė pilna ir užrašų, besityčiojančių iš Ukrainos revoliucijos bei kviečiančių balsuoti už Lietuvos rusų politines jėgas.

„Rusiškas šovinizmas čia pasireiškia. Čia yra žmonių, kurie tikrai norėtų Krymo scenarijaus”, - neslepia merė. Paklausta, ar Rusija palaiko ryšį su šiuo miestu, ji pritariamai linkteli.

Tačiau dėl darbo vietų stokos iš Visagino išvykstantys žmonės dažniausia traukia į Vakarų Europą. Tik nedaugelis jų atsigręžia į Rusiją.

Merė pastebi, kad ištuštėjusius butus perka ir patys rusai. Visaginas jiems atstoja vasaros kurortą, yra lengvai pasiekiamas. Tačiau svarbiausia, kad turint nekilnojamo turto Lietuvoje, lengviau gaunama Šengeno zonos viza.

Merei pritaria ir pagrindinio miesto laikraščio „Každij dom” („Į kiekvienus namus” - liet.) vadovė Liudmila Martynova, kuri ir pati iš Rusijos čia atsivežė savo tėvus.

Vaikštant po miestą, bene kiekviename daugiabučių kieme galima pastebėti automobilį su Georgijaus juostele. Net kai kurie taksi vairuotojai nesibodi vežti keleivių salone kabant šiai agresijos simbolikai.

Viename kiemų stovi ir baltas autobusiukas, ant kurio priekinio stiklo išdidžiai kabo ši Kremliaus karinio agresijos simboliu tapusi dryžuota juostelė, Rusijos Federacijos vėliava ir Lietuvos politinės partijos „Tvarka ir teisingumas” atributika.

Po kalbų apie pabėgėlius – bendruomenės sukilimas

Prasidėjus diskusijoms dėl migrantų bei pabėgėlių integracijos Lietuvoje, pasigirdo siūlymai apgyvendinti tuštėjančius miestus - tokius kaip Visaginas.

Miesto merė kilusi iš Žemaitijos, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido šalia esančiame Dūkšto miestelyje bei Visagine, todėl, tikina ji, tikrai gerai pažįstanti šio rajono žmones. Paklausta, kaip visaginiečiai reaguoja į pabėgėlių apgyvendinimą čia, D. Štraupaitė pastebi, kad šio miesto gyventojai turi ypatingą ryšį su savo miestu.

„Jie jaučiasi pastatę šį miestą ir dalintis juo su pabėgėliais nenori. Atmintis trumpa - pamenu, kaip jie patys čia atvyko. Juk jie visi - ekonominiai migrantai. Vietos kaimų gyventojai jų taip pat nenorėjo priimti. Tačiau, kaip matome, šių tautybių įvairovė mums davė išties daug”, - kalbėjo merė. Pagal statistinius duomenis, šiame Šiaurės Lietuvos mieste gyvena net 26 tautybių žmonės.

Merė įsitikinusi, kad Visaginas yra tinkama vieta priglausti bent dalį migrantų: „Tai yra vienintelis miestas, turintis valstybinės lietuvių kalbos mokyklą bei daug tuščių butų”, - apie pabėgėlių priėmimą mintimis dalinasi merė. Jos manymu, svarbiausia migrantų neapgyvendinti vienoje vietoje.

Kitose „GILYN Į LIETUVĄ“ projekto dalyse susipažinsite su vienu skurdžiausių Lietuvos miestu tituluojamo Didžiasalio kasdienybe bei išvysite Visagino naktinį gyvenimą.