Raganų medžioklė – kam jos reikia

lzinios.lt Jurga Tvaskienė 2015 12 09

Buvęs Viešojo saugumo tarnybos (VST) vadas Sergejus Madalovas, komentuodamas jį poste pakeitusio ir po pusmečio didžiulį triukšmą sukėlusio Ričardo Pociaus pasakymą, esą pulke tarnauja nelojalių tarnybai, nelojalių valstybei žmonių, kurie karo atveju ginklus atsuks į mus, atsakė trumpai: „Tokių karių pas mus nėra ir niekada nebuvo. Jeigu atsirado, tai tyčia, kaip provokacija.“

 

Provokacija – kieno ir prieš ką? Pats S. Madalovas sako, kad prieš VST, sukurtą, visų pirmiausia, norint užtikrinti visų dorų piliečių ramų gyvenimą. Ir stoti į kovą kartu su kariuomene, jei ištiktų tokia būtinybė.

 

Gal iš tiesų kažkas buvo surezgęs klastingą planą ir prikaišiojęs į VST, taip pat ir į kitas su šalies ir piliečių saugumu susijusias struktūras provokatorių, persirenginėjančių svetimomis uniformomis, reiškiančių meilę mums nedraugiškoms valstybėms ir nemeilę – draugiškoms, bei skelbiančių visą šį priešišką veikimą lengviausiai prieinamame socialiniame tinkle „Facebook“? Kad yra būtent taip, viešai, aplenkdamas už išorinį, o ir vidinį valstybės saugumą atsakingą (nes skiriančią tai prižiūrinčius pareigūnus) Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, bet suderinęs su vidaus reikalų ministru, pastaruoju metu šuoliuojančiu ant nartaus viešųjų ryšių arklio, o gal ir su kai kurių kitų struktūrų atstovais, pareiškė naujasis VST vadas R. Pocius.

 

„Čia (VST) yra nelojalių tarnybai, nelojalių valstybei žmonių. Net neabejoju, kad dalis jų, jei duosime jiems ginklus, karo atveju tuos ginklus atsuks į mus. Tačiau nelojalių valstybei žmonių yra ne tik mūsų tarnyboje“, – teigė R. Pocius.

 

„Yra VST padalinių, kur niekas nekalba valstybine kalba, tarpusavyje jie kalbasi kita kalba. Kai kuriuose padaliniuose yra vos vienas kitas lietuvis“, – sakė R. Pocius.

 

„Vilniaus dalinyje – 49 proc. kitataučių. Iš viso tarnyboje tautinės mažumos sudaro apie 40 procentų. Bet čia apie lojalumą nekalbame ir negalime kalbėti. Jie yra Lietuvos piliečiai ir didžioji dalis jų tikrai gerai ir atsakingai atlieka savo pareigą valstybei, ištikimi priesaikai. Bet kita dalis...“ – tvirtino R. Pocius.

 

Kai šešėlinė liberalų kultūros ministrė Dalia Teišerskytė, apsipylusi ašaromis dėl viešo valstybės, tai yra jos pačios, pažeminimo, tarptautinių skrydžių lėktuve tekus atsisėsti ne verslo, bet ekonominėje klasėje, savo nuoskaudą išreiškė skundu dėl šalia pasodinto ne pirmo švarumo ir kvapnumo pakeleivio, negana to – tamsiaodžio, susipratusi Lietuvos visuomenės dalis suošė: „Rasistė!“ Ir ašaromis nulaistytas politikės takelis nuvedė tolyn nuo neegzistuojančių pareigų.

 

Kai aukštas Lietuvos karininkas, įtakingos struktūros vadas sąmoningai – nes jo einamos pareigos suponuoja gebėjimą vertinti situaciją bei veiklų padarinius – sukėlė sumaištį valstybėje ir pakurstė nesantaiką visuomenėje, kurdamas prielaidą, esą bent dalis VST tarnaujančių tautinėms mažumoms atstovaujančių Lietuvos piliečių dėl to gali būti nelojalūs savo valstybei, tik prezidentė D. Grybauskaitė bei vienas kitas politikas užsiminė apie atsinaujinančią raganų medžioklę ir jos grėsmes valstybės saugumui. Jokios R. Pociaus, suskirsčiusio Lietuvos piliečius į lojalius lietuvius ir nelojalius kitataučius, atsakomybės nebuvo pareikalauta.

 

Apsidrausti paskubėjo ir pats pulkininkas. Vos po kelių dienų nuo pirmo skandalingo pliūpsnio jis patikslino, kad nelojalių darbuotojų VST gali būti tik iki dešimties žmonių, vėliau tas skaičius sumažėjo iki penkių, ir tai tesą šiaip išsišokėliai, kurių net atleisti nėra už ką.

 

Taigi provokacija. Didžiausią susirūpinimą turėtų kelti tai, kad jau ne pirmą kartą pastaraisiais metais, prieš eilinius rinkimus, tam tikrų jėgos struktūrų jėgomis pabandoma įkalti pleištą tarp skirtingų tautybių Lietuvos piliečių. Dabar tai padarė R. Pocius, jo teigimu, viešai kalbėti gavęs tiesioginio vadovo – vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio palaiminimą. Panaši situacija buvo ir praėjusiais metais, prieš pat savivaldybių tarybų rinkimus, kai Valstybės saugumo departamentas vidury pamokų ėmėsi kratų keliose sostinės rusų mokyklose, kaip teigta, vežusiose vaikus į sukarintas stovyklas.

 

Planuoti rinkimų kampanijas ant tautinės priešpriešos kurstymo platformos yra labai grėsminga tendencija. Dar grėsmingiau, kai tam panaudojami valstybės jėgos struktūrų atstovai, mielai įsitraukiantys į tokius „žaidimus“. Tai yra ta pati sovietizmo, kuriuo apkaltinti S. Madalovą bandė R. Pocius, išraiška, pridengiama blogai tinkančia patriotizmo kauke.