R. Sadauskas-Kvietkevičius. Yra kai kas baisiau už „Islamo valstybę“, Putiną ir Druskininkų merą

delfi.lt 2015 12 07

Paryžiuje vykstant Jungtinių Tautų konferencijai dėl pasaulinės klimato kaitos, mūsų žiniasklaida daugiausiai pranešinėjo apie jos užkulisiuose vykusius Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimus su kitų šalių vadovais.

delfi.lt AFP/Scanpix nuotr.

Ne todėl, kad redakcijose dirba visuotinio atšilimo skeptikai, drauge su JAV pietinių valstijų raudonsprandžiais respublikonų rinkėjais tikintys, jog klimato kaitą sugalvojo kairiųjų pažiūrų politikai ir jų papirkti mokslininkai, atradę būdą pagrįsti mokesčių didinimą. Jie tik žino, kad klimato kaitos problema Lietuvoje visiškai nedomina didžiosios dalies skaitytojų ir žiūrovų.

Netikiu, kad esam per mažai informuoti apie klimato kaitą. Dabar ne tie laikai, kai informaciją kiekvienam reikėtų pakišti po nosimi, tarsi per euro įvedimą. Ir dar pabaksnoti, kad nepamirštų perskaityti.

Gyventojų informavimas apie tai, ką valdžia labai nori jiems pranešti, visuomet neišvengiamai tampa didžia dalimi beprasmiu mokesčių mokėtojų pinigų barstymu, kai didžioji jų dalis, kalbant bibliniais terminais, krenta tarp erškėčių, ant tako ar į barstytojų kišenes. Taip buvo pradedant nuo ES struktūrinės paramos panaudojimo ir baigiant daugiabučių namų renovacijos viešinimu. Bet kadangi keli trupiniai nubyrėjo ir mano redaguojamam vietiniam laikraščiui, tai vengdamas interesų konflikto samprotavimo šia tema neplėtosiu ir pasiūlysiu grįžti prie informacijos apie klimato kaitą prieinamumo.

Esu įsitikinęs, kad absoliuti dauguma mūsų šalies gyventojų, pajutę, kad žino šia tema nepakankamai, sugebėtų pagūglinti arba pažliugusiu kaimo žvyrkeliu nusvirduliuoti į artimiausią biblioteką ir susirasti pakankamai informacijos. Žinių lietuvių kalba apie tirpstančius Arkties ledynus ir Ramiojo vandenyno semiamus tolimų salų čiabuvius išties pakanka.

Galime susigraudinti, kai matome po gaisro be pastogės likusius kaimyno vaikus suodinomis nosytėmis arba lėkštės šiltos sriubos seniai neragavusią senolę. Tačiau mūsų empatija, tarsi koks elektromagnetinis laukas, sparčiai silpsta, kai kalbame apie užuojautą kiek toliau nuo mūsų gyvenantiems žmonėms. Matyt meškos paslaugą bus padaręs tiesiogiai suprastas krikščioniškos artimo meilės terminas. Užjausti ir suprasti ukrainiečius dar kažkaip pajėgiame, nes gyvenome su jais bendroje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir buvome įkalinti Sovietų Sąjungoje. Bet pabėgėliai iš Sirijos ir Šiaurės Afrikos atrodo gerokai mažiau verti dėmesio ir gailesčio.

Puikiai žinome, kad dėl visuotinio atšilimo dar labiau išsiplės dykumos Afrikoje, bus užlieti dešimčių milijonų žmonių gyvenamos pakrantės žemumos Azijoje, bet tai pernelyg toli ir tiesiogiai mūsų neliečia. Net ir padažnėję uraganai Šiaurės Amerikoje nei mano, nei mano kaimynams šiferio lapų nuo tvartų stogų neplėšo. Užtat akivaizdžiai šiltesnės žiemos mums reiškia mažesnes sąskaitas už būstų šildymą ir galimybę auginti mūsų krašte anksčiau nespėdavusias prinokti daržoves. Nežinau, ar neapykantą speigui paveldėjau iš Čiukotkos lageryje kalėjusio senelio, ar pats susipratau, kad keliais laipsniais šiltesnė Lietuva būtų išties miela šalis.

Mąstant taip egoistiškai, mums nėra jokios būtinybės atsisakyti ne tokios jau mažos savo taip sunkiai kuriamos gerovės dalies vardan šiltnamio efektą sukeliančio anglies dvideginio emisijų mažinimo. Jeigu mūsų politikams kažkaip nejauku prieš kolegas iš Vakarų Europos ir JAV, spaudžiamus savo šalių ekoaktyvistų, tai tegul jie ten, Paryžiuje, drauge pasifotografuoja prie tirpstančių ledo gabalų ir pasako iš tribūnos ką nors sentimentalaus. Bet šiukštu nedrįskite mūsų vardu prisiimti įsipareigojimų išleisti bent centą, kad tie ledynai tirptų lėčiau.

Toks egoizmas gali atrodyti racionalus tik nesuvokiant, kaip susijęs yra šiuolaikinis pasaulis. Faktiškai gyvename ankštame bendrabutyje gipso kartono pertvaromis, kur kaimynui garsiai pagadinus orą, jūsų gėlių vazonai krinta nuo palangių, o pirmo aukšto virtuvėje į puodą įmestos kiek pašvinkusios kiaulienos kulninės kvapas verčia žiaukčioti ką tik pavakarieniavusius viršutinio aukšto gyventojus.

Būtent tose šalyse, kur dėl klimato kaitos dirbamos žemės virs dykuma, o pakilęs jūros vanduo užtvindys sausumą, lyg tyčia gyvena ir sparčiai dauginasi šimtai milijonų žmonių. Jau šiandien sausros ir kruvinos tarpusavio kovos dėl žemės verčia juos bėgti iš savo namų. Ir atkeliauja jie ne kur kitur, o tiesiai pas mus, į Europą. Net jeigu dar kurį laiką nesutiksite jų prie savo bažnytkaimio krautuvės, tai dar nereiškia, kad netiesiogiai nesumokėsite už jų prieglobstį Vokietijoje ar Švedijoje. Jei ne savo mokesčiais, skiriamais mūsų karių siuntimui į taikdariškas misijas ten, kur dvi gentys nepasidalina vieno bebaigiančio išdžiūti šaltinio, tai mažesnėmis Europos Sąjungos galimybėmis mus remti ir finansuoti mūsų infrastruktūros atnaujinimo projektus.

Neapgaudinėkim savęs, mums vis tiek reikės už viską sumokėti: už pastangas lėtinti klimato kaitą, ir už prisitaikymą prie jos pasekmių. Juk apsidraudęs namus nuo gaisro vis tiek nepradedate rūkyti lovoje, o įsirengęs namo signalizaciją nenustojate rakinti durų. Todėl jau pats metas nustoti matyti vien savo parapiją ir pabandyti suprasti, jog kaistanti Žemė yra gerokai baisiau už Islamo valstybę, Vladimirą Putiną ir Druskininkų merą drauge sudėjus.