S. Madalovas: ankstesniais laikais būčiau kvietęs į dvikovą

lzinios.lt Jurga Tvaskienė 2015 12 03

Buvęs Viešojo saugumo tarnybos vadas Sergejus Madalovas, kuriam, jau pasitraukusiam į atsargą po 25 metų tarnybos, metami įtarimai dėl situacijos šioje institucijoje, tvirtina, kad kalbėti apie tarnybos pareigūnų nelojalumą Lietuvai gali tik jų pasiaukojamo darbo nevertinantys asmenys.

lzinios.lt nuotr.

Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis ir naujasis Viešojo saugumo tarnybos (VST) vadas Ričardas Pocius šią savaitę prakalbo, jog tarnybai vadovaujant S. Madalovui joje du dešimtmečius tvyrojusi stagnacija, darbas buvęs grindžiamas šeimos ir giminės ranga, nemodernizuota technika bei ginkluote. R. Pocius taip pat pareiškė, kad kai kurie VST pareigūnai nėra lojalūs Lietuvai, o konflikto atveju net gali atsukti ginklą į šalies piliečius.

„Kaip man reaguoti? Senais laikais tokius žmones būčiau galėjęs iškviesti į dvikovą, bet dabar gi negaliu – bijos. Todėl taip ir vyksta: kažkas kažką pasakė – jokios atsakomybės. O tu įrodinėk, kad taip nėra“, – stebėjosi po 25 metų tarnybos šią vasarą į atsargą pasitraukęs S. Madalovas.

 

Vadina gandų skleidėjais

– Viešumoje kilus triukšmui dėl situacijos VST, profesorius Vytautas Landsbergis pirmas paklausė: „Už ką keršija S. Madalovui?“ Kaip jūs pats atsakytumėte į šį klausimą?

– Nežinau, kas ir kokią netvarką įžvelgė VST veikloje. Nuo 1991 iki 2002 metų vykdėme įkalinimo įstaigų apsaugą – niekas per tą laiką nepabėgo. Atlikome konvojavimo funkciją – niekas nepabėgo ir nė vienas automatas iš mūsų nebuvo pavogtas.

VST buvo gera atmosfera. Tie, kurie daug dirbo, klausimų dėl netvarkos nekėlė. Bet yra tokių, kurie nori nedirbti, bet gauti didelį atlyginimą ir aukštas pareigas. Gal kartais elgiausi per daug griežtai. Tokiomis aplinkybėmis nepatenkintų visada atsiras.

 

– Didžiausią ažiotažą šią savaitę sukėlė VST vado R. Pociaus pareiškimas, kad kai kurie tarnybos pareigūnai gali būti nelojalūs Lietuvai. Ar su tuo susidūrėte darbo metu?

– Kalbas, esą VST pareigūnai pozuoja su Georgijaus juostelėmis, pasisako prieš Lietuvą, išgirdau tik kilus ažiotažui. Buvo atvejis, prasidėjus įtampai Ukrainoje: vienas jaunas mūsų pareigūnas į „Facebook“ įkėlė „Berkut“ (pernai Ukrainoje likviduoto specialiojo milicijos dalinio – red.) logotipą. Sužinoję apie tai, norėjome jį atleisti, bet profsąjunga pasipriešino. Žinoma, pylos jis gavo. Gal koks kvailys apsirengė ir svetimą uniformą – gal tai buvo suplanuota, gal jam už tai buvo sumokėta? Visada būryje gali atsirasti viena kita kiaulė. Tačiau sakyti, kad VST yra nelojalių pareigūnų – įžeidimas visam kolektyvui.

 

Kas gali kalbėti apie VST pareigūnų lojalumą ar nelojalumą? Tik tie, kas nežino, kaip realiai viskas vyko 1991 metais. Tada, vos per pusantro mėnesio, gavę informacijos, kad sovietų armija ketina nutraukti įkalinimo įstaigų apsaugą ir paleisti 13 tūkst. kalinių, mes ją perėmėme. Vyrai – be uniformų, apgyvendinti Pravieniškėse be šildymo, be karšto vandens, beveik be maisto – sugebėjo perimti Alytaus, Marijampolės, Pravieniškių, Vilniaus, Kauno kolonijų apsaugą, malšinti kalinių riaušes, apsaugoti Lietuvą nuo planuotos destrukcijos. Ar tai žinant galima kelti klausimą apie tarnybos lojalumą? Tai daryti gali tik tie, kurie tais laikais dar lankė vaikų darželį ar kur užsienyje skudurais prekiavo.

 

– Kaip priekaištas jums išsakomas teiginys, esą beveik pusę VST darbuotojų sudaro rusakalbiai?

– Tai melas. Kaune daugiau kaip 98 proc. pareigūnų – lietuviai. Vilniuje kitaip – tarnauja ir rusų, ir lenkų, nes Vilnius – savotiškas kraštas. Tačiau kur numatyta, kad rusakalbių ar lenkų negalima priimti? Priimdamas žmogų į tarnybą, tu atsakai už jį, turi užtikrinti, kad jis yra lojalus. Paskleisti gandą apie tautybę labai lengva. Man dėl to visą laiką buvo sunku: esu čečėnas, todėl tarp rusų buvau ne rusas, tarp lietuvių – ne lietuvis. Norint tą dalyką visada galima prikišti, tai ir daroma.

 

Pagal išgales

– Teigiama, kad VST buvo įdarbinti jūsų žentas, dukra, kiti giminaičiai?

– Donatas Stašys mūsų pulke atsirado 1991 metais – jis nebuvo mano žentas, tik lietuvis patriotas, kuris norėjo tarnauti tėvynei. Dukrą, kaip ir žmonos sesers dukrą, pats priverčiau ateiti tarnauti, nes žmonių VST labai trūko, atlyginimai buvo labai maži. D. Stašys mano dukrą vedė tik 1998 metais: ar galėjau tai uždrausti, atleisti juos iš darbo?

 

Ką dar padariau – į VST priėmiau anūkus. 1996 metais mano tėvas, kai jam pasiskundžiau, kad iš Čečėnijos sulaukiu daug pabėgėlių, prašančių tai 100, tai 200 litų, griežtai pasakė: „Čečėnas turi paimti ginklą ir kariauti už savo tėvynę, o jeigu to nesugeba – dirbti.“ Tai įsidėmėjau, ir kai mano anūkai, kaip ir visi, panoro bėgti į Didžiąją Britaniją ar Norvegiją, griežtai pasakiau: „Jeigu visi išvažiuos, kas gins Lietuvą?“ Paskui ir vienas, ir kitas atėjo tarnauti pas mane – eiliniais.

 

– Jums metami priekaištai dėl menkos VST ginkluotės – šią savaitę kilus skandalui, jūsų įpėdiniui šiam tikslui jau pažadėta skirti daugiau lėšų?

– Esu karininkas ir negaliu šantažuoti savo valstybės. Būdamas vadas negalėjau duoti komandos netarnauti, jeigu mums neduos pinigų. Nebuvau finansų valdytojas: jei ko nors reikėdavo, rašydavau prašymą vidaus reikalų ministrui. Žinojau, kad turime gyventi pagal galimybes.

Mes visą laiką išgyvenome nepriteklių. Iš pradžių neturėjome nei kareivinių, nei ginkluotės. Būdavo, kolonijoje viename bokštelyje stovi pareigūnas su Kalašnikovo automatu, kitame – su mediniu muliažu. Tik 1992 metų pabaigoje sulaukėme kelių tūkstančių rusiškų Kalašnikovo automatų. Kiek įmanoma, kiek skirdavo pinigų, ieškojome galimybių normaliai apginkluoti. Šiandien VST konvojavimo kuopos, specialiojo būrio kariai turi šiuolaikinius vokiškus automatus, nors R. Pocius teigia kitaip.

 

Elgtųsi taip pat

– Prieš kelias dienas vienoje televizijos laidoje R. Pocius svarstė, kad jūs esą turėjote „politinį stogą“ – kaip kitaip būtumėte ištarnavęs 25 metus?

– Nežinau, kodėl toks drąsus ir tokio didelio masto žmogus – juk buvo bataliono vadas – kalba apie kažkokius „stogus“. Tokie teiginiai – nesąmonė. Esu karininkas profesionalas. Moku parengti savo kolektyvą, neleidžiu nieko skriausti, siekiu, kad visi tarnyboje būtų lygūs, gerai pasirengę ir tėvynę ginti, ir taikos metu vykdyti savo funkcijas. Galiu pasakyti taip: Lietuvoje yra daug protingų žmonių – ne tik gandų skleidėjų.

 

– Ar jus labai žeidžia dabartinė situacija?

– Jei atvirai, tai labai. Bet net ir žinodamas, kad taip įvyks, nuo pat pradžių būčiau elgęsis taip pat. Kai 1991 metais sulaukiau pasiūlymo kurti VST, atsiklausiau tėvo. Jis griežtai pasakė: tarnauk tiek, kiek reikia. Aš ir tarnavau.

 

***

Sergejaus Madalovo biografija

Gimė 1945 m. birželio 29 d.

1975–1986 m. tarnavo sovietų armijos daliniuose Lietuvoje, gavo pulkininko laipsnį, buvo brigados vadas.

1986 m. (nors metų pabaigoje būtų galėjęs gauti generolo laipsnį) pasitraukė iš sovietinės kariuomenės, atsisakydamas dalyvauti gresiančiame pilietiniame kare Uzbekistane, Tadžikistane, Gruzijoje. Dėl to jam buvo iškelta baudžiamoji byla.

Kūrė verslą Uzbekistane.

1991 m. buvo pakviestas grįžti į Lietuvą kurti vidaus tarnybos pulką įkalinimo įstaigų apsaugai ir riaušėms malšinti.

1991–2007 m. vidaus tarnybos 1-ojo pulko vadas.

2007–2015 m. Viešojo saugumo tarnybos vadas.

Apdovanotas: 1993 m. – Kovine vėliava, 1996 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, 2015 m. – LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi.