L. Rimkevičienė. Laisvės nesuklastosi

delfi.lt 2015 11 27

Vakar Seimo atmestas Laisvės premijos skyrimo pirmajam atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui siūlymas sukėlė didžiulę audrą ir pasipiktinimą visuomenėje. Ir tai, žinoma, sveiko proto balsas. Vakarų pasaulyje būtent Vytautas Landsbergis yra ne tik Lietuvos nepriklausomybės simbolis, bet ir sovietinės imperijos pamatų griovėjas.

Liepa Rimkevičienė

delfi.lt  Asmeninio albumo nuotr.

Po poros mėnesių minėsime sausio 13-osios agresijos 25-ąsias metines. Šia proga pagaliau skirti Laisvės premiją žmogui, vadovavusiam valstybei sunkiausiu jai metu, būtų buvęs logiškas ir gražus žingsnis.

 

Prieš beveik penkerius metus, minint Sausio 13-osios 20-ąsias metines, buvau dar neseniai pradėjusi dirbti Vytauto Landsbergio padėjėja. Tuometiniai minėjimo renginių grafikai, profesoriaus interviu Lietuvos ir užsienio žiniasklaidai buvo suplanuoti minučių tikslumu ir tokiu tempu, kad iš pirmo žvilgsnio visa tai atrodė sunkiai įgyvendinama bet kam. Žinoma, tik ne V. Landsbergiui. Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties visa profesoriaus savaitė atrodė lyg nesibaigiantis maratonas.

Lietuvą specialiai dėl interviu su V. Landsbergiu atvyko vieno didžiausių Japonijos dienraščių žurnalistas, kuris tikėjosi išsamaus pokalbio su juo apie Rusijos agresiją, Lietuvos patirtį, profesoriaus įžvalgų apie Japonijos ir Rusijos santykius. Kad galėtumėm skirti šiam interviu bent valandą, sutarėme, jog interviu vyks biure sausio 14- osios rytą, praūžus didžiajam minėjimų šurmuliui. Sutartu laiku kartu su japonų žurnalistu laukėme profesoriaus ir tuo metu aš sulaukiau jo skambučio: „Liepa, ar jūs jau ten? Žinai, mane atvežė patikrinti į Santariškes ir nebeišleidžia. Bet man nesakė, kad nieko negaliu pasikviesti čia. Ar tu galėtum su tuo japonu atvažiuoti į ligoninę, čia ir pasikalbėtume.“

Taip mes dviese, su didžiai nustebusiu kolega iš Japonijos nuvažiavome į Santariškių klinikas, kur turėjome susirasti širdies chirurgijos skyrių, o ten profesoriaus A. Aidiečio kabinetą. Tarpdury dar spėjau išvysti apstulbusias A. Aidiečio akis, o jo kabinete prie posėdžių stalo mūsų jau laukė V. Landsbergis. Ten ir įvyko interviu Japonijos dienraščiui „Sankei Shimbun“.

Profesorius anglų kalba pasakojo Lietuvos išsivadavimo iš sovietinės Rusijos gniaužtų istoriją, analizuodamas politinius ir istorinius aspektus imperialistinės Rusijos pasaulinės politikos nuo antroji pasaulinio karo, Japonijos ir Rusijos santykius dėl Kurilų salų ir dar plačiau, vis pabrėždamas, kad svarbiausia ir pagrindinė taktika kovoje su Rusija yra drąsa. Nebijoti sakyti tiesą ir jokiu būdu neatsitraukti. Pamenu, kad jis pasakė: „Jūs, Japonija – tokia stipri, prieš jūsų išradimus ir ekonomiką Rusija – kaip triušiukas. Mes, nors buvome maži, bet nebijojome!“ Tada staiga baigęs mintį, profesorius pakilo nuo stalo, sakydamas, kad viskas, daugiau nebegali kalbėti, nes jam reikia į operacinę. Atsistojo ir išėjo pro duris. Iš paskos į koridorių išbėgome mes visi, kartu su profesorium A. Aidiečiu, vydamiesi V. Landsbergį. Netrukus po to jam buvo atlikta širdies operacija. Profesoriui buvo priešinfarktinė būklė. V. Landsbergis, žinodamas apie sudėtingą savo situaciją ir laukiančią operaciją bei riziką, ramiai pusantros valandos Japonijos skaitytojams pasakojo apie Rusijos grėsmes.

Bet tai dar ne viskas. Kitą rytą vėl sulaukiau jo skambučio: „Labas, Liepa, kaip vaikai? “– kaip ir visada pokalbį savaitgaliais pradėjo tik ką išoperuota širdimi profesorius. „Klausyk, šiandien prie Seimo turi atidengti atminimo lentą laisvės gynėjams. Aš ten turėjau sakyti kalbą, bet, matyt, nepavyks. Bet jei aš ją parašyčiau, tu galėtum perduoti Degutienei, ji perskaitytų. Tik problema, kad neturiu nei rašiklio nei popieriaus, viską čia išnešė. Gal tu galėtum atvežti?“ Kadangi jau važiavau į biurą, dar buvau paprašyta atspausdinti keletą elektroninių laiškų, straipsnių ir pasiimti nešiojamąjį kompiuterį, nes NTV paleido bjaurų reportažą apie sausio agresiją.

Nuvykusi į ligoninę ir paskambinusi profesoriaus apsaugos darbuotojui, norėdama išsiaiškinti kur eiti, išgirdau atsakymą – „Širdies chirurgijos skyriaus reanimacija“. Buvau nurengta ir nuo galvos iki kojų ir apvilkta kosmonautų aprangą primenančiais dezinfekciniais drabužiais. Ir tada įėjau į stiklinę reanimacijos palatą, kurios centre balta drobule apklotas manęs jau laukė profesorius. Prijungtas prie galybės kompiuterių, daugybės laidelių ir lašelinių, išteptas jodo tepalu, jis pieštuku rašė kalbą Lietuvos laisvės gynėjams, o aš žiūrėdama į mirksinčias prie jo širdies prijungtų kompiuterių lempeles galvojau, kad prieš tokį atsidavimą, tokią laisvės kovos grynąją jėgą jokie tankai prieš dvidešimt metų tikrai negalėjo prasimušti.

Mūsų laisvės gynėjas, baigęs rašyti, dar paprašė palikti atvežtus straipsnius, ant stalelio šalia gulėjusios maldaknygės ir knygos apie Dalai Lamą. O aš, veždama į Seimą jo kalbą, galvojau apie tai, kad ji bus perskaityta oficialiame minėjime ir paskęs protokolinių veiksmų šurmuly. Ir niekas net nepagalvos, kokio pasišventimo ir visiško atsidavimo aplinkybėmis ji buvo parašyta.

Tokia tarnyste ir ištikimybe Tėvynei, Laisvei yra paženklinta absoliučiai kiekviena šio žmogaus diena, turėjau garbės tuo įsitikinti per tuos metus, praleistus kartu. To niekada nesimato nei televizijos ekranuose nei už publikacijų spaudoje. O ta laisvės jėga – gyva jo širdyje kiekvieną akimirką ir nesvarbu, ar ji plaka Aukščiausioje Taryboje, artėjant tankams, ar tik ką išoperuota Santariškių klinikose.

Nusprendžiau papasakoti visa tai rizikuodama, nes neatsiklausiau profesorius, tačiau manau ir tikiu, kad mes apie savo tikrąjį Laisvės Gynėją turime žinoti tiesą, nenuglaistytą ir neuždažyta informacinio karo raudonom spalvom. Juk dažnai būtent tai šviečia pirmiausia. Todėl, po vakarykščio ciniško Seimo balsavimo, kviečiu visus jungtis į simbolinę solidarumo akciją ir pasirišti po kaklu tautinę juostelę, V. Landsbergio neatskiriamą aksesuarą.

Kviečiu jungtis visus! Nes laisvės nesuklastosi!