L. Kasčiūnas. Senosios nomenklatūros liekanos prieš V. Landsbergį

delfi.lt 2015 11 25

Kiekviena save gerbianti tauta turi turėti istorinių tiesų ir simbolių rinkinį, kurio nevalia paneigti ar perrašyti. Tauta, kuri negali susitarti dėl tokių pamatinių nuostatų, yra valstybingumo nenusipelniusi tauta. Deja, partinės skirtys, intrigos bei priešpriešos iki pat šių dienų pasirodė esančios svarbesnės už valstybę ir jos istoriją. Taip nusprendė Seimo nariai, balsavę prieš Laisvės premijos įteikimą prof. Vytautui Landsbergiui.

Vytautas Landsbergis

delfi.lt    Š.Mažeikos nuotr.

Argumentų, kodėl Sąjūdžio vedlys vertas apdovanojimo, ypač kitąmet minimo Sausio 13-osios 25-mečio proga, apstu. V. Landsbergis – šiuolaikinės Lietuvos patriarchas, tarptautinėje arenoje visuomet buvęs žingsniu priekyje bei išmintingais sprendimais sukūręs geopolitinį stebuklą.

Juk tuomet, dar neišsisklaidžius Šaltojo karo tvaikui, Vakarai siekė ne SSRS suirimo, o tik šios „blogio imperijos“ modernizacijos ir demokratizacijos. Įtakingi Europos ir JAV politikai tikėjo, kad liberalesnis nei pirmtakai Generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas užtikrins stabilumą bei reformas, todėl į lietuvių nepriklausomybės siekį žiūrėjo atsargiai. Baimintasi, kad mažos tautos laisvės idealai sugriaus progresą ir išvers M. Gorbačiovą iš posto. Ne veltui lietuviai buvo raginami ne besąlygiškai atkūrinėti nepriklausomybę, bet derėtis su centru – M. Gorbačiovo Maskva.

Lietuvoje kairieji taip pat aiškino, kad be sovietų pagalbos neišgyvensime, iškart žlugsime. Žvelgdami į istoriją galime tik įsivaizduoti, kokia šiandien būtų Lietuva, jeigu V. Landsbergis būtų paklusniai derėjęsis su Kremliumi. Galbūt būtume panašūs į Ukrainą, kuri lig šiol kariauja tam, kad išsprūstų iš Rusijos įtakos zonos? O gal kaip Moldova kapstytumėmės korupcijos ir skurdo liūne? Kiek „įšaldytų konfliktų“, panašių į Padnestrę ar tebepulsuojantį Donbasą, turėtume, pavyzdžiui, pietryčių Lietuvoje? Akivaizdu, jog tik Lietuvos vadovo V. Landsbergio bei užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo geopolitinė šachmatų partija sukūrė tai, ko niekas nesitikėjo – nepriklausomą Lietuvos valstybę, paskui kurią sekė Latvija, Estija ir kitos pavergtosios tautos.

Šis balsavimas Seime galėjo tapti „nacionalinio susitaikymo“ iniciatyva, įrodančia, kad ne vidinės rietenos yra svarbiausia. Deja, bet valdantieji socialdemokratai (išskyrus pagarbos vertą Gediminą Kirkilą) prarado progą įrodyti esą tikri valstybininkai. Jie nesugebėjo įrodyti, kad nebėra tas elitas, kuris kadaise atsisakinėjo kalbėti prie „trispalvio plėvesuojančio skuduro“. Senoji nomenklatūra nesikeičia, ir ji visur vienoda – kaip ir toje pačioje Čekijoje, kur kadaise šalies išsivadavimo lyderio Vaclavo Havelo apdovanojimo ceremoniją boikotavo vietos komunistai. Tiek jie, tiek raudonumu dvelkiantys Lietuvos parlamentarai taip niekada ir nesuvokė, kad tik tokių žmonių kaip V. Havelas ir V. Landsbergis dėka šiandien sėdi demokratiškai išrinktame parlamente ir turi balso teisę.

Galbūt teisinga mintis, kad pranašu savame krašte nebūsi. Ir vis dėlto jei patys nesugebame pagerbti Sąjūdžio lyderio, tai bent galėtume mokytis iš Lenkijos „Solidarumo“ veikėjo ir valdančiosios „Teisės ir Teisingumo“ partijos pirmininko Jaroslavo Kaczynskio. Prieš kelias savaites rašytame laiške į V. Landsbergį jis kreipėsi „Didžiai gerbiamas Pone Prezidente.“ Mes, deja, žmogaus, kuris gavęs gausybę aukščiausio rango tarptautinių apdovanojimų, ne tik nesame pripažinę valstybės vadovu, bet ir pašykštėjome savosios Laisvės premijos.

Šis balsavimas turėtų pažadinti ir mūsų liberaliuosius intelektualus, kurie pastaruoju metu įnirtingai siūlo kurti Lietuvą „be didvyrių“. Būtent taip 61 Seimo narys suprato Jūsų kvietimą nepasiduoti „nacionalistiniam“ istoriniam pasakojimui. Gal pagaliau ir mūsų laisvosios minties šalininkams reikėtų pripažinti, kad „jei tauta nepasakos savo istorijos, už ją tai padarys kiti“.