Vytautas Landsbergis. Sąjungininkai

lzinios.lt 2015 11 25

1939 m. rugpjūtį diktatoriaus Stalino valstybė sumušė delnais su Hitlerio Reichu ir sudarė oficialią Draugystės sąjungą būsimam karui prieš Lenkiją bei kitas tarp jų egzistavusias šalis. Pradžia buvo daug žadanti; Stalinas net siūlėsi prisidėti prie Berlyno-Romos-Tokijo „ašies“ (nesulygo dėl kainos), o tuo pat metu rengėsi smogti naujajam sąjungininkui, netrukus užsimojusiam prieš „anglosaksų-žydų“ lizdą už Lamanšo, durtuvu į nugarą.

lzinios.lt

Į nacių pasiūlymą priimti kelis milijonus pasmerktų Europos žydų, sąjungininkai staliniečiai atsakė: „mums ir savų per akis“. Tuo tarpu bendrais paradais šventė Lenkijos sutriuškinimą, dalijosi Baltijos aukas, sprendė, kada – pagal Maskvos 1939 m. sutartį – pribaigti Suomiją.

Stalino planus sujaukė, kad Hitleris puolė jį pirmas.

Dabar Maskva siūlo sąjungą Paryžiui, o kas prireikus puls pirmas?

Bet iš istorijos visi žinome, kad anuomet buvusiems sąjungininkams „socialistams“ mirtinai susirovus tarpusavy, Stalinas sudarė naują sąjungą su nekenčiamais kapitalistais prieš Hitlerį. Šiam žlugus, jau savaip valingai tvarkė Europos palikimą. Perspektyvoje buvo Vokietijos suvienijimas iš rytų, siĨpnosios komunistų įtakojamos Prancūzija ir Italija, ardomos Jugoslavija, Graikija. Stalino kąsnis, dar neprarytas, darėsi vis didesnis. Norint jį praryti, reikėjo žiotis vis plačiau.

Panašumų regėtume ir šiandien.

Kažin, ar pavyks praryti Ukrainą be naujų sąjungininkų Europoje ir Amerikoje. Todėl tai ir siūloma, o prielaidų pakartoti Stalino modelį jau sukurta. Nuo tų senų laikų, kai neva likviduojant buvusią filialinę Rytų Vokietijos STASI, jos pajėgumus perdavė Vakarų Vokietijoj besikuriančioms islamiškųjų ekstremistų pogrindžio struktūroms. Aišku, jau veisėsi ir fanatiškos „raudonosios brigados“, žmonių grobimo „frontai“. Kas klostosi nūnai? Pagąsdinti prancūzai, nors drąsinasi nieko nebiją (ar tikrai nieko?), puola į glėbį naujam senam sąjungininkui Europos rytuose, žinomam iš oficialios doktrinos, kad ir ES, ir NATO esą jo priešai. Praverstų tą doktriną atšaukti, būtų kuklus testas. Gal Hollandas pasiūlys.

Kai kuriuose vakariečių punktuose logikos nesuvoksi. Tokie pasjansai buvo peržaidinėjami 1938–1939 metais laimint kelis mėnesius „taikos“. Miunchenas-Maskva, pavadinkim tai MM. „Bendradarbiausim kaip su sąjungininkais“, šiandien skelbia Maskva, turinti interesų logikos, ir Paryžius laimingas. Jį užpuolė iš užsienio ir vidaus, pripažinta, kad karas, bet esamieji tradiciniai sąjungininkai – krūmuose. Taigi vėl sąjunga su Stalinu. O prieš ką? Natūralu, prieš sąjungininko nemylimuosius, prisiminkim tuometę Lenkiją. Nūnai Ukraina iškyla kaip lemiamas išmėginimas. Nejau susivienys ir prieš nurašomą Ukrainą, tad senuoju MM keleliu?

Matote, šių dienų analitikai mąstytojai vis pasvarstydavo, kad Stalinas (atsiprašau, kitas) trenks Baltijos šalims, ir NATO neišdrįs jų ginti. Smegenys štabuose ir sostinėse jau stebėjo tą galimybę, buvo šiek tiek pasirengusios. Sakydavo – ginsim. Bet smūgis atėjo nelaukta kryptimi, ir smegenys kai kur pavirto drebučiais. O ką, jeigu smogs dar Saudo Arabijai, kad sureguliuotų naftos rinkas? Karalius buvo asmeniškai perspėtas, kad nenumušinėtų pasaulinių kainų, nepaklausė, o dabar kas jį gins? Pats kaltas.

Progos nepraleidusį gudrų sąjungininką – į valdovus, tokia brėkšta naujoji kryptis. Anam karui baigiantis JAV prezidentas F. Rooseveltas, ne ką nutuokiantis apie Rytų Europą, uždraudė skelbti faktus apie sovietų karo nusikaltimą Katynėje. „Mūsų sąjungininkas būtų nepatenkintas“ (yra laiškai, dokumentai). Niurnberge jau patys sovietai uždraudė prabilti apie Stalino-Hitlerio sąmokslą, ir sudrėkę Vakarų alijantai sutiko. Kam ta tiesa, buvo svarbesnių dalykų. Todėl ten ir sėdime. Anot Šventojo Rašto – nelaisvėje. Viena Lietuva su svajonėmis apie laisvę negalėjo visko atpirkti.