Lenkija ir Lietuva: santykius reikia gerinti abipusiškai

Viljama Sudikienė lzinios.lt 2015 11 11

 

„Įstatymo ir teisingumo“ partijai atėjus į valdžią, Lenkijos užsienio ir saugumo politikoje laukiama permainų. Bent du ministrai, formuosiantys Lenkijos poziciją tarptautinėje arenoje, garsėja ypač griežtu požiūriu į Rusiją. Lietuvoje tikimasi, kad naujas laikotarpis Lenkijos politikoje taps dvišalių santykių atšilimo galimybe ir padės siekti bendrų tikslų.

lzinios.lt Reuters/Scanpix nuotr.

 

Konservatyvi Lenkijos partija „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) pristatė savo naują vyriausybę, kurioje nuosaikių pažiūrų politikė Beata Szydlo užims premjero postą. Partijos lyderis Jaroslawas Kaczynskis, paskelbęs, kad 52 metų B. Szydlo taps premjere, padarė galą spėlionėms, jog paskutinę akimirką jis gali apsispręsti pats vadovauti vyriausybei.

 

 

Naujojoje Lenkijos vyriausybėje užsienio reikalų ministro portfelis atiteko Witoldui Waszczykowskiui, o gynybos ministro – Antoniui Macierewicziui, abu dirbo ministrų pavaduotojais ankstesnėje PiS administracijoje.

 

W. Waszczykowskis pasisako už stipresnius ryšius su JAV ir siekia didesnio NATO dalyvavimo Rytų Europoje, kad būtų atgrasyta Rusija. PiS seniai akcentuoja, kad Lenkija, didžiausia buvusi komunistinė Europos Sąjungos narė, ir kitos kadaise sovietų Varšuvos paktui priklausiusios šalys yra tarsi antrarūšės pilietės, kol NATO neperkėlė į jas savo infrastruktūros. Naujasis ministras pabrėžia, kad regiono saugumas turi būti garantuojamas tokiu pat lygiu kaip ir Vakarų Europos šalių. W. Waszczykowskis taip pat kritikavo Rusijos, istorinės Lenkijos priešininkės, intervenciją į Gruziją, Ukrainą ir Siriją.

 

Tačiau bene prieštaringiausia asmenybė naujojoje Lenkijos vyriausybėje yra gynybos ministras A. Macierewiczius, garsėjantis šiurkščia kalba ir griežtu tonu. Dirbdamas gynybos viceministru 2005–2007 metų PiS vyriausybėje, A. Macierewiczius išardė karinės žvalgybos agentūrą, kad atsikratytų komunistinio laikotarpio šnipų. Kritikai sakė, kad tas žingsnis, kai buvo atskleista agentų tapatybė, gerokai susilpnino šalies saugumo tarnybas.

 

Apie tai, kaip gali keistis Lenkijos užsienio bei saugumo politikai ir kaip tai atsilieps Lietuvai bei jos santykiams su kaimyne, „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos garbės pirmininku prof. Vytautu Landsbergiu ir politikos apžvalgininku Jaceku Komaru.

 

Vytautas Landsbergis: Lenkija bus autentiškesnė

 

– Iš Lenkijos dabar laukiama griežtesnės, labiau proamerikietiškos ir antirusiškos politikos. Ką šitas pokytis reikštų Lietuvai?

– Tikiuosi, kad naujoji „Įstatymo ir teisingumo“ vyriausybė sieks teisingumo ir atsakymų į skaudžius tolimos ir netolimos praeities klausimus, susijusius su Smolensku, Katyne ir visu kompleksu kitų klausimų, įskaitant net ir Lenkijos prezidento lėktuvo žūtį su visais žmonėmis. Tą tyrimą Rusija klastojo ir toliau klastoja žemindama Lenkiją, tartum savo satelitą. Aišku, Lenkijos vyriausybė padarė klaidų iš pat pradžių, kai sutiko, kad Rusija vykdys tyrimą. Dabar Rusija daro tyrimą arba nedaro – taip, kaip jai naudinga, ir nesutinka net atiduoti Lenkijos nuosavybės: lėktuvo skeveldrų, karininkų ginklų, juodųjų dėžių. Sako, kad tyrimas vis dar nebaigtas. Jis niekada ir nebus baigtas, ir ta dingstimi niekada nebus suteikti duomenys, kurių reikalaujama iš Smolensko, taip pat ir iš Donbaso lėktuvų katastrofos.

 

Manau, kad naujoji Lenkijos vyriausybė ilgiau nesitaikstys su tokia pažeminto satelito padėtimi. Tai reiškia, kad ji bus autentiškesnė, bus Lenkija, o ne pusiau Rusijos agentas, besitaikstantis, nuolankiai ieškantis savo vietos.

 

– Jei grįžtume prie to, kad dažnai pasakoma, jog ši vyriausybė bus labiau proamerikietiška, ir jos užsienio politika keisis, ką šis pokytis reiškia Lietuvai?

– Nereikia priimti to, ką mums nori primesti. O primesti nori tie, kurių tikslas yra kiršinti europiečius ir amerikiečius. Europoje yra nacionalistiškai mąstančiųjų, kurie priima ir V. Putino paramą, ir kurstymus, ir kalba prieš Ameriką. Tai nėra autentiškas europiečių pasirinkimas – kad jie turi būti prieš Ameriką arba už Ameriką. Neva dabar jau Lenkija pasikeis ir bus „už Ameriką“. Manau, kad Lenkija bus blaivesnė, sąmoningesnė, aiškiau ne tik suvokianti, bet ir įvardijanti tikrus pavojus, pirmiausia kylančius iš Rusijos. Labai daug europiečių bijodavo apie tai tiesiai kalbėti. Galbūt ši Lenkijos vyriausybė nebijos sakyti, kas yra kas, ir kaip ji dalykus vertina, nepriklausomai nuo to, ar tas kaimynas rauks kaktytę, ar nerauks.

 

– Kaip manote, kokie dabar yra Lenkijos ir Lietuvos santykiai? Kartais susidaro įspūdis, kad jie yra atšalę. Dėl ko taip įvyko ir ko dabar galima būtų tikėtis?

– Tai įvyko tada ir tokiais būdais, kai aukštesni viršininkai nutarė, kad reikia pradėti tuos santykius gadinti. Nutarta ne Lietuvoje ir ne Lenkijoje. Tačiau jie žinojo, kaip galima kurstyti. Buvo paleisti mechanizmai nuteikti Lenkijos lenkus prieš Lietuvą. Labai daug lenkų yra draugiški Lietuvai. Tačiau pakartojant viešosios informacijos priemones – laikraščius ir televiziją, panašiai, kaip tą daro putininė Rusija, žmonių sąmonė nukreipiama valdžiai reikiama kryptimi. Šiuo atveju buvo stengiamasi nukreipti prieš Lietuvą, kuri neva yra melagė, nesąžininga, nesilaiko sutarties, skriaudžia savo piliečius lenkus. Todėl Lenkija turi apginti Lietuvos piliečius lenkus nuo Lietuvos valstybės. Tokią primityvią schemą buvo stengiamasi įskiepyti į lenkų visuomenės sąmonę. Nemanau, kad tai labai pavyko. Tačiau tam tikros klišės liko, tarp jų – ir nuostata, kad santykius sugadino, be abejo, lietuviai, todėl lietuviai turi juos ir taisyti. Ir dabar daug mūsų komentatorių, politikų priėmė šią nuostatą, kad būtent mes turime taisyti. Nors Lenkijoje labai įtakingas žmogus Adamas Michnikas, kalbėdamas Lietuvos Seime, pasakė labai aiškiai: mūsų, t. y. lenkų, yra 10 kartų daugiau, todėl ir atsakomybė, ir lenkų kaltė yra 10 kartų didesnė. Tai labai sąžiningi ir protingi lenko žodžiai. Būtų gerai, kad tokių žmonių būtų daugiau ir jie turėtų didesnę įtaką, tada lengvai susikalbėtume. Ir lengvės daliniai klausimai, tokie kaip pavardžių rašyba pasuose, nes tai ne tik lenkų, bet ir visų vakariečių pavardžių, kuriose yra tam tikrų raidžių, nesančių lietuviškoje abėcėlėje, problema.

 

O santykius su Lenkija, taip pat kaip ir su Rusija, reikia gerinti abipusiškai. Jie, be abejo, gali būti geresni. Ir iš ano, didesniojo, pusės tai turėtų prasidėti vengiant gąsdinimų, grasinimų, spaudimo, nes kartais tai veikia priešingai. Arba veikia taip, kaip to ir nori provokatoriai, kad tas didesnis kaimynas mums atrodytų negeras – ir pusė darbo jau padaryta.

 

– Ką manote apie Lenkijos ambiciją burti Rytų Europos koaliciją, kaip atsvarą Vokietijai? Kam tokia koalicija reikalinga ir ką joje galėtų veikti Lietuva?

– Pirmiausia, nesu įsitikinęs, kad toks Vidurio Europos šalių sutelkimas būtų nukreiptas prieš Vokietiją. Čia kas nors galbūt irgi bando sukurti intrigą. O kad tokia koalicija reikalinga kaip naujas frontas prieš pavojingą ir agresyvią Rusijos imperiją – tai visai reali situacija, taip ir yra. Jei bus daugiau bendrų pozicijų atsispirti Maskvos spaudimui – tai tik į naudą. Jeigu Lenkija tam gerai vadovaus, tegul vadovauja, bet vadovavimą lemia tik autoritetinga politinė veikla. Ar Vokietijai tai patiks, tai jau bus Vokietijos reikalas. Galima buvo šiek tiek prisibijoti, jog kai kurie vokiečių politikai, kad ir visai neseniai skandalingai pasirodęs vicekancleris Sigmaras Gabrielis, yra pernelyg prorusiški. O Maskva aiškiai planuoja tvarkyti Europą kartu su Vokietija. Tai dar neatsakyti klausimai, į kuriuos turės pagaliau atsakyti ir pati Vokietija. Ir turbūt atsakys – nemanau, kad Vokietija taps pavaldi V. Putino politikai.

 

Tikiuosi, kad naujas laikotarpis Lenkijos politikoje gali būti proga geresniam bendradarbiavimui, pokalbiui be puldinėjimų, be išankstinių nusistatymų. Kad tik mums nepakištų kojos kokie nors provokatoriai, kartais jų būna ir pačioje Lietuvoje, jos rytinėje dalyje, kur veikia nacionalistiškai nusiteikusi lenkų kilmės Lietuvos piliečių jėga. Man norėtųsi, kad jie būtų Lietuvos lenkai, o ne sovietiniai ar Georgijų juostelių lenkai.

 

Jacekas Komaras: Lenkija žais antrojoje lygoje

 

– Užsienio analitikai sako, kad postai naujoje Lenkijos vyriausybėje atiteko proamerikietiškiems vanagams. Pirmiausia minimi užsienio reikalų ir gynybos ministrai. Ką jūs žinote apie šiuos ministrus ir kokios Lenkijos užsienio bei gynybos politikos bus galima tikėtis?

– Apskritai „Įstatymas ir teisingumas“ yra euroskeptiška partija, mananti, kad ilgalaikį saugumą gali užtikrinti partnerystė su Amerika. Ji nepasitiki Europa, mano, kad Europa yra silpnavalė ir nesugebės garantuoti Europos saugumo. Tai pasakytina apie visą partiją ir apie J. Kaczynskį, o naujas gynybos ministras A. Macierewiczius yra jo dešinioji ranka, todėl galima taip komentuoti, kad jie bus proamerikietiški. Tai jokia staigmena, ir anksčiau daug apie tai kalbėta, Europoje visi tai žino.

 

Kalbant konkrečiai apie ministrą, jo atžvilgiu esu labai kritiškas, nes tai žmogus, kuris mano, jog Lecho Kaczynskio lėktuvo katastrofa prie Smolensko buvo sąmokslas, kad rusų tarnybos padėjo lėktuve bombą, kuri sprogo. Kai jis buvo gynybos viceministras, likvidavo Kariuomenės informacijos tarnybą, kuri buvo reikalinga žvalgybai ir kontržvalgybai. Pagrindinis jo argumentas buvo tas, kad tarnyba persmelkta postkomunistinių veikėjų, kurie dirba Maskvai, todėl reikia ją sunaikinti ir sukurti naują. Tačiau jis atskleidė labai daug tos tarnybos agentų pavardžių. Tarnyba labai aktyviai veikė, pavyzdžiui, Afganistane, ir jau žinome, kad keli agentai ten buvo nužudyti, keli turėjo bėgti. Vertinant šio ministro veiklą, galima sakyti, kad ji neatsakinga, gali būti, jog ir toliau tokia bus.

 

Sunku aiškiai pasakyti, kokia bus Lenkijos užsienio ir gynybos politika. Nes per rinkimus buvo minimi kiti kandidatai, dabar grįžta seni, kurie jau buvo, o tada Lenkija Europoje buvo šiek tiek izoliuota. Dabar gali būti panašiai. Pastaruoju metu Lenkija Europoje pradėjo žaisti pirmojoje lygoje, o dabar žais antrojoje. Naująja Lenkijos vyriausybe labai džiaugiasi Didžiosios Britanijos politikai – jie sako, kad lenkai bus jų kompanjonai prieš Europą.

 

– Ką manote apie Rytų Europos šalių koaliciją, kaip atsvarą Vokietijai, kurioje lyderė būtų Lenkija?

– Toje koalicijoje gali atsidurti Vengrija, gal Čekija, štai ir viskas. Lietuva nėra tokia antieuropietiška. Kitas dalykas, kad ta koalicija turėtų būti antirusiška, pirmiausia. Matome, kad Vokietija nenori pyktis su Rusija.

 

Naujasis užsienio reikalų ministras šiandien jau pažadėjo, kad prieš Vokietiją nebus jokių staigių žingsnių. Jis mano, kad sugebės paveikti vokiečių politikus ramiai, argumentais. Aiškiai matyti, kad užsienio reikalų ministras, prieš rinkimus labai tiesmukai kalbėjęs prieš Vokietiją, bandys kaip nors suktis iš padėties. Manau, kad per rinkimus galima kalbėti, ką nori išgirsti rinkėjai, bet kai reikia valdyti šalį, tuomet negali ignoruoti realybės. O ji tokia, kad Vokietija šiandien yra stipriausia Europos Sąjungos valstybė, turinti ir dar labai ilgai turėsianti didžiausią įtaką ES politikai. Ignoruoti tai, kovoti su Vokietija reiškia, kad iš tikrųjų, be Lenkijos ir Vengrijos, naujojoje stovykloje nieko daugiau nebus.

 

– Ar Lietuvai dabar yra proga atkurti su Lenkija strateginę partnerystę, kurios nebeliko?

– Norint suartėti reikia įveikti trukdžius, kurie yra iš abiejų, o ne tik iš Lenkijos pusės. Pirmiausia nėra tiesioginių santykių tarp politikų. Lietuviai nebežino Lenkijos politikų, per 10 metų vieni kitus jau pamiršo, atėjo nauja dešiniųjų politikų karta, dar radikalesnių nei anksčiau. Pirmiausia reikia viską grąžinti, atkurti bendras institucijas, kurios veikė tarp mūsų šalių parlamentų, vyriausybių ir prezidentų. Šiandien absoliučiai niekas neveikia, mūsų politikai nesusitinka. Tad pirmiausia reikia atkurti santykius minimaliausiu lygiu ir tik paskui ieškoti bendrų tikslų, kad galėtume būti strateginiai partneriai. O bendrų interesų tikrai turime.