alfa.lt 2015 10 12
Politikoje yra daug mitų, tačiau vienas jų yra gana stipriai įsišaknijęs ir mūsų laikų visuomenėse. Tai mitas apie amžiną kovą tarp blogojo elito ir gerojo paprasto žmogaus, kuriuo norima pasinaudoti. Deja, šiame mite teisingas yra tik vienas elementas – paprastu žmogumi elitas iš tikrųjų nori pasinaudoti, tačiau anaiptol ne dėl jo gerumo, o dėl jo kvailumo.
Aristotelis yra nurodęs tris būdus, kaip gali išsigimti politinės santvarkos. Pirmiausia bet kuri politinė tvarka gali pakliūti į tirono rankas. Valdžią užgrobti taip pat gali ir oligarchų grupė. Tačiau labiausiai baimintis reikėtų tada, jei valdžios sprendimai imtų priklausyti nuo iš paprastų žmonių sudarytos minios malonės.
Tironams ir oligarchams būdinga tai, kad, būdami valdžioje, jie rūpinasi ne valstybės, bet savo interesais. Tai gali būti tiek noras pripildyti bendražygių kišenes pelningais valstybiniais užsakymais, tiek tuščia asmeninė ambicija užkariauti kokią nors teritoriją ar laimėti „mažą, greitą karą“. Pagrindinė tironų ir oligarchų bėda yra dorybės trūkumas. Vladimiras Putinas, Aleksandras Lukašenka ar Ukrainos oligarchai puikiai žino skirtumą tarp gėrio ir blogio, tačiau sąmoningai pasirenka sprendimus, kurie yra naudingi jiems patiems, o ne jų valdomiems žmonėms. Visgi, nepaisant to, kad tironai ir oligarchai yra blogi žmonės, jie kartu yra racionalūs, todėl su jais galima susitarti ar bent jau derėtis.
Kitaip yra su paprastais žmonėmis. Kai valdžios sprendimai atitenka miniai, ji vadovaujasi ne protu, o emocijomis. Jei politiką idealiu atveju suprastume kaip skirtingų žmonių bandymą atrasti protingą kompromisą mums svarbiais gyvenimo klausimais, tai iš paprastų žmonių sudaryta minia yra absoliuti tokio idealo priešingybė. Pavyzdžiui, vertindami diktatūros problemą Rusijoje ar Baltarusijoje, kartais esame linkę atskirti bloguosius diktatorius ir geruosius tų šalių žmones. Tačiau realybė yra priešinga – didesnioji dalis Rusijos ar Baltarusijos gyventojų emociškai palaiko savo prezidentų politiką. Su jais susėdus prie derybų stalo, nebūtų ką veikti. Paprasti žmonės ne tik neturi kompetencijos suprasti sudėtingas politinio valdymo problemas, bet ir neturi valios pripažinti šio savo nežinojimo bei atsiriboti nuo asmeniškų emocinių vertinimų.
Senovės graikai ir romėnai manė, kad žmogų nuo kitų gyvybės formų skiria gebėjimas racionaliai protauti. Jie taip pat buvo įsitikinę, kad šis gebėjimas, nors ir slypi kiekviename žmoguje, bus išvystytas toli gražu ne visų. Tad, nors visi žmonės gimsta biologiškai, deja, ne visų laukia tapimas žmonėmis dvasine prasme. Vėlyvosios Romos imperijos aristokratija savo teisę valdyti grindė protingosios žmogaus prigimties įvaldymu, todėl save vadino „geresniąja žmonijos dalimi“.
Toks masės žmonių ir elito pasidalijimas buvo aktualus iki pat šių laikų. Pavyzdžiui, nors šiandien JAV yra laikomos pasaulio demokratijos bastionu, XVIII a. kuriant naują valstybę, jos tėvai labiausiai bijojo ne tiek tironijos įsigalėjimo ar šalies patekimo į oligarchų rankas, kiek nežaboto populizmo, kylančio iš apatinių visuomenės sluoksnių. Dar ir šiais laikais JAV prezidentas nėra renkamas tiesiogiai, o parlamentas sudarytas iš dviejų dalių – Atstovų Rūmų ir Senato. Visa tai buvo sugalvota tam, kad JAV politinė sistema, esant reikalui, sugebėtų atsilaikyti prieš eilinių piliečių tamsumo proveržį. Jei piliečiai į prezidentus išrinktų itin populistinį kandidatą, jo į valdžią nepraleistų rinkikai, o aristokratų dominuojamas Senatas galėtų pasipriešinti iš Atstovų Rūmų kylantiems populizmo proveržiams.
Visgi pirmieji išspręsti paprasto žmogaus problemą pasišovė XVIII a. Apšvietos teoretikai. Jų receptas buvo paprastas – suteikus kiekvienam žmogui išsilavinimą, jie savo gyvenime ims vadovautis proto, o ne jausmų kategorijomis. Dėl šios priežasties šiandien išsivysčiusiose valstybėse visi vaikai privalo lankyti mokyklas, o vėliau ir universitetus ar kolegijas. Deja, šis sumanymas nepasiteisino, nes jo pilietinę ir patriotinę dalį užgožė techninė bei instrumentinė. Sakant paprasčiau, mūsų laikų mokyklos siekia išugdyti gerus specialistus, tačiau ne gerus ir protingus žmogus. Šiuolaikiniai piliečiai turi geras vadybos, renginių organizavimo, programavimo ar užsienio kalbų žinias, tačiau tai netobulina jų dvasiškai taip, kaip įsivaizdavo „geresniąja žmonijos dalimi“ save laikiusi romėnų aristokratija. Tai, kad šiandien Lietuvoje vis dar diskutuojame, ar socialiniai bei humanitariniai mokslai yra kažkas daugiau nei mokymasis neva tuščiai kalbėti, tik rodo, kaip toli mus šiuo požiūriu buvo aplenkusios praeities kartos.
Buvo ir kitas bandymas išvaduoti žmones iš nežinojimo priespaudos. Tokiam žingsniui pasiryžo marksistai. Jų manymu, žmonės elgsis kaip dvasios aristokratai tada, kai nebeliks privačios nuosavybės, visų turtas bus sulygintas, o visa aristokratija išnaikinta. Tačiau užuot išvadavę žmogų iš kvailumo ir nežinojimo grandinių, komunistai galutinai jas įtvirtino. Jei Vakarų Europoje ar JAV paprastas žmogus politinę, ekonominę ir kultūrinę erdvę uzurpavo pamažu ir natūraliai, tai Rytų Europoje bolševikai sąmoningai apvertė Aristotelio mintis ir paprasto žmogaus modelį bene pirmą kartą žmonijos istorijoje pavertė siektinu etalonu.
Paprasto žmogaus įsitvirtinimas Lietuvos ir kitų Europos valstybių politikos centre savaime nereiškia nieko daugiau nei tai, kad mūsų visuomenė tapo kitokia nei mūsų protėvių. Lėkštumas, techniškumas ir pragmatiškumas priklausomai nuo sąlygų gali tapti tiek stiprybe, tiek silpnybe.
Mūsų atveju paprasto žmogaus dominavimas problemiškas tuo, kad tokio tipo visuomenės pasižymi aiškiomis tobulėjimo ribomis. Jose kur kas sudėtingiau siekti didelių atradimų ar politinių žygių, kuriuos sunku pateisinti žvelgiant iš praktiškumo pusės. Todėl Vakarų valstybėse šiandien sunku piliečius įtikinti ekspedicijos į Marsą ar filosofinių knygų rašymo prasme. Lygiai taip pat politinėje plotmėje sunku kalbėti apie Vakarų civilizacijos plėtros ar bent jau išlikimo misiją. Europos Sąjungos bei JAV visuomenės gali įsivelti į karus toli esančiose valstybėse, tačiau, vos tai padariusios, jos tuojau pat pradeda reikalauti tvarkaraščio, kada iš šių karų reikės pasitraukti. Paprastiems žmonėms daug svarbesni kasdieniai jų miesto ar būsto rūpesčiai.