Masiulis: rinkimų apygardų ribas būtina keisti

alfa.lt 2015-06-18

Naujienų portalas Alfa.lt klausia: „Ar Lietuvos demokratija sustiprėtų perbraižius Seimo rinkimų apygardų ribas?”

Negalime laikyti rinkimus demokratiniais, kuomet vienoje apygardoje atstovą renka gerokai mažiau rinkėjų nei kitoje. Tada gausiose apygardose rinkėjo balso svoris yra santykinai nuvertintas, o mažose – pervertintas. Ir mūsų Konstitucijoje aiškiai yra pabrėžta, kad Seimo nariai renkami „remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise“.

Rinkiminės apygardos buvo sudarytos dar 1992m. ir vėliau faktiškai beveik nekito. Tuo metu apygardos rinkėjų skaičius buvo apylygis, o galiojusi Rinkimų įstatymo logika reikalavo siekti kuo didesnio apygardų vienodumo ir draudė rinkėjų skirtumui tarp apygardų nutolti daugiau kaip 10 proc. nuo vidurkio. Tačiau, dramatiškai kintant gyventojų skaičiui, sudarytos rinkiminės apygardos nebuvo keičiamos, o kai įstatymo raidė nebeatitiko realybės, 2002 m. buvo ne pašalintas egzistuojantis netolygumas, bet pakeistas Rinkimų įstatymas, dvigubai padidinant galimą nuokrypį nuo vidurkio.

Į tokią situaciją, kuri pažeidžia rinkimų demokratinę dvasią, dėmesį atkreipė ir ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras, konstatavęs, kad, remiantis gerąja tarptautine praktika, nuokrypis tarp apygardų rinkėjų skaičiaus neturi viršyti 10 proc.

Vyriausybės ir Vyriausiosios rinkimų komisijos vengimą įvykdyti reformą rodo disproporcijų daugėjimas. Kaip teigiama Valstybinio audito ataskaitoje „Rinkimų organizavimas ir vykdymas” (2013 m. lapkričio 22 d. Nr. VA-P-10-1-18), Seimo rinkimų 2000‒2012 m. metu rinkimų apygardų rinkėjų skaičius keitėsi: 2000 m. Seimo rinkimuose 13 rinkimų apygardų (18,3 proc.) rinkėjų skaičius viršijo 10 proc. Nuokrypį nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus (36308,2) vienoje rinkimų apygardoje. Atitinkamai 2004 m. tokių apygardų buvo 23 (32,4 proc.), 2008 m. – 34 (47,9 proc.), 2012 m. – 38 (53,5 proc.). Didėja rinkimų apygardų skaičius, kuriose nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus siekia 15 proc. ir daugiau: 2000 m. tokių rinkimų apygardų buvo –1; 2004 m. – 3; 2008 m. – 15; 2012 m. – 24. Taip pat daugėja rinkimų apygardų, kuriose registruotų rinkėjų skaičiaus nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus vienmandatėje apygardoje siekia 20 proc. ir daugiau: jei 2000 m., 2004 m. Seimo rinkimuose tokių apygardų nebuvo, tai 2008 m. buvo 1; 2012 m. ‒ 4.

Galima įtarti, kad rinkimų apygardų rinkėjų skaičiaus disproporcijos toleruojamos tikslingai, siekiant politinių tikslų, nes didžiųjų miestų rinkėjai yra palankesni kitoms partijoms ir politikams, nei kaimiškų vietovių. Tai gali būti priežastis, kad nei Seimas, nei Vyriausybė, nei Vyriausioji rinkimų komisija nesuinteresuoti siekti, kad apygardų rinkėjų skaičius būtų panašus. Šiuo metu miestų, ypač Vilniaus, rinkimų apygardų rinkėjų skaičius yra gerokai aukštesnis nei vidutinis. Širvintų – Vilniaus 120 proc., Karoliniškių – 118 proc., Justiniškių – 118 proc., Vilniaus – Trakų – 118 proc., Vilniaus – Šalčininkų – 117 proc., Naujosios Vilnios – 117 proc. Tuo tarpu kaimiškųjų vietovių rinkimų apygardų rinkėjų skaičius gerokai mažesnis nei vidutinis, Ignalinos – Švenčionių – 80 proc., Akmenės – Joniškio – 80 proc., Kelmės – 80 proc., Prienų – Birštono – 82 proc. ir t.t.

Teisinis reguliavimas, kad viena vienmandatė Seimo rinkimų apygarda nuo kitos rinkimų apygardos gali skirtis ir de facto skiriasi 50 proc. didesniu rinkėjų skaičiumi, sukuria teisinę situaciją, kad vieno rinkėjo balsas turi iki 50 proc. didesnę teisinę galią negu kito rinkėjo balsas ir taip pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus demokratiško valdymo ir lygios rinkimų teisės principus. Todėl tai turi būti pakeista. Nei Seime, nei VRK valios daryti tokius pokyčius nėra, todėl inicijavau kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Tikiuosi, kad jis sureguliuos tai, ką politikams sureguliuoti gali trukdyti interesai.

Kęstutis Masiulis, Seimo TS-LKD frakcijos narys