G. Mažeikis. Kiek baikštūs inteligentai dar tarnaus nomenklatūrai?

Gintautas Mažeikis

 

delfi.lt 2015-04-10
Postsovietinėse šalyse kūrybinė klasė gimė iš „inteligencijos“, iš klasinio „tarpsluoksnio“. Ir ši genezė vis dar ir iš esmės lemia naujosios, kūrybinės klasės negebėjimą kurti ir organizuoti valstybę pagal save: savo gebėjimus, interesus, galimybes.

Ir šiandien lieka visiškai neapibrėžtos kūrybinės klasės politinės saviorganizacijos formos. O prieš dešimtmetį kaip parodija pasirodžiusi Arūno Valinsko vadovaujama „Tautos prisikėlimo partija“ neįkūnijo jokių šios naujos klasės interesų, vizijų. Tačiau klasė nėra partija, ir save politiškai gali suvokti ir realizuoti labai įvairiai, nebūtinai vadovaujantis senamadiškais vienybės, solidarumo, drausmės, diktatūros principais.

Akivaizdu, kad šis pokalbis yra apie kūrybinės klasės politinį sąmoningumą Lietuvoje yra jau pribrendęs, nežiūrint į tai, kokie yra bejėgiai mokytojai ir dėstytojai, žurnalistai ar reklamos agentūrų darbuotojai, programuotojai ir menininkai formuluojant ir atstovaujant savo pasaulio suvokimą, ginant savo politinius idealus ir paverčiant juos teisinėmis praktikomis. Ir net jei pati idėja „kūrybinė klasė“ vis dar atrodo svetimkūnis, neprigijęs implantas, vis dėlto modernizacijos operacija jau atlikta ir tenka skaitytis su faktu: kūrybinė klasė, menka ir savęs nesuvokianti, sau susvetimėjusi ir save nuolatos išduodanti, jau yra. 

Tačiau jos klasiniai, pilietiniai, politiniai, komunikaciniai negebėjimai yra giliai susiję su sovietijos įsišaknijimu „inteligentų“ savimonėje ir su ilgaamže tarnystės patirtimi, su įsigalėjusiu baimės ir servelizmo sindromu. Ir kiek tęsiasi šis „inteligentų“ šleifas, ši nesibaigianti trauma, tiek kūrybinių industrijų atstovai bus nepasirengę niekam daugiau, nei tik meninei provokacijai ar svetimų idėjų gynimui.

Sovietmetis mokė apie inteligento esmišką, būtišką nepakankamumą: jis yra ne klasė, o tarpklasinis sluoksnis, maišalas. Inteligentais buvo laikomi mokytojai, inžinieriai, universitetų profesoriai, rašytojai ... Tikrosios klasės buvo darbininkai ir valstiečiai, o taip pat tikra buvo ir priešiška buržuazija – stambūs ir smulkūs verslininkai. Klasinė proto esmė buvo matuojama darbine biografija ir sąmoningumu. Tiesa, gana greitai, socializmo kritikai, pradedant vėlyvuoju L. Trockiu, J. Broz Tito padėjėju – M. Džilas‘u, atrado naująją klasę, kuriai M. Voslenskio ir kitų analitikų siūlymu buvo suteiktas nomenklatūros vardas. 

Vis dėlto buržuazija, valstiečiai ir proletariatas didžiavosi savo revoliucine kilme ir svarstė save kaip „istorijos lokomotyvus“. Nomenklatūros likimas buvo kitoks: ji save slėpė kaip neregimą, kaip pilkąją organizaciją, kuri, pradedant XIX amžiaus pabaiga, vis daugiau valdo valstybes. Tik šiandien nomenklatūra įgyja meritokratinį pasitikėjimą: garbingą tarnautojų karjerą ir nuopelnų portfelius.
Visa ši sėkmės istorija aplenkia inteligentus, kurie, būdami ironijos objektas sovietmečiu, tapo pajuokos taikiniu griuvus Sovietų Sąjungai ir augant naujai rinkai. Pamenu, kiek buvo šaipomasi iš mokytojų ir dėstytojų, negebančių turguje užsidirbti duonos šeimai, nemokančių skraidyti čarteriniais reisais po pasaulį ir spekuliuoti. Galiausiai, dauguma inteligentų nedalyvavo nei steigiant pirmuosius kooperatyvus, nei sėkmingai prichvatizuojant įmones, nei kuriant bankus. 

Priešingai, tradicinė klasė – atgimstanti buržuazija, verslininkai, demonstravo savo raumenis ir energiją, gebėjimą keisti pasaulį pagal save. Kitos klasės – darbininkai ir valstiečiai – akimirksniu prarado savo, pasirodo, tik menamai turėtą, o iš tikro simuliuotą orumą. O nomenklatūra tik sustiprėjo ir, kaip jau minėjau, apsivilko naujus, valstybės tarnautojo ir meritokrato drabužius. Visų jų interesai vienaip ar kitaip buvo atstovaujami politinės sistemos. O inteligentai ir tuo metu, ir vėliau dar ilgą laiką buvo mažiausiai visuomenės vertinama grupė, tik tarpsluoksnis, nors kažkodėl kartais paguodžiamas, paperkamas elitų, pirmiausiai politinių ir finansinių.

Vienintelė paguoda buvo Sąjūdžio istorija. Jos siela ir tapo „inteligentai“ filosofai, rašytojai, poetai, dėstytojai, muzikantai. Jų pasiaukojimu buvo laisvinama Lietuva, jie sėdėjo politiniuose kalėjimuose, prieš juos buvo nukreipta Gulaginė ir pogulaginė represijų mašinos. Rusiško ir lietuviško inteligento vienintelė laisvos politinės veiklos forma buvo pasiaukojimas, ryžtas už savo idėjas eiti į sibirus, į tremtis ir kalėjimus, aukoti savo sveikatą ir gyvybę liaudžiai ar tautai.

Disidentinis sąjūdis ir naujasis viešasis intelektualas, atkeliavę iš Vakarų, keitė inteligento savimonę ir buvo svarbūs jo politinio elgesio pokyčiai. Disidentas ir viešasis intelektualas turėjo padėti inteligentui įveikti baimę būti viešu, pilietiškai ir politiškai aktyviu, išdrįsti formuluoti politines alternatyvas, būti viešoje opozicijoje, reikalauti pakeisti pasiaukojančios rezistencijos idėją civilizuotu ir mažiau destruktyviu oponavimu.

Daug šiame kelyje nuveikė jau dabar pasitraukę iš mūsų gyvenimo Sąjūdžio iniciatoriai inteligentai: poetai ir rašytojas Just. Marcinkevičius, inžinierius, rašytojas, kultūros filosofas A. Patackas, filosofas ir istorikas R. Ozolas, o taip pat ir šiandien aktyvūs filosofas B. Genzelis, filosofas A. Juozaitis, filosofas V. Radžvilas ... Ne mažesni nuopelnai rašytojo R. Gavelio, poetės ir rašytojos J. Ivanauskaitės, filosofo A. Šliogerio.

Šitų inteligentų pasiaukojimu ir mąstymu buvo ne tik laisvinama Lietuva, bet ir kuriamos stiprios alternatyvos ir kritika naujajai valstybei bei mokomasi ne būti aukomis Sibirui, o opozicija esamai valdžiai. Be šio oponavimo, šio viešųjų intelektualų kuriamų alternatyvų, kitų galimybių sunkiai įsivaizduojama demokratijos ir įvairovės raida valstybėje. Aš taip interpretuoju R. Ozolo pareiškimą „Lietuva tikrai nuėjo ne tuo keliu, kuris buvo projektuotas Sąjūdžio metais ir pirmaisiais Nepriklausomybės mėnesiais“: Sąjūdžio filosofai atvėrė daug kelių ir gynė įvairias galimas trajektorijas. Ir tik todėl, kad nėra vieno „To Kelio“, yra didžiulis laisvės pasiekimas.

Taigi pirmiausiai inteligentai, daugiausiai prorusiškos ir prosovietinės kilmės, turėjo virsti, bent jau sau, viešaisiais intelektualais – visuomenės tribūnais, atvirais kritikais, opozicionieriais, politinės įvairovės ir civilizuotos polemikos kūrėjais. Tačiau „viešojo intelektualo“ sąvoka jokiu būdu negalėjo ir neaprėpė visos kūrybinės klasės, kurios daugeliui atstovų rūpėjo meninė, humanitarinė, mokslinė saviraiška. Vis dėlto ir ši kūrybinės klasės idėja, kaip ir inteligencijos bei viešųjų intelektualų, nebuvo Lietuvoje sugalvota, o importuota iš svetimų patyrimų ir kitų tautų gyvenimo.

Inteligento sąvoką mes perėmėme iš carinės Rusijos universitetų dėstytojų ir rašytojų, bandžiusių suvokti savo paskirtį liaudžiai gelbėti; viešojo intelektualo – perėmėme pirmiausiai iš britiškos kultūros ir jos viešų debatų demokratijos. Kūrybinės klasės vardas atkeliauja iš ypatingai toli: JAV Kalifornijos, iš Holivudo ir Silikono slėnio savimonių mišinio, iš R. Floridos tyrinėjimų ir knygų.
Kūrybinė klasės vardas tiek pat dirbtinas mūsų gyvenimui kaip ir kūrybinės industrijos. Tačiau ką padarysi, kad nesame naujų modernizacijos bangų generatoriai, o patiriame civilizacinę raidą kaip kažkieno kito aktyvumo pasekmę. Tai verčia naujas ir naujas sąvokas priimti ne kaip šviesų atradimą ir ateitį, o kaip bausmę, prievartą, kaip nelaimę.

Pats 2002-2005 metais vedžiau daug seminarų apie tai, kas yra kūrybinės industrijos ir kam jos reikalingos. Daugelio pranešimų esmė tuometiniams kultūros darbuotojams – bibliotekininkams, aktoriams, dailininkams – buvo: tai neišvengiama, susitaikykite, kitaip rinka jus suvalgys.
Nomenklatūra kultūros darbuotojams įsakmiai kartojo: turite palikti savo inteligentiškas svajones apie kultūrą ir tapti laisvos kūrybinės industrijos dalimi. Gaila, kad modernizacijos bangas pasitinkame kaip bausmę, o naujas tapatybes – kaip kaukes. Būtent todėl auganti kūrybinių darbuotojų klasė nei kaip negali savęs suprasti kaip bendros grupės, kuri formuoja savo politinius interesus, politinį solidarumą, viziją ir galią.

Itin ilgas pratinimasis, kad kūrybinė klasė yra Lietuvoje užsibaigė R. Floridos knygos vertimu ir publikavimu bei filosofo T. Kačerausko knygomis susijusia tema. Vis dėlto, kas užsibaigė? Pasibaigė tik susvetimėjusios, dar neprigijusios ir organizmu nevirtusios idėjos paskelbimas, kad ji virsta sava, bent formaliai.

Šiandien daugelis Lietuvos universitetų (VGTU, VDU, VDA ...) rengia kūrybinių industrijų specialistus, tūkstančius, kuriems vienaip ar kitaip skiepijama kūrybinės klasės politinė idėja. Taip pat yra daug kitų, lygiagrečių kūrybinių industrijų studijoms, specialybių, kur panašios idėjos kartais taip pat perteikiamos. Tačiau nei dėstytojai, nei juo labiau universiteto visuomenė, o ką jau kalbėti apie miestus, nesvarsto, kad kūrybinė klasė yra jų idėja, kaip niekados nesvarstė ir to, kodėl viešieji intelektualai yra jų balsas, lygiai kaip kažkada gėdijosi būti inteligentais.

Inteligento, viešo intelektualo ir kūrybinės klasės atstovo vardai ir toliau suvokiami kaip netikra, kaip veikiau slėptina žymė nei siektinas idealas. Kada ši saviapgaulė virs kokia nors politine ir pilietine saviorganizacija ir veikla – labai sunku pasakyti.

Leisiu sau pranašauti. Pirmoji revoliucija, kuriai kūrybinė klasė bręsta, yra kūrybinių institucijų laisvinimas iš nomenklatūrinės klasės formuojamo reglamento. Taigi ir pirmasis būsimas klasinis karas tarp dviejų, beveik neregimų klasių: atsinaujinusios ir populiarus mundurus apsivilkusios nomenklatūros bei dar tik savo savimonę įgaunančios kūrybinės klasės. Kaip ši revoliucija ar karas galėtų pasireikšti? Galbūt per didėjančius konfliktus su Kultūros taryba ir Mokslo taryba, reorganizuojant visą Lietuvos aukštojo mokslo sistemą ir ypač universitetus, bei kultūros organizacijų ir miestų ir ministerijų administracijų santykį.

Šiandien universitetai turi vadinamą autonomiją, tačiau formuojasi ne kaip atviros kūrybinės klasės institucijos, užtikrinančios šiai klasei palankiausias veiklos sąlygas, o kaip vidinės biurokratinės mašinos, kur ministerijos ir vidinė universitetinė tarnybų struktūra kontroliuoja ir valdo „gamybinius“ (kūrybinius, švietimo, ugdymosi) santykius. Taip aiškiai matoma įtampa, tarp superstruktūros – tarnybų ir tarnautojų sistemos – ir realių kūrybinės klasės atstovų: dėstytojų, menininkų, mokslininkų ...

Tačiau, atrodo, kol pati viešųjų intelektualų ir kūrybinių darbuotojų klasė neįgis pakankamo sąmoningumo, jie ir toliau liks baikščiais inteligentais, svajojančiais patarnauti aukštesniojo tarnautojo, tarnybos valiai. Todėl įvairūs darbo skaičiavimai, ribojimai, naudingumo koeficientai, kurie atkeliauja iš prekinės, gamybinės sferų, o ne iš kūrybos lauko, ir toliau žalos kūrybinę klasę. Tas pat ir kitiems kūrybinės sferos darbuotojams, kuriems nuolatos tenka susidurti su savivaldybių ar ministerijų matavimais, reglamentais, kilusiais ir fabrikų sferos ir taikomos teatro ar reklamos, programuotojų įmonėms ir organizacijoms.

Kūrybinės klasės tik vadovėliuose kuria kūrybinę visuomenę. Tikrovėje baikštūs inteligentai ir toliau siekia įtikti viešpataujančiai nomenklatūrai arba tarnauti raumeningai ir negailestingai buržuazijai. Ir tai tik dėl to, kad svetima savimonė, kuri skiepijama užjūrio idėjomis nevirsta sava pilietine sąmone, tai kas dirbtina ir simuliakriška netampa vidiniu politiniu principu. Štai kodėl kūrybinės klasės revoliucijos ir klasinio karo, kuriuos ką tik pranašavau, Lietuvoje teks labai ilgai laukti.

www.DELFI.lt