Tačiau tikrai nemanau, kad pavieniais kitų nusižengimais įmanoma pateisinti tai, kuo jau daug metų nuosekliai ir sistemingai užsiima Darbo partija. 

Turbūt dar nebuvo tokių rinkimų, kurių metu ši partija nebūtų kaltinama dėl neteisėto finansavimo ar rinkėjų papirkinėjimo (apie tai girdime ir šiomis dienomis). 2012 metais prieita ligi to, kad dėl dar neregėto pažeidimų masto vos nebuvo sužlugdyti Seimo rinkimai - nedaug betrūko, kad būtų tekę rengti naujus ir apsijuokti prieš visą pasaulį. Tai buvo pirštu prikišamas patvirtinimas, kad jau priėjome tokią ribą, kai Darbo partija ima kelti itin rimtą pavojų atstovaujamajai demokratijai, ir kad atėjo metas į tai iš esmės reaguoti. 

Tai buvo dar vienas patvirtinimas, kad turi pradėti veikti valstybės savisaugos mechanizmas, be kurio įsikišimo ji ir toliau bus žlugdoma. Tam įsikišimui buvo visos būtinos prielaidos.

Politinių partijų įstatyme apibrėžiama, kokie partijų veiksmai laikytini netinkamais. Tarp tokių veiksmų įvardijamas ir naudojimasis neleistinais finansavimo šaltiniais, taip pat nurodoma, kad už šį pažeidimą teismas gali partiją likviduoti. Neteisėtos Darbo partijos pajamos vien tuo laikotarpiu, kuris pateko į prokurorų akiratį, siekė 24 milijonus litų. Mūsų sąlygomis tai - milžiniškos lėšos, gerokai viršijančios metinę visų Lietuvos partijų dotaciją iš biudžeto.

Taigi šie milijonai neabejotinai paveikė rinkimų rezultatus Darbo partijos naudai ir pastatė į nelygiavertę padėtį kitas partijas - jau nekalbant apie daugybę kitų pažeidimų, kurie buvo neišvengiami nuolat atsilyginant nešvariais pinigais. Kaip į tai reagavo teismas, kurio pareiga - ginti teisingumą ir įstatymo viršenybę? Pasinaudodamas tuo, kad partija reorganizavosi (jau vykstant procesui, į pavadinimą įsirašė papildomą žodį), teismas nusprendė, jog tai - jau kitas juridinis asmuo, ir leido partijai veikti toliau. Be jokių pasekmių už nesuskaičiuojamus įstatymų pažeidimus!

Štai iš kur kyla Darbo partijos įtikėjimas savo nebaudžiamumu. Kartais net pagalvoji, kad jeigu V. Uspaskichas ir savo byloje būtų panaudojęs tą patį metodą ir prasiilginęs pavardę, garbingasis teismas jį jau būtų seniai išteisinęs. 

Tačiau didžiausioji keistenybė vis dėlto nutiko gerokai anksčiau, kai bylą tyręs prokuroras nutarė nesiaiškinti 24 milijonų litų kilmės. "Tai neaktualu", - argumentą pateikė prokuroras, nors buvo priešingai.

Lėšų šaltinių nustatymas būtų ne tik atskleidęs kruopščiai slepiamus Darbo partijos finansuotojus, bet ir nutraukęs nelegalių lėšų srautą - su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis Darbo partijai, jos vadovui ir demokratijai mūsų valstybėje. Pagal tarptautinę teisę baudžiamąjį persekiojimą pradėjęs prokuroras turėjo visas galimybes tai padaryti - net jei milijonai ir keliavo per ne vieną "ofšorą" ir banką, galiausiai vis tiek būtų atsektas tikrasis siuntėjas. Tačiau prokuroras, pasinaudodamas konstituciniu savo veiklos nepriklausomumu, pasielgė taip, kad tas siuntėjas ir toliau liktų nežinomas. Kyla klausimas, kas gi jį vertė elgtis priešingai, negu to reikalavo pareiga atskleisti nusikaltimą visa apimtimi. Pabandysiu į tai atsakyti.

Lėšų šaltinio atskleidimas Darbo partijai greičiausiai būtų reiškęs mirties nuosprendį. Nustačius neteisėtų pinigų kilmę, jau ir mūsų teisėjai tikriausiai būtų priversti pasielgti taip, kaip neseniai pasielgė Moldovos Respublikos teismas, uždraudęs dalyvauti rinkimuose iš užsienio finansuojamai promaskvietiškai partijai "Patria".

Savo ruožtu, paaiškėjus, kas finansuoja Darbo partiją, V. Uspaskichas, matyt, būtų priverstas pasekti "Patria" lyderio Renato Usačio pavyzdžiu ir pabėgti į Maskvą, šį kartą - jau turbūt visam laikui. Tačiau Darbo partijos įkūrėjas sykį jau buvo perėjęs ši kelią ir net pasiprašęs Rusijoje politinio prieglobsčio.

Tuomet ir nutiko tai, ką ir noriu priminti. V. Uspaskichui rengiant spaudos konferencijas rusų žurnalistams ir drauge su L. Graužiniene koneveikiant Lietuvą, į Maskvą buvo netikėtai komandiruotas mūsų vidaus reikalų ministras. Kodėl būtent jis, su V. Uspaskicho byla lyg ir neturintis nieko bendra, būtų atskira kalba, svarbu tai, kad ministras sėkmingai atliko užduotį ir įkalbėjo bėglį sugrįžti. Neabejotina, kad ministro siūlymai neapsiribojo belange - jis turėjo pažadėti tai, prieš ką būtų sunku atsispirti. Tarp tų pažadų, matyt, ir buvo perduota itin rimta garantija, kad prasidėjusiame ikiteisminiame tyrime nebus domimasi 24 milijonų kilme. O apie kitus derybų niuansus jau būtų galima spręsti iš fakto, kad procesas jau trunka dešimtmetį ir vis nesibaigia.

Telieka atsakyti į klausimą, kodėl gi V. Uspaskichas buvo taip laukiamas Lietuvoje, kad net prireikė komandiruoti vyriausybės atstovą - ko niekuomet nebuvo kam nors pabėgus. Atrodytų, oligarcho pasitraukimas buvo visiems naudingas, Rusija niekuomet nebūtų bėglio išdavusi, tereikėjo pasidalinti elektoratą ir ramiai sau gyventi - be arogantiško ir kitus nuo ES aruodo stumdančio konkurento. Bet ne, troškimas matyti konkurentą sugrįžusį buvo toks nenumaldomas, kad net buvo bandoma jį pagrobti. 

Ieškodami tam paaiškinimo, teisingumo motyvą iš karto atmesime - jeigu būtų siekiama teisingumo, šiandien nereikėtų rašyti šiu eilučių. Nesiremsime ir Rusijos specialiųjų tarnybų ineresais Lietuvoje ir netvirtinsime, kad šiuo atveju buvo veikiama ranka rankon, nes šia prielaidą būtų sunku patvirtinti. Lieka tik tuo metu V. Uspaskicho iš Maskvos viešai pasiųsta žinia Lietuvai, kad jis rašantis knygą, kurioje pasakysiąs viską, ką žino.

Tai buvo ne tušti žodžiai. V. Uspaskichas ir jo šaltiniai apie mūsų aukštuomenės veikėjus neabejotinai žino daug, ir turbūt šis žinojimas neapsiriboja vien tik korupcija ar pikantiškomis paslaptimis, bet ir apima ryšius su KGB ir panašiomis tarnybomis. Taigi, net ir adaptuota, tokia informacija galėjo sudrebinti pamatus ir nemažai ką tiesiog pribaigti. Negana to, "autoriui" pasiprašius politinio prieglobsčio, nebeliko jokio tikrumo, kad tai nenutiks. Nervai nebeišlaikė, ir jis buvo sugrąžintas į Lietuvą, o po to - ir į valdžią. Taip pažeidžiamų veikėjų ramybė buvo apmokėta valstybės ir visų jos piliečių sąskaita.

Tačiau nuo to laiko aplinkui daug kas pasikeitė - prasidėjo Rusijos agresija Ukrainoje, teritorijų perdalijimas, buvo ne juokais susirūpinta ir Lietuvos išlikimu. Atrodė, dar vienas žingsnis, ir bus pripažinta, kad neatsakytas Darbo partijos finansavimo klausimas yra ne buhalterinė, o valstybės saugumo problema, kurios neišsprendus, visos kalbos apie Lietuvai gresiantį pavojų tebus oro drebinimas.

Bet neišleista knyga net ir šiomis aplinkybėmis, matyt, pasirodė svaresnė. Garsiai griaudint šuksniams "Hanibalas prie vartų!", ir toliau atkakliai nepastebima, kas stovi greta.

Anksčiau Hanibalo bendražygių bent jau nekviesdavo į Valstybės gynimo tarybą pasitarti. Tačiau Lietuvoje ruošiamasi steigti NATO vadavietę, dislokuoti tankus, karius, taigi, pats laikas.
Šioje kolizijoje slypintį absurdą, to nenorėdama, geriausiai atskleidė Lietuvos užsienio reikalų ministerija, po rinkimų Moldovoje išreiškusi tvirtą ryžtą ir toliau padėti šiai šaliai "savo reformų patirtimi."

Padėti šaliai, kuri pati galėtų padėti mums, pasidalindama "Patria" likvidavimo patirtimi...