Tačiau šiek tiek refleksijos sako, kad šokiruoti turėtų visai kas kita. Lenkija, turėdama tvirtą užsienio politikos poziciją ir didelį gynybos biudžetą, yra tapusi svarbiu Rusijos žvalgybos tarnybų taikiniu. Akivaizdu, kad Kremlių lydės šiokia tokia sėkmė. Tikrasis skandalas yra tai, kad sučiumpama ir baudžiamojon atsakomybėn patraukiama tiek mažai Rusijos šnipų. 

Pastaroji Lenkijos šnipų gaudytojų sėkmė tėra mažytis įspaudas milžiniškoje problemoje. Vakarų kontržvalgybos šaltiniai mano, kad Rusija Europoje turi šimtus žvalgybos pareigūnų, prižiūrinčių tūstančius agentų. Pastarieji varijuoja nuo apmokamų, visiškai sąmoningų šaltinių iki tokių, kurie dėl naivumo ar saviapgaulės neturi supratimo, kad dirba Kremliui. 

 

Europa yra šių tarnybų žaidimo aikštelė. Bevizė Šengeno zona reiškia, kad žvalgybos pareigūnas gali gyventi vienoje šalyje ir turėti agentų kitoje, o su jais matytis dar trečioje valstybėje. Užuot veikęs, tarkime, Prancūzijos kontržvalgybos panosėje, Miunchene gyvenantis Rusijos pareigūnas gali sėsti į traukinį ir susitikti su savo šaltiniu Liuksemburge. Vienos Šengeno zonai priklausančios valstybės yra NATO narės, kitos (pavyzdžiui, Austrija) – ne. Vienos šalys turi efektyviai ir sąžiningai dirbančias kontržvalgybos agentūras, tuo tarpu kitoms (vėl, pavyzdžiui, Austrijai) užsienio valstybių šnipinėjimo veikla nerūpi, kol tai neliečia jų pačių valstybės. 

Tačiau yra ir saujelė išimčių, pavyzdžiui, Estija, kuri per pastaruosius ketverius metus sučiupo, nuteisė ir įkalino keturis Rusijos šnipus. Tačiau dauguma Europos šalių deda mažai pastangų Rusijos šnipams gaudyti, todėl nieko nuostabaus, kad joms retai pasiseka. Jei ir sučiumpa, tai retai teisia, o tie šnipai, kurie patenka už grotų, paprastai anksti išeina į laisvę. 

Problemų yra kiekviename lygmenyje. Kontržvalgybos tarnybos jaučia lėšų trūkumą ir dažnai neturi motyvacijos. Lietuvoje Valstybės saugumo departamentas (VSD) tapo aršių politinių intrigų auka. Daugumoje Vakarų Europos valstybių nuo 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių politiniu prioritetu tapo kova su terorizmu – ypač islamo ekstremizmu. Vaizdo įrašai su vakariečiais, kuriems galvas nurėžia Vakaruose gimę džihadistai, šokiruoja kur kas labiau, negu ardomoji Rusijos veikla Vakaruose. Yra ir kitų kliūčių. Daugelyje buvusių komunistinių valstybių sugebėjimas klausytis telefono pokalbių ar perskaityti elektroninius laiškus siejamas su vidinėmis politinėmis intrigomis. Maža to, šnipo sulaikymas visada ir visur tampa sudėtinga politine problema. Nepaisant nuostabaus šnipų gaudytojų darbo, tai visada užtraukia blogą reputaciją. Neišvengiamai kyla klausimų dėl saugumo spragų, leidusių priešininkui patekti ten, kur jis atsidūrė. 

Maža to, dauguma Europos politikų nenori viešai konfliktuoti su Kremliumi. Tokios šalys kaip Suomija su Rusija turi senų susitarimų, todėl neviešina žvalgybos konfliktų. Graikija seniai garsėja prielankumu Rusijos žvalgybai. Turkija seniai aria savo pačios vagą, kai tenka spręsti santykius su Rusija. Tokių Pietų Europos valstybių kaip Ispanija, Portugalija ir Italija nekankina šiaurinių kaimynių rūpesčiai: Rusija yra toli ir neatrodo grėsminga. 

Per pastaruosius dešimt metų sužibus Rusijos žvaigždei, o Amerikos – nublankus, pasireiškė naujas veiksnys: virtinė buvusio komunistinio pasaulio šalių – Bulgarija, Kroatija, Čekija, Vengrija, Slovakija ir Slovėnija – atsisakė savo buvusios stiprios Atlantinės orientacijos ir tyliai mėgina susitaikyti su pasauliu, kuriame daugiašalės saugumo garantijos nebeatrodo patikimos.

Veikiausiai įspūdingiausias pavyzdys, kurio scenarijus daugeliui pasirodytų paremtas pernelyg lakia vaizduote, jei būtų pasiūlytas Holivudo filmui, susijęs su indoneziečių – rusų kilmės kalėjimo psichologu Robertu Rachardžo, kuris 1992 metais persikėlė į Prahą. 2003 metais Kretoje užverbuotas Rusijos slaptosios tarnybos, jis vadovavo šnipų ratui Čekijos gynybos ministerijoje per savo draugę, majorę Vladimirą Odehnalovą. Jie abu buvo susituokę, bet ji taip pat palaikė artimus ryšius su trimis čekų generolais: buvusiu aukšto rango vadu Josefu Sedlaku, vėliau tapusiu Čekijos atstovu NATO kariniame štabe Belgijos Monso mieste, Josefu Proksu, buvusiu štabo vado pavaduotoju, anksčiau ėjusiu karinės žvalgybos vado pareigas, ir prezidento patarėju kariuomenės klausimais Františeku Hrabalu (visi trys vyrai neigė turėję nederamų ryšių su V. Odehnalova ar išplepėję įslaptintą informaciją, bet kilus skandalui, visi trys generolai paliko savo darbus). 

Tačiau šių naujienų nelydėjo įspūdinga sėkmė, kurios buvo galima tikėtis. Amerikiečių ir kitų pareigūnų, glaudžiai dirbusių su šia byla, įsiūčiui, R. Rachardžo buvo leista pabėgti, kol Čekijos kontržvalgybos tarnyba BIS, tyrusi jo veiklą, jo nesulaikė. Atrodo, kad jo pabėgimas 2010 metų rudenį vyko pagal gerai suplanuotą pabėgimo maršrutą. Jis nusivedė savo žmoną ir vaikus į vieną Prahos piceriją ir ant servetėlės užrašė, kad yra patekęs į bėdą ir kad jam reikia skubios žmonos pagalbos – kažkur išvažiuoti šeimos automobiliu. Ji nuvežė jį į buvusį sovietų aerodromą vieno miško gilumoje. Čia jis tiesiog išlipo iš automobilio ir nuėjo prie kelių vyrų, laukusių medžių paunksmėje. Jis nuolat per „Skype“ skambina savo vaikams, kaip manoma, iš Rusijos. Iki šiol neaišku, ar kažkas iš kontržvalgybos tarnybos nutekino informaciją ir įspėjo R. Rachardžo, ar, kaip mano šiai bylai artimi pareigūnai, jam buvo leista išvykti iš šalies, kad būtų išvengta politinių teismo proceso nepatogumų. 

Sąžiningai vertinant buvusias komunistines valstybes, šie atvejai turi savo atitikmenų ir Vakarų Europoje. Vieną aukšto rango Vokietijos pareigūną, ėjusį svarbias pareigas NATO, sugundė moteris, turėjusi žinomų ryšių su Rusijos žvalgyba. Jis nebuvo teisiamas (nors buvo paskirtas į postą karo krečiamoje islamiškoje valstybėje, kur jis turėjo mažai galimybių atsiduoti savo moterų ir alkoholio pomėgiui). 2009 metais Lenkijoje buvo sučiuptas Tadeuszas Juchniewiczius, vadinamas „miegantysis“ Vyriausiosios žvalgybos valdybos agentas, bet jis anksti buvo paleistas iš kalėjimo, kai Varšuva pamėgino pataisyti savo santykius su Rusija. 

Dabar, regis, klimatas Rusijos šnipams atvėso. Nuo 2010 metų, kai Jungtinėse Valstijose buvo sulaikyta dešimt „nelegalų“, šnipų gaudytojus Vakaruose lydėjo virtinė pergalių. Prie to iš dalies prisidėjo Centrinės žvalgybos valdyba (CŽV), sėkmingai užverbavusi aukšto rango UŽT pareigūną Aleksandrą Potejovą. Dramatiškas jo pabėgimas iš Rusijos 2010 metų birželį padėjo jam išvengti šnipų medžioklės tėvynėje, galėjusios jį demaskuoti, ir leido sulaikyti didžiausią grupę šnipų, kada nors sučiuptų Šiaurės Amerikoje, – garsiąją Anną Chapman ir dar devynis asmenis nuo pradedančiųjų šnipų iki veteranų. Šios operacijos laimėjimai tęsėsi toliau, nes Amerikos žvalgyba pasidalijo priemonėmis ir pavyzdžiais su partnerių tarnybomis Kanadoje, Europoje ir kitur. 

Vokietijos kontržvalgyba atliko sėkmingą ėjimą, kai sulaikė Andreasą ir Heidrun Anschlagus – du rusų nelegalus, gyvenusius Vokietijoje su autentiškai atrodžiusiais asmens dokumentais, kuriuos iš tikrųjų buvo išdavęs korumpuotas Austrijos pareigūnas. Jie buvo sučiupti 2011 metų spalį per slaptą radijo ryšį ir buvo įkalinti atitinkamai šešiems ir penkiems metams. Olandijos kontržvalgyba, kuri anksčiau piktinosi politiniais suvaržymais, kuriuos jos veiklai įvedė prekybą vertinanti ir kontroversijų vengianti šalies Vyriausybė, šventė pergalę 2013 metų balandį, kai 12 metų nelaisvės buvo nuteistas diplomatas Raymondas Poeteray, savo viršininkams rusams perdavęs NATO dokumentus. 

Danijos kontržvalgyba taip pat pradėjo rimčiau žiūrėti į Rusijos šnipinėjimą. 2010 metais buvo sulaikytas ir sėkmingai nuteistas Danijoje dėstęs suomių profesorius Timo Kivimaki, dirbęs „talentų ieškotoju“: savo viršininkams Rusijoje jis ieškodavo studentų, kuriuos vėliau būtų galima užverbuoti. Prokurorai tvirtina, kad jis už tai gaudavo atlygį. Tačiau jo teismas sukėlė protestų audrą: daugeliui europiečių buvo sunku suprasti, kad įmanoma dirbti šnipu, neturint prieigos prie įslaptintos informacijos. T. Kivimaki atliko trumpą, ne laisvės atėmimo bausmę ir grįžo į Suomiją, kur toliau tęsė savo akademinę karjerą konfliktų sprendimo srityje. 

Vengrijoje Rusijos žvalgybos veiksmus demaskavo vienas ryžtingas žurnalistas. Kai Andrasas Dezso iš žurnalo „Index“ pradėjo domėtis paslaptingu, bet įtakingu kraštutinių dešiniųjų politiku Bela Kovacsu, jis nustatė, kad jo žmonai rusei Svetlanai Istošinai būdingi visi Rusijos žvalgybos pareigūnės požymiai. Be to, pats B. Kovcsas veikiausiai buvo biologinis vieno KGB pareigūno, sovietų eros laikais dirbusio Vengrijoje, sūnus. S. Istošina anksčiau buvo ištekėjusi už vieno japonų branduolinės energetikos pareigūno, o vėliau – už vieno Austrijos gangsterio (greitai ir nepaaiškinamai gaudama tos šalies pilietybę). B. Kovacsas (iš nežinomų šaltinių) sugebėjo gauti lėšų savo ultranacionalistinei partijai „Jobbik“ ir prisidėjo prie jos prielankumo Kremliui. Žvalgybos tarnybos A. Dezso sakė, kad B. Kovacsas dėl savo ryšių su Rusija buvo stebimas nuo 2009 metų. Dabar prokurorai mėgina panaikinti jo parlamentinį imunitetą. 

Nepaisant šių ryškių ir kartais sukrečiančių istorijų, Europoje sunku pažadinti visuomenę pavojams, kuriuos kelia Rusijos šnipinėjimas. Kai 1991 metų rugpjūtį po nesėkmingo pučo Maskvoje subyrėjo Sovietų sąjunga, Didžiosios Britanijos žvalgybos vadai savo bunkeryje po Vaitholu atidarė šampano butelius. Tačiau tai buvo skubotas žingsnis. Tikroji pastarųjų 25 metų istorija liudija iki tokių mastų atgimusią Rusijos žvalgybą, kad ji ne tik prilygsta Šaltojo karo mastams, bet ir juos pranoksta.

Rusijos žvalgybos pareigūnai naudoja ne tik senus KGB šnipinėjimo triukus, bet ir daugybę naujų. Su tuo siejasi milžiniška potencialių Rusijos šnipinėjimo taikinių plėtra ir smarkiai nusilpę Vakarų sugebėjimai su visa tuo susidoroti. Rusijos vykdomas šnipinėjimas, trumpai tariant, yra Kremliaus bandymų prasismelkti ir manipuliuoti Vakarais, smaigalys. 

Norėdami pamatyti, kaip tai pavojinga, palyginkime dabartinę padėtį su Šaltojo karo laikais. Tuo laiku kovoti su sovietų grėsme buvo svarbus Vakarų saugumo pareigūnų prioritetas. Iš totalitarinės diktatūros grėsė egzistencinis pavojus. Vakaruose bet koks atvykėlis iš Sovietų sąjungos krisdavo į akį ir nusipelnydavo kruopštaus stebėjimo. Kultūriniai ir prekybiniai ryšiai per Geležinę uždangą buvo riboti. Tokiems žmonėms kaip (aukšto rango Rusijos žvalgybos karininko dukrai) Annai Chapman būtų buvę neįmanoma taip lengvai ir nepastebimai iš Maskvos persikelti į Londoną ir Niujorką. 

Daugiau kaip 20 metų Vakarai mėgino integruoti Rusiją – diplomatiškai, finansiškai, ekonomiškai ir instituciškai. Tiesa, Vakarų politikai pripažino (daugeliu atvejų per vėlai), kad Rusija yra autoritarinė kleptokratija. Tiesa ir tai, kad daugelis pripažino (daugeliu atvejų nenoriai ir nedrąsiai), kad tai yra revanšistinė valdžia, kelianti pavojų savo kaimynėms. Tačiau mažai kas trokšta pripažinti grėsmės rimtumą ir suteikti jai prioritetą, kurio ji nusipelno. Tai vienas iš pavojų tarp daugelio. Daugeliu klausimų, ypač susijusių su terorizmu, Vakarai tebelaiko Rusiją svarbia partnere. 

Sudėtingiausias šnipinėjimo mūšio laukas tvyro kai kuriose buvusiose komunistinėse šalyse. Po 1989 metų pernelyg daug kas savo pačių triumfavimo jausmą perkėlė buvusios Sovietų sąjungos imperijos šalims. Tačiau tarp senų struktūrų griuvėsių KGB sukūrė naujus tinklus ir užsitikrino lėšas bei naudą iš kompromituojančios informacijos, kurią galima naudoti potencialių šaltinių šantažui. Maža to, politiniai ir ekonominiai pokyčiai daugelyje šalių pasirodė esantys paviršutiniški ar trumpalaikiai. Putinizmo kvapą dabar galima užuosti daugelyje šalių nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kur politikai mėgaujasi glaudžiu verslo ir politikos persidengimu, pigiomis dujomis ir lengvais pinigais, kurie pririša prie Kremliaus, ir naudojasi bei piktnaudžiauja biurokratizmu prieš savo oponentus. 

Pridėjus naujų narių valstybių nesugebėjimą atlikti kruopščius kontržvalgybos patikrinimus, kur jų labiausiai reikia, tai iš esmės sukūrė Trojos arklių kohortą, kurią ištiestomis rankomis pasitinka Vakarų aljansai, valstybės, tarnybos ir agentūros. Galbūt Rusijos žvalgybai nelabai įdomu žinoti, tarkime, Slovakijos saugumo planavimo detales. Tačiau slovakų pareigūnas pačioje Vakarų politikos širdyje – Briuselyje – gali būti neįkainojamai vertingas. 

Pagrindinis pavyzdys yra daugiausia bėdų per visą NATO istoriją pridaręs šnipas Hermanas Simmas, dirbęs saugumo vadovu Estijos gynybos ministerijoje. Tai buvo paradoksas: Estija patenka tarp geriausių pavyzdžių iš buvusių pavergtų šalių. Jai būdinga dinamiška ekonomika, inovacinės, gerai valdomos valstybinės institucijos ir įspūdingas lyderių skaičius. Jos nedidelėmis, bet profesionaliai dirbančiomis saugumo bei žvalgybos tarnybomis pasitiki Vakarų partnerės, ypač Didžiosios Britanijos MI6 ir Amerikos CŽV. Tačiau dėl tos priežasties, kad Estija buvo taip pasitikima, H. Simmas tapo itin daug rūpesčių pridariusiu išdaviku. Jis praėjo Didžiosios Britanijos Gynybos žvalgybos tarnybos apmokymus itin slaptoje Čiksandso bazėje už Londono ir prižiūrėjo Estijos saugumo procedūras, kad jos atitiktų NATO standartus. Rusija šiek tiek domėjosi Estija, bet ją kur kas labiau domino NATO fizinio ir kriptografinio saugumo detalės. 

H. Simmas buvo sučiuptas 2010 metais ir nuteistas kalėti 13 metų. Prie to prisidėjo ir puikus Lietuvos VSD pareigūnų darbas. Įdomu tai, kad H. Simmą globojęs žvalgybos pareigūnas buvo Rusijos žvalgybos karinininkas, pasinaudojęs suklastotu Brazilijos gimimo liudijimu, kad gautų Portugalijos pilietybę. Naudodamasis Antonio Grafo vardu ir pavarde, Madride jis vadovavo vienai konsultacinei įmonei – tai klasikinis pavyzdys, kaip Rusija naudojasi Europa kaip vieninga šnipinėjimo erdve. 

Žvalgyba yra svarbi Rusijos bandymų įtvirtinti Europos pasienio valstybėse švelnią hegemoniją dalis. Ji labiau paremta korupcija ir propaganda, negu griežta sovietų eros kontrole. Šnipinėjimas padeda atpažinti korumpuotus politikus ir pareigūnus, o tai leidžia pamatyti, kurios verslo sferos yra pažeidžiamiausios Rusijos įtakai, taip pat leidžia neutralizuoti bet kokius institucinius pasipriešinimo taškus, pavyzdžiui, stiprią ir efektyviai dirbančią saugumo tarnybą. 

Daugelis rytų europiečių nerimauja dėl tokių Rusijos sugebėjimų, bet jų įspėjimų nepaisoma. Vakarų šalys tradiciškai neįvertina Rusijos saugumo tarnybų galimybių. Jos iš tikrųjų yra korumpuotos, biurokratinės, nepotistinės ir neatsižvelgiančios į kitokią nuomonę. Tačiau jos turi kelis svarbius privalumus. Iš pradžių pagrindinis jų prioritetas būna prasiskverbti ir ardyti Vakarų visuomenes. Tai, kas priešinga, yra nesvarbu. 

Kitas jų privalumas yra ilgalaikis mąstymas. Vakarų žvalgybai šnipinėjimas yra poreikio skatinamas užsiėmimas. Šnipų viršininkai investuoja lėšas į sritis, kurios domina jų politinius šeimininkus, ir apleidžia tas, kurios nedomina. Beveik 20 metų Rusija nebuvo laikoma prioritetu, ir tie, kurie ja užsiimdavo, rizikuodavo, o kartais netgi paaukodavo savo karjeras. 

Rusija šnipinėja pagal skirtingus principus. Jos agentūros skiria didžiules sumas pinigų ir daugybę laiko ilgalaikėms investicijoms, nesirūpindamos dėl greito rezultato. Užverbavus gabų Olandijos studentą, gali prabėgti 20 metų, kol jis taps naudingas. Tačiau kai taip įvyks, pasekmės gali būti triuškinančios. Rusija taip pat kur kas geriau naudoja taktiką, kuri šnipų kalba vadinama „klaidingos vėliavos“ operacija, kai taikinys užverbuojamas prisidengus skirtingais tikslais, pavyzdžiui, aplinkosauga ar skaitmenine laisve. 

Gausūs ištekliai ir nuožmus išradingumas reiškia, kad Rusijos šnipai gali būti įvairių pavidalų: vienu atveju tai gali būti oficialiai atrodanti energetikos įmonė, kitu – smalsus studentas iš kažkurios NATO šalies, draugiškas pareigūnas iš Rusijos ambasados, nepriklausoma labdaros įstaiga, siūlanti didelį atlygį bet kam, atlikusiam reikiamą tyrimą, sunkiai plušanti sekretorė ar verslo konsultantas iš Portugalijos. 

Tai suteikia Rusijai galimybių, kurias amerikiečių žvalgybos teoretikai vadina „natūraliais sugebėjimais“ (natural capacity): galimybę vykdyti savo veiklą, prisidengus teisėtos įmonės ar organizacijos vardu. Vakarų žvalgybos agentūroms tokiais atvejais tenka susidurti su didžiulėmis teisinėmis ir biurokratinėmis kliūtimis. Rusija naudoja tai be jokių dvejonių. 

Natūralių gebėjimų turi ne tik Rusijos įmonės užsienyje, bet ir užsienio įmonės, investuojančios ar turinčios biurus Rusijoje. Žmonės, kuriuos jos pasamdo kaip vietos darbuotojus ir vėliau išsiunčia dirbti į užsienį, gali būti lojalūs įmonės darbuotojai, arba gali būti paskirti valdžios: galbūt nepotistiniais sumetimais, galbūt turint galvoje slaptą užduotį, o, galbūt, dėl abiejų priežasčių. Jeigu tai nepavyksta, rusų diaspora suteikia derlingą dirvą žvejybai, kad ir kokio laimikio reikėtų. 

Visi šie privalumai gerokai nusveria kelias anksčiau minėtas pergales. Nuo Šaltojo karo pabaigos žaidimo taisyklės pasikeitė Rusijos naudai. Kremliaus šnipai be jokių pastangų ir nepastebimai sukiojasi Vakarų valstybių priemiesčiuose, dalyvauja naktiniame gyvenime, mokslinių centrų veikloje ir konsultacijų versle, naudodamiesi natūraliu atviros visuomenės pasitikėjimu ir kolegiškumu. Rusija vadovauja rateliams Europoje, tiek silpnose ir neramiose „naujosios Europos“ valstybėse, tiek nurimusiose ir turtingose „Senosios Europos“ šalyse. 

Sunku numatyti, kaip tokia padėtis artimiausiu metu pasikeis. Akivaizdu, kad nėra galimybių grįžti prie Šaltojo karo praktikų, kai Rytus ir Vakarus skyrė beveik hermetiška užtvara, ir saugumo patikrinimai buvo taikomi netgi žemesniosioms vyriausybės ir visuomeninio gyvenimo pozicijoms.
Didžiausia Vakarų silpnybė ta, kad šnipų gaudymą, baudžiamąjį teisingumą, finansinę priežiūrą, lobizmo demaskavimą ir žiniasklaidos nuosavybės taisykles jie traktuoja kaip gana atskiras politikos sritis. Rusija išnaudoja viską, o jos operacijos lengvai pereina nuo vienos srities prie kitos. Tačiau turint galvoje daugiaaspektį pavojų, šiose sferose dirbančioms agentūroms reikia veikti išvien, o ne atskirai. 

Anna Chapman, pavyzdžiui, turėjo paslaptingą kolegą Stepheną Sugdeną, kuris naudojosi iš nekalto elektriko mažoje Anglijos Kento grafystėje vogtais asmens dokumentais. Savo operacijoms, kurios buvo susijusios su pinigų plovimu jos tėvo bičuliams verslininkams iš Zimbabvės, jie naudojo vieną adresą Airijos sostinėse Dublino priemiestyje. Šis adresas buvo naudojamas be savininkų žinios ar sutikimo. Tačiau nei Didžiosios Britanijos, nei Airijos teisėsauga nenorėjo narplioti šio galvosūkio. Kadangi nebuvo pavogta jokių pinigų, tai nepateko į policijos radarą. Didžiosios Britanijos šnipų gaudytojų požiūriu, ši istorija virto „atšalusia byla“ (cold case): A. Chapman seniai išvyko ir nebuvo jokios prasmės nagrinėti įvykius, kurie nutiko praeityje. 

Ką galime padaryti, tai nutraukti gėdos ir nebaudžiamumo klimatą, kuris taip palengvina gyvenimą V. Putino šnipams. Estija jau žengė šiuo keliu, pademonstruodama griežtą ryžtą sugauti ir nuteisti šnipus – netgi tuos, kurie gali atskleisti nemaloniausius nusižengimus. Kitos šalys šaipėsi iš Estijos dėl jos klaidų, nors turėjo ją liaupsinti dėl viešo jų sprendimo. Pasienio valstybių sugebėjimai sučiupti ir įkalinti Rusijos šnipus smarkiai skiriasi. Estija, turinti 1 mln. gyventojų, sugebėjo sučiupti ir pasodinti už grotų keturis rusų šnipus – daugiau negu Vokietija, kur gyvena 80 mln. žmonių. Čekija (turinti 10 mln. gyventojų) neįkalino nė vieno. Kitų šalių – Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Kroatijos – rodikliai šioje srityje taip pat apgailėtini. 

Jei nesugebėjimas nuteisti kuria nebaudžiamumo klimatą, tai teismo procesai, atvirkščiai, keičia visuomenės mąstymą. Profesiniame ar visuomenės gyvenime žmonės turi apdairiai reaguoti į klausimus, kuriuos užduoda žmonės, ir ypač į bet kokį pasiūlymą už informaciją atsilyginti pinigais. Jeigu niekuo nerizikuojate, laisvai galite sutikti, net jei prašymas susijęs su galimai jautria tema. Jeigu rizikuojate nešlove ir kalėjimu, veikiausiai atsisakysite. Štai kodėl T. Kivimaki teismas Danijoje buvo toks svarbus – nors jo poveikis būtų stipresnis, jei tai nebūtų buvusi vienintelė tokia byla. 

Vakarų šalys taip pat galėtų griežčiau elgtis su Rusijos žvalgybos pareigūnais – žmonėmis, kurie verbuoja, motyvuoja, duoda nurodymus ir prižiūri tokius asmenis kaip T. Kivimaki, H. Simmas ar R. Poeteray. Vokietija pademonstravo pagirtiną tvirtumą nuteisdama ir įkaltindama A. ir H. Anschlagus. Kanada, atvirkščiai, 2009 metais sučiupo vieną Rusijos nelegalą, kuris naudojosi Paulo Williamo Hampelio vardais bei pavarde, tačiau užuot įkalinusi, jį deportavo. Vakarų šalys galėtų būti kur kas griežtesnės, neišduodamos vizų Rusijos „diplomatams“, turintiems sąsajų su žvalgyba. Jos galėtų būti kur kas griežtesnės, išsiųsdamos Rusijos pareigūnus, kurie buvo sugauti šnipinėjantys – ir užtikrindamos, kad jie daugiau niekada negaus vizų iš jokios Vakarų valstybės. Tai neliktų be atsako: Rusija atsakytų analogiškais išsiuntimais šalies ir pradėtų kabinėtis dėl vizų Vakarų diplomatams, norintiems atvykti į Maskvą ar Sankt Peterburgą.

Galiausiai šnipinėjimo klimatas atspindi politikų prioritetus. Rusija šnipinėja Vakarus, nes bijo demokratijos ir įstatymo viršenybės ir mato galimybę juos pakirsti. Vakarai, savo ruožtu, neteikia didelės reikšmės Rusijos šnipinėjimui, nes turi kitų rūpesčių. Tačiau labiausiai mes nenorime pripažinti Rusijos grėsmės mastų – ir savo pačių silpnųjų vietų, kuriomis ji meistriškai naudojasi.