Ką darysime, kai Rusija ims siūlyti savo dujas grasindama ginklu?

veidas.lt 2014-10-25

Pusmetį be atvangos krintančios naftos kainos ir mažėjantis „Gazpromo“ dujų vartotojų skaičius gali sukurti situaciją, kai Rusija, kuri tiesiogiai priklauso nuo pinigų, gautų už naftą ir dujas, pradės pirkėjams siūlyti pirkti savo prekę, kaip chuliganas siūlo pirkti plytą naktiniam praeiviui.

Netrukus Klaipėdos uoste iškilmingai sutiksime atplaukusį suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo laivą-saugyklą „Independence“. Laivas turi užtikrinti Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos dujų ir tapti svariu argumentu derantis su koncernu „Gazprom“ dėl mažesnių jo tiekiamų dujų kainų. Jis taps gyvybiškai svarbiu Lietuvos saugumą užtikrinančiu objektu, ypač šiais laikais, kai Kremlius jau nebesimaskuodamas naudoja dujų tiekimo atjungimą kaip strateginio spaudimo kaimynams priemonę.

Artėjant „atplauktuvių“ iškilmėms šmėstelėjo pranešimas, kad ruošdamasis SGD terminalo veiklos pradžiai Klaipėdos jūrų uostas užsakė JAV kompanijai „Leidos Inc.“ atnaujinti uosto ir jo infrastruktūros objektų apsaugos nuo terorizmo planą.

Nei aš, nei dauguma Lietuvos visuomenės nežinome ir neturime žinoti, kas bus surašyta tame, neabejotinai slaptame, plane. Tačiau mes turime teisę tikėtis, kad, vertindami Klaipėdos uostui ir SGD terminalui kylančių grėsmių šaltinius, kompanijos, kurios direktorių taryboje sėdi buvę JAV gynybos departamento ir Centrinės žvalgybos valdybos vadovai, o tarp nuolatinių užsakovų – tas pats Gynybos departamentas, karinė žvalgyba ir Federalinis tyrimų biuras, atstovai kaip vieną didžiausių grėsmių išnagrinės galimus Rusijos valstybės bandymus sunaikinti terminalą ar kaip nors kitaip sutrikdyti jo darbą.

Tokias viltis stiprina ir faktas, kad dar vasarą terminalą statančios „Klaipėdos naftos“ saugos tarnyba, mokydamasi ginti savo objektą nuo teroristų ar masinių smurtinių išpuolių, į pagalbą pasitelkė dragūnų batalioną ir krašto apsaugos savanorius. Kariškiai pagal to meto įstatymus ginti terminalą galėjo tik nuo Rusijos pajėgų puolimo. Taigi supratimas, iš kur kyla pagrindinė grėsmė Lietuvos energetinės nepriklausomybės garantui, yra.

Nereikia manyti, kad Rusijos teroro aktų Klaipėdos uoste baimė – tai kažkokia paranoja, sukelta Rusijos agresijos Ukrainoje. Veikiau atvirkščiai – tai sveiko proto išvada, padaryta remiantis sukaupta informacija ir suvokimu, kokie tarakonai šiuo metu krebžda daugelio rusų galvose.

Įsivaizduokite vaizdelį: Maskvoje kavinėje po darbų sėdi būrelis intelektualų, nagrinėja nuo birželio mėnesio nesustojamai krintančių pasaulinių naftos kainų grafiką ir svarsto, ką daryti, kad perlaužtų šią Rusijos ekonomikai ir pačiai valstybei mirtinai pavojingą tendenciją. Vienas siūlo: gal surengti teroro aktą kurioje nors norvegų naftos gavybos platformoje Šiaurės jūroje? O gal geriau būtų ISIS teroristų akcija Saudų Arabijoje? Ne, atremia kitas, – sauditai gerai pasirengę atremti teroristus, tai nuolatinė jiems kylanti grėsmė, daugelis jau bandė, niekam nepavyko. Verčiau jau susprogdinti kur nors Amerikoje, pavyzdžiui, Sietlo uosto SGD terminale, tanklaivį su dujomis. Ne, ne, – prieštarauja trečias, – Amerikoje reikia smogti biržoms, tad geriau susprogdinti ką nors Kalifornijos Silicio slėnyje – tada NASDAQ grius.

Manote, tai pramanas? Deja, ne – tai žinomo Maskvos sociologo, politologo Sergejaus Zadumovo, dirbusio, be kitų stambių projektų, prie Boriso Jelcino rinkimų kampanijos, trumpa ataskaita iš kassavaitinio tinklaraštininkų klubo pasisėdėjimo.

Ne jie vieni taip mąsto. Atsiverčiu internete vieną solidžiausių rusiškų karinių-istorinių forumų, o jame rimti vyrai, tarp kurių nemažai buvusių ir esamų kariškių, irgi svarsto, ką daryti, kad būtų sustabdytas naftos kainų kritimas. Vienas siūlymų – pasiųsti į Artimuosius Rytus Rusijos strateginę aviaciją, kad, prisidengiant smūgiu ISIS teroristams (jų juk visas pasaulis dabar bijo), kartu būtų subombarduota ir Irako naftos gavybos infrastruktūra.

Kartu ir amerikiečiams būtų parodyta, kad ne jie vieni gali bombarduoti, ką nori ir kur nori.

Tiesa, labiau išmanantieji atvėsina karštas galvas, nurodydami, kad nuskristi iki Sirijos ar Irako Rusijos karo aviacija pajėgtų, bet štai taip taikliai bombarduoti kaip amerikiečiai nei turi kuo, nei moka tai daryti. O ir atsakomųjų akcijų su islamistų nupjautomis tame regione gausiai dirbančių Rusijos specialistų galvomis galima sulaukti.

Žinoma, nereikia manyti, kad būrelis tinklaraštį rašančių tipiškų „ofisinių žolėdžių“ staiga rimtai užsiims pasaulinio masto teroro aktais. Bet pabrėžtina, kad minėtas karinis-istorinis forumas ganėtinai gerai atspindi Rusijos kariniuose bei politiniuose sluoksniuose sklandančias nuotaikas: prieš šešetą metų jame buvo galima aiškiai matyti Kremliaus norą užpulti Gruziją (o kai kurie forumo dalyviai tame kare ir sudalyvavo, kaip ir dabartinėje agresijoje prieš Ukrainą).

Svarbiausia, pateikti pavyzdžiai rodo, kur link pastaruoju metu krypsta ne tik sovietinio revanšizmo kupinų imperinių militaristų, bet netgi liberalų reputaciją turinčių rusų intelektualų mintys. Karinės jėgos panaudojimas, siekiant užtikrinti stabiliai dideles naftos, taigi ir gamtinių dujų, kainas Rusijos visuomenės akyse yra tapęs savaime suprantamu ir netgi pageidautinu reiškiniu. Tai banditų ir reketininkų mąstymas, betgi reikia suvokti, kad visas dabartinės Rusijos politikos, jėgos struktūrų ir verslo elitas išaugo iš tokių pačių, tik labai stambaus masto, reketininkų, kadaise sugebėjusių užgrobti naftos, dujų, metalų verslus ir apsaugoti juos nuo konkurentų – neretai šių gyvybės sąskaita. Dabar jų rankose branduolinės valstybės teikiama karinė galia, kuria jie jau atvirai grasina, gindami savo naujausią grobį – Krymo pusiasalį.

Tikimybė, kad Rusiją valdanti kagėbistų klika, gindama savo pajamas iš naftos ir dujų eksporto, imsis naudoti jėgą pasauliniu mastu, tikrai nėra vien teorinė. Krymo užgrobimas Rusijos visuomenės akyse buvo teisinamas ne tik „istorinio teisingumo“ atkūrimu, bet ir jūros šelfe aplink Krymą aptiktais dujų telkinių laukais. Taip ir vėlesnis Rusijos insurgentų puolimas Donbase į palyginti nedidelį Slovjanską aiškintas tuo, kad apylinkėse yra jau išžvalgyti vieni didžiausių Ukrainoje ir Europoje skalūnų dujų telkiniai. Jų atėmimas iš ukrainiečių, arba bent jau gavybos sutrikdymas (kas norės investuoti pafrontės ruože, kurį bet kada gali apšaudyti rusų artilerija?), Rusijos visuomenės požiūriu, yra visiškai teisėtas tikslas. Agresija prieš Gruziją buvo pradėta netrukus po to, kai pradėjo veikti naftotiekis Baku–Tbilisis–Ceichanas, tiekiantis Europai Kaspijos jūros naftą apeinant Rusiją.

Todėl reikia būti moraliai pasirengusiems, kad vieną dieną iš „Gazpromo“ išgirsime: pirkite mūsų dujas už mūsų kainą, arba…