Su šia problema JAV grumiasi mėgindamos sustabdyti atlantizmo populiarumo mažėjimą didžiojoje Centrinės ir Rytų Europos dalyje.

Praėjusią savaitę Vašingtone aukšto rango pareigūnė iš Valstybės departamento Victoria Nuland papriekaištavo Europos politikams, kad šie pamiršta savo draugus.

Kalbėdama Europos politikos analizės centro (moksliniame centro, kuriame dirbu ir aš) surengtoje konferencijoje ji kalbėjo: „Kadangi vadovai susigundo teigti tai, kas prieštarauja mūsų apsisprendimui, norėčiau jų paprašyti prisiminti savo pačių valstybių istoriją ir tai, kaip jie troško, kad kaimynai juos palaikytų“.

Šie teiginiai buvo turbūt skirti tokiems politikams kaip Slovakijos ministras pirmininkas Robertas Fico, kuris sulygino NATO sąjungininkes su sovietų vadovaujamais okupantais 1968 m. Nurausti turėjo ir Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, susirinkusiems į triukšmingą Kremliaus remiamą vakarėlį Graikijos Rodo saloje pasakęs, kad Vakarai turėtų atsisakyti sankcijų prieš Rusiją. Taip pat M. Zemanas pareiškė, kad derėtų pripažinti Krymo užėmimą (dėl šio teiginio jis sulaukė Krymo totorių vado, sovietų laikais trejus metus praleidusio kalėjime, nes dalyvavo protestuose dėl Čekoslovakijos nepriklausomybės, Mustafos Džemilevo pasipiktinimo).

„Šiame regione nusigręžimas nuo demokratijos ir korupcija – tai dvi bėdos, keliančios pavojų tiems, kas nuo 1989 m. įnirtingai dirbo. Tačiau net ir tarp tų, kurie šiame regione naudojasi NATO ir Europos Sąjungos (ES) teikiamais privalumais, atsiranda vadovų, kurie, atrodo, pamiršo vertybes, kuriomis paremtos šios institucijos“, - tęsė V. Nuland.

Taigi šiandien noriu paklausti šių vadovų, kaip jie gali miegoti prisidengę NATO Penktojo straipsnio antklode naktį, o dieną propaguoti „neliberalią demokratiją“, kurstydami nacionalizmą, ribodami žiniasklaidos laisvę ar demonizuodami laisvą pilietinę visuomenę?

Pastarieji priekaištai ypač tinkami Vengrijos ministrui pirmininkui Viktorui Orbanui, pasakiusiam, kad liberaliai demokratijai atėjo galas.

Tačiau yra ir daugybė kitų kritikos nusipelniusių taikinių. Bulgarijoje klesti korupcija ir prekyba įtaka: šios šalies prezidentas Rosenas Plevnelievas atvirai pasiskundė, kad ankstesnės vyriausybės valdymo metais Bulgarijos ekonomikos ministrui instrukcijas teikė „Gazprom“. Tačiau pastarieji šioje valstybėje įvykę rinkimai dėl nedidelio rinkėjų aktyvumo baigėsi dar vienu neįtikinamu rezultatu.

JAV atsidūrė keblioje padėtyje. Tokie politikai, kaip V. Orbanas, deramai nereaguoja į visuomenės išsakomą kritiką. Tačiau be kritikos tokie politikai nereaguoja visiškai.

Geriausiais NATO laikais, kai iš sovietinės priespaudos ištrūkusios šalys buvo dėkingos ir patiklios JAV sąjungininkės, nedidelis antakio pakėlimas Vašingtone buvo vertinamas kaip reikšmingas ženklas.

Tačiau dabartinės emocijos daug vėsesnės. Sieną su Rusija turinčios Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija vis dar trokšta gauti kiek įmanoma daugiau paramos iš JAV, tokiu būdu siekdamos apsisaugoti nuo revanšo trokštančios Rusijos.

Tačiau šių valstybių lūkesčiai kuklūs. JAV prezidentas Barackas Obama sako didžias kalbas, tačiau praktinio praėjusį mėnesį įvykusiame NATO viršūnių susitikime priimtų sprendimų poveikio kol kas nematyti. Kokio galingumo bus pažadėtos greitojo reagavimo pajėgos? Kokių politinių su šių pajėgų dislokavimu susijusių kliūčių vertėtų tikėtis? Kaip NATO reaguos į Rusijos atominių ginklų žvanginimą? To nežino niekas.

Postkomunistiniame pasaulyje didžiausią reikšmę turi pigios gamtinės dujos, lengvai gaunami pinigai ir ramus gyvenimas. Deja, JAV mažai ką gali garantuoti iš šio sąrašo. Maža to, JAV nesupranta, kodėl turėtų visomis išgalėmis pataikauti šioms verkšlenančioms, gudrioms ir nedėkingoms šalims. Didelė dalis šio regiono valstybių savo ruožtu vertina JAV kaip tolimą ir arogantišką valstybę.

Atšalusių jausmų gaivinimas santuokoje – tai nelengva užduotis. Tačiau šiuos jausmus gali prikelti bendras iškilęs pavojus. Šiuo atveju pasitarnauti NATO galėtų Maskvos keliamas pavojus. Svarbiausia, kad šis pavojus nebūtų per didelis.