Didysis blefas

lzinios.lt 2014-09-09

Vytautas LANDSBERGIS

 
Lo­šiant po­ke­rį, o ypač iš di­de­lių su­mų, tai­ko­ma ypa­tin­gas psi­cho­lo­gi­nės ir ak­to­ri­nės va­lin­gos ko­vos bū­das: lo­šė­jas, ku­rio kor­tos dar ne­atsk­leis­tos – ne­ži­no­mos, tad ga­li bū­ti ga­lin­gos, ke­lia ir vis aukš­ti­na sa­vo pi­ni­gi­nį sta­ty­mą, kad opo­nen­tas pa­būg­tų ir ka­pi­tu­liuo­tų. 

Ne­beišd­rį­sęs ri­zi­kuo­ti gal vi­so gy­ve­ni­mo tur­tu ir at­sa­ky­ti to­ly­giu di­džiuo­ju sta­ty­mu, jis ver­čiau trau­kia­si iš ko­vos, ir gąs­din­to­jas-ble­fuo­to­jas pa­sii­ma vi­są li­gi tol su­krau­tą ban­ką taip ir ne­atsk­lei­dęs ti­krų­jų kor­tų. Su­pa­sa­vai – vis­kas. Lai­mė­to­jas gal tu­rė­jo jas la­bai stip­rias ir per­ga­lin­gas – jei abi pu­sės pri­va­lė­tų at­skleis­ti, - o gal tik su­ge­bė­jo pri­blokš­ti ir pa­lauž­ti varg­šą „part­ne­rį“ sa­vo per­ga­lin­ga vai­dy­ba, ne­beat­lai­ko­mai šiur­pi­nan­čia bur­bu­lo pro­vo­ka­ci­ja, į ku­rią ne­bed­rįs­ta­ma at­sa­ky­ti tuo pa­čiu.

Di­džia­ja­me po­ke­ry­je dėl do­mi­na­vi­mo pa­sau­ly­je tik at­ro­do, kad ant smuk­lės sta­lo pa­dė­ta Ukrai­na. Kas pri­vers ki­tą, ne­va glo­ba­lų, „part­ne­rį“ trauk­tis ne­atsk­lei­dus kor­tų, tas pa­siims Ukrai­ną. Bet iš ti­krų­jų pa­siims dau­giau – ak, to­kį svai­gi­nan­tį ypač vie­nam lo­šė­jui – val­do­vo skep­trą. „Sla­ba­kai“ at­si­trau­kė!

Tai reikš­tų: to­liau sta­tom, de­dam į po­ke­rio ban­ką Ka­zachs­ta­ną, Kau­ka­zą, Vi­du­rio Eu­ro­pą su vi­so­kiais ten "pri­bal­tais", Ark­ti­ką... Prie­isim ir iki Alias­kos, po­nia Pa­lin. Ge­rų san­ty­kių la­bui – grą­žin­kit, ką pi­giai pir­kot.

Pa­ta­rė­jai (ku­riems pa­mo­kam) pa­tars jums elg­tis kons­truk­ty­viai, ne­pro­vo­kuo­ti lo­gi­ka ir at­vi­ru­mu, o man­da­giai svars­ty­ti bet ku­rias ne­są­mo­nes ir ka­pi­tu­liuo­ti „de­ry­bų“ for­ma. (Sam­di­nius jau įbru­ko kaip „konf­lik­to“ ša­lį.) Taip dar ku­rį lai­ką pa­gy­ven­si­te, o nu­ga­lė­to­jas gal net pa­girs nuo­lan­kias sme­ge­nė­les!

Jo­se, kai ku­rio­se, už­puo­li­kas ne­va­di­na­mas už­puo­li­ku, kaip ir ka­ras – ka­ru. Vei­kiau už­pul­ta­sis bus už­puo­lęs sa­ve pats, skau­džiai įsis­py­ręs į ko­ją, ku­rią nū­nai tek­sią hu­ma­ni­ta­riš­kai am­pu­tuo­ti, ir kan­čios baig­sis. Štai ke­lias į tai­ką. ,,Ag­re­si­ja var­dan tai­kos.“ Su šia pu­ti­ni­nės Ru­si­jos ideo­lo­gi­ja ne­ga­li bū­ti taiks­to­ma­si. Ru­si­ja už­puo­lė Ukrai­ną, ne at­virkš­čiai. Tai aiš­kiai pa­sa­kė Ba­rac­kas Oba­ma, bet ne CNN.

O tau, iš­prie­var­tau­to­ji mo­te­rie, po­li­tob­lo­giš­kai pa­ta­ria­me ne­sis­kųs­ti, šiukš­tu ne­prie­kaiš­tau­ti, nes di­de­lis prie­var­tau­to­jas (gal se­ri­ji­nis?) dėl to pyks­ta; pa­sek­mės ga­li bū­ti dar blo­ges­nės, ir tu lik­si dėl vis­ko kal­ta. To­kia Eu­ra­zi­jos tra­di­ci­ja, "sla­ba­kai". Ne­įsi­jaus­kit į au­kų sta­tu­są. Ka­dan­gi gin­tis ne­ge­rai, konf­lik­tas už­si­tę­sia, tad ne­pa­dė­kim be­si­gi­nan­tiems. Yra to­kių bal­sų.

Ir vis dėl­to, bro­liai, ko­dėl ne­ga­li­ma po­ke­rio azar­to už­ge­sin­ti anks­čiau, kol dar ne­užs­ta­ty­ta vis­kas?

Tam rei­kė­tų at­skleis­ti kor­tas anks­čiau, at­vi­rai pa­žvelg­ti į jas ir vie­nas ki­tam į akis, ku­rio­se ne­bū­ti­nai an­ge­lų gies­mės. Ble­fas baig­sis gal­būt skaid­riais žo­džiais apie ne­pro­pa­gan­diš­kai ti­kras ir pra­žū­tin­gas per­ženg­ti rau­do­ną­sias li­ni­jas. Ir bū­ti­nai pa­kė­lus į orą, Joh­no F. Ken­ne­dy pa­vyz­džiu, stra­te­gi­nę avia­ci­ją.

Jei kor­tos ro­do ka­rą, tai ku­ris iš­si­gan­do? Įtei­ki­me jam Miun­che­no me­da­lį už tai­ką. O ne­pa­bū­gu­siam lai­mė­to­jui – nors ir Eu­ro­pą. Gal ji pa­ti slap­čio­mis gei­džia šiurkš­taus prie­var­ta­vi­mo, pa­sal­din­to do­va­nė­lė­mis.

Jei ble­fuo­to­jas di­di­na do­zę ir kal­ba apie bran­duo­li­nį ka­rą, nė­ra ki­to at­sa­ky­mo kaip šis: na­gi pa­mė­gink, ir ka­bė­si Rau­do­no­jo­je aikš­tė­je tarp Mask­vos griu­vė­sių. Bal­ti­jos ša­lys – pri­ori­te­ti­niai tai­ki­niai? Va­lio, ir Krem­lius pri­ori­te­ti­nis. Vi­sų jū­sų mau­zo­lie­jus. Gal tai bent pri­til­dy­tų drau­gų ži­ri­novs­kių, du­gi­nų, ro­go­zi­nų ir glaz­je­vų kurs­ty­to­jiš­ką įkarš­tį ar pa­ska­tin­tų p. Vla­di­mi­rą Pu­ti­ną at­si­ri­bo­ti nuo jų „įk­ve­pian­čių“ klie­de­sių. Ru­so­fa­šis­ti­nių, yra toks api­bū­di­ni­mas. O juk ir šie – Krem­liaus ble­fo da­lis.

Dar iki di­džio­jo ble­fo ta­me žai­di­me, kaip ir ki­tuo­se kor­ti­nin­kų pa­si­mė­ty­muo­se, esa­ma su­kčių bū­dų iš­si­trauk­ti iš ran­ko­vės slap­tą ir klai­di­nan­čią kor­tą. An­tai ža­lie­ji mar­sie­čiai, nu­si­lei­džian­čios iš mė­nu­lio tan­kų ko­lo­nos (mes ne­ka­riau­ja­me!), kon­trak­ti­nin­kai kaip ka­ro šu­nys, hu­ma­ni­ta­ri­nė pa­gal­ba Ma­lai­zi­jos avia­to­riams – šis me­niu ti­krai dar ne vi­sas.

Kar­tą žur­na­lis­tai pa­klau­sė Ro­nal­do Rea­ga­no: pre­zi­den­te, opo­nen­tai va­di­na jus po­ke­rio lo­šė­ju, ku­ris ant sta­lo lai­ko di­de­lį kol­tą...

Pre­zi­den­tas at­sa­kė: man pa­tin­ka šis pa­ly­gi­ni­mas. Li­ke.

Ma­tyt, jis gal­vo­jo, kad su­kčiams ir su­per­me­la­giams tai vie­nin­te­lis efek­ty­vus pers­pė­ji­mas liau­tis. Ir lai­mė­jo ano me­to par­ti­ją.

O Eu­ro­pa, bū­da­ma už­pul­ta per Ukrai­ną, lei­džia ją užs­par­dy­ti Są­jun­gos tar­pu­var­tėj.