Lietuvą mylėjęs ne žodžiais, o darbais

lzinios.lt 2014-07-11

Iš Niu­jor­ko at­skrie­jo liūd­na ži­nia. Ket­vir­ta­die­nio nak­tį ana­pi­lin iš­ėjo vie­nas žy­miau­sių iš­ei­vi­jos vers­li­nin­kų, ak­ty­vus kul­tū­ros, moks­lo ir spor­to me­ce­na­tas, fi­lan­tro­pas Juo­zas Ka­zic­kas. Jam bu­vo 96-eri.

Vers­li­nin­kas, su­si­kro­vęs mil­ži­niš­kus tur­tus už At­lan­to ir dos­niai juos nau­do­jęs Lie­tu­vos vals­ty­bės la­bui. Pra­gma­ti­kas ir idea­lis­tas, vi­suo­met ti­kė­jęs ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos idė­ja ir kon­kre­čiais dar­bais pri­si­dė­jęs prie jos įgy­ven­di­ni­mo. Nuo­šir­dus, sve­tin­gas, pa­pras­tas žmo­gus. Taip J. Ka­zic­ką api­bū­di­no vi­si jį pa­ži­no­ję žmo­nės, va­kar kal­bin­ti “Lie­tu­vos ži­nių”.

“I­šė­jo ne­ei­li­nis žmo­gus”, - su­ta­rė vi­si.

Rū­pi­no­si ki­tais

Il­ga­me­tis J. Ka­zic­ko biu­čiu­lis ka­den­ci­ją bai­gęs pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus pa­brė­žė iš­ti­ki­mą ve­lio­nio mei­lę Lie­tu­vai. „Žmo­gus at­li­ko sa­vo mi­si­ją kaip lie­tu­vis. Lie­tu­va bu­vo vi­sas jo gy­ve­ni­mas, jis ja gy­ve­no”, - va­kar sa­kė V. Adam­kus. Jis pa­sa­ko­jo su J. Ka­zic­ku te­le­fo­nu kal­bė­jęs prieš po­rą sa­vai­čių. „Kal­bė­jo­mės apie Lie­tu­vą, jos prob­le­mas, žmo­nių ge­ro­vę. Tai jam rū­pė­jo net ir bū­nant la­bai nu­sil­pu­siam”, - pre­zi­den­tas ne­slė­pė nu­jau­tęs ar­tė­jan­čią ne­lai­mę.

Bi­čiu­liai su­si­pa­ži­no dar stu­di­jų lai­kais. V. Adam­kus sa­kė iš­kart su­pra­tęs, kad J.Ka­zic­kas Lie­tu­vą my­li ne vien žo­džiais. „Kai Lie­tu­va tik pra­dė­jo kur­tis, jis bu­vo vie­nas pir­mų­jų, ku­rie čia at­vy­ko. Įkū­rė pir­mą te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų bend­ro­vę, ku­ri da­bar pri­klau­so ki­tiems, ta­čiau ji li­ko kaip sa­vo­tiš­kas pa­mink­las. Vi­sa jo šei­ma rū­pi­no­si lie­tu­vių jau­ni­mo švie­ti­mu, rė­mė lie­tu­vy­bę”, - pa­žy­mė­jo V. Adam­kus.

Bu­vęs il­ga­me­tis Sei­mo na­rys ir va­do­vas Čes­lo­vas Jur­šė­nas ne kar­tą bu­vo su­si­ti­kęs su J. Ka­zic­ku, lan­kė­si jo re­zi­den­ci­jo­je sos­ti­nės se­na­mies­ty­je. “Jis ti­krai la­bai do­mė­jo­si Lie­tu­vos rei­ka­lais, gi­li­no­si į juos ir ne­ma­žai pa­dė­jo”, - LŽ pa­sa­ko­jo bu­vęs po­li­ti­kas. Jam į at­min­tį la­biau­siai įsi­rė­žė J. Ka­zic­ko pa­gal­ba or­ga­ni­zuo­jant pir­mo­sios at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės lai­kų prem­je­rės Ka­zi­mie­ros Pruns­kie­nės vi­zi­tą į JAV bei ki­tas Va­ka­rų vals­ty­bes ir su­reng­ti su­si­ti­ki­mai su tų ša­lių va­do­vais. “Čia J. Ka­zic­ko in­dė­lis ne­abe­jo­ti­nas”, - įsi­ti­ki­nęs Č. Jur­šė­nas. Jo tei­gi­mu, J. Ka­zic­kas vi­sa­da bu­vo ma­lo­nus, dė­me­sin­gas, klau­si­nė­da­vo ir apie vals­ty­bi­nius, ir apie as­me­ni­nius rei­ka­lus. “Jis bu­vo iš­ki­lus lie­tu­vis, ku­ris su­pra­to ki­tus ir rū­pi­no­si ki­tais. Lie­tu­va iš tie­sų jam bu­vo aukš­čiau už vis­ką”, - tvir­ti­no Č. Jur­šė­nas.

Rei­kė­tų pa­va­din­ti gat­vę

Fak­ti­nis at­kur­tos Lie­tu­vos va­do­vas Vy­tau­tas Lands­ber­gis J. Ka­zic­ką pri­si­mins kaip la­bai šil­tą, drau­giš­ką žmo­gų, ku­pi­ną ge­ros va­lios ir su­ma­ny­mų. “Jis tu­rė­jo sa­vo vi­zi­jų, siū­lė Lie­tu­vai pos­lin­kius ir pro­jek­tus la­bai svar­bio­se sri­ty­se. At­si­me­nu, kaip jis man aiš­ki­no, kad Lie­tu­va ne­pa­da­rys tarp­tau­ti­nės pa­žan­gos ne­tu­rė­da­ma šiuo­lai­ki­nių ry­šių. Joks vers­las ne­si­kurs Lie­tu­vo­je, jei jam teks skam­bin­ti lai­di­niu te­le­fo­nu. Jam tai at­ro­dė ele­men­ta­ru, o mes šiuo po­žiū­riu bu­vo­me at­si­li­kę”, - LŽ pa­sa­ko­jo V. Lands­ber­gis.

Pa­sak pro­fe­so­riaus, ki­ta J. Ka­zic­kui rū­pė­ju­si sri­tis bu­vo ener­ge­ti­ka ir “Ma­žei­kių naf­tos” po­ten­cia­las. Bū­tent jam tar­pi­nin­kau­jant į šią įmo­nę at­ėjo JAV kom­pa­ni­ja “Wil­liams In­ter­na­tio­nal”. Ji, anot V. Lands­ber­gio, bu­vo šmei­žia­ma esą už dy­ką įsi­gi­ju­si “Ma­žei­kių naf­tą”. J. Ka­zic­kas “ma­tė tas ne­są­mo­nes, ta­čiau ne­krei­pė dė­me­sio”. “Svar­bu bu­vo pa­žan­ga, už­baig­ti pir­mą­jį pro­ver­žio pro­jek­tą - Bū­tin­gės ter­mi­na­lą. Čia pra­si­dė­jo mū­sų iš­ėji­mas iš po­so­vie­ti­nės ener­ge­ti­nės im­pe­ri­jos, an­tra­sis ne­prik­lau­so­my­bės eta­pas”, - pa­brė­žė V. Lands­ber­gis.

Pa­sak jo, J. Ka­zic­kas taip pat ne­ma­žai pri­si­dė­jo prie Lie­tu­vos tarp­tau­ti­nės dip­lo­ma­ti­jos stip­ri­ni­mo, mo­kyk­lų kom­piu­te­ri­za­vi­mo, kul­tū­ros pro­jek­tų rė­mi­mo. “Bu­vo dos­nus žmo­gus. Jam bu­vo svar­bu tu­rė­ti ne kuo dau­giau pi­ni­gų, o kaip juos iš­leis­ti, kad jie dirb­tų bend­ram gė­riui. Jo in­dė­lis į Lie­tu­vos rei­ka­lus yra įvai­rus, kil­nus, dos­nus. Jį tu­rė­tu­me mi­nė­ti la­bai pa­gar­biai, ne­kenk­tų, kad Vil­niu­je at­si­ras­tų Juo­zo Ka­zic­ko var­du pa­va­din­ta gat­vė”, - tei­gė V. Lands­ber­gis.

Tu­rė­jo sen­ti­men­tų

Be­veik ke­tu­rių de­šimt­me­čių drau­gys­tė su J. Ka­zic­ku sie­jo ir ži­no­mą ar­chi­tek­tą pro­fe­so­rių Vy­tau­tą Nas­vy­tį. Pa­gal jo pro­jek­tą bu­vo res­tau­ruo­tas pa­sta­tas sos­ti­nės se­na­mies­ty­je, Šv. Jo­no gat­vė­je, ir ta­po Ka­zic­kų šei­mos re­zi­den­ci­ja. Vie­šė­da­mi Lie­tu­vo­je čia įsi­kur­da­vo vers­li­nin­kas su žmo­na Alek­sand­ra, šei­mos na­riai.

“Kar­tą pa­skam­bi­no J. Ka­zic­kas ir sa­ko: no­riu pirk­ti na­mą prie Vil­niaus uni­ver­si­te­to. Nu­ėjau, ap­žiū­rė­jau. Die­ve ma­no, ma­nau, ką čia rei­kės da­ry­ti - na­mas ap­leis­tas, nu­triu­šęs, bu­vu­si ca­ro lai­kų te­le­fo­nų sto­tis”, - pri­si­mi­nė V. Nas­vy­tis. Per ke­le­rius me­tus pa­sta­tas pa­si­kei­tė ne­at­pa­žįs­ta­mai. Pa­sak ar­chi­tek­to, jis sten­gė­si įgy­ven­din­ti vi­sus V. Ka­zic­ko pa­gei­da­vi­mus. “Ar ži­no­te, ko­dėl bū­tent šiai vie­tai jis jau­tė sen­ti­men­tų? Čia, prie Jo­nų var­pi­nės, jis su­ti­ko sa­vo bū­si­mą žmo­ną Alek­sand­rą, ku­ri taip pat stu­di­ja­vo uni­ver­si­te­te, tik že­mes­nia­me kur­se”, - LŽ pa­sa­ko­jo pro­fe­so­rius.

Drau­ge su žmo­na jis ne kar­tą lan­kė­si pas Ka­zic­kus ir JAV, vi­suo­met bū­da­vo pri­ima­mi la­bai šil­tai. Pa­sta­rai­siais me­tais, mi­rus Alek­sand­rai, silps­tant ir pa­ties J. Ka­zic­ko svei­ka­tai, bi­čiu­liai daž­niau­siai su­si­ra­ši­nė­da­vo ir kal­bė­da­vo te­le­fo­nu. “Neei­li­nė as­me­ny­bė bu­vo”, - sa­kė V. Nas­vy­tis.

At­ve­dė in­ves­tuo­to­jų

Užuo­jau­tą dėl J. Ka­zic­ko mir­ties va­kar par­eiš­kė ša­lies va­do­vai. „Tai bu­vo kū­ry­bin­gas ir są­ži­nin­gas vers­li­nin­kas, kė­lęs sau vis nau­jus iš­šū­kius, su­vo­kęs, kad tur­tas - ne tiks­las, o ga­li­my­bė pa­ge­rin­ti gy­ve­ni­mą vi­siems, pa­dė­jęs į Lie­tu­vą pri­trauk­ti ne vie­ną žy­mų in­ves­tuo­to­ją", - tei­gia­ma pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės užuo­jau­to­je. Jos tvir­ti­ni­mu, J.Ka­zic­ką pri­si­min­si­me kaip ak­ty­vų lie­tu­vy­bės puo­se­lė­to­ją, vi­są gy­ve­ni­mą rė­mu­sį pra­smin­gas moks­lo ir me­no idė­jas, ne­pra­ra­du­sį ti­kė­ji­mo, kad iš­si­la­vi­nęs ir ku­rian­tis žmo­gus - kiek­vie­nos tau­tos ašis.

Anot prem­je­ro Al­gir­do But­ke­vi­čiaus, įkū­ręs kles­tin­tį vers­lą JAV, J. Ka­zic­kas vi­są gy­ve­ni­mą iš­sau­go­jo mei­lę Lie­tu­vai, sa­vo pa­ta­ri­mais daug pa­dė­jo jai ne­prik­lau­so­mo ke­lio pra­džio­je. „Jis at­ve­dė pir­muo­sius di­de­lius in­ves­tuo­to­jus, pats ska­ti­no vers­lą ir tech­no­lo­gi­nę pa­žan­gą kraš­te. Di­de­lę nau­dą lie­tu­vių kul­tū­rai da­vė J. Ka­zic­ko fi­lan­tro­pi­nė veik­la ir jo var­do fon­das“, - pa­brė­žė Vy­riau­sy­bės va­do­vas.

Biog­ra­fi­jos faktai

J. Ka­zic­kas gi­mė 1918 me­tais Sa­ra­to­vo gu­ber­ni­jo­je, po ket­ve­rių me­tų su tė­vais grį­žo į Lie­tu­vą. 1937–1940 me­tais stu­di­ja­vo eko­no­mi­ką Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te Kau­ne. Vil­niaus uni­ver­si­te­te taip pat stu­di­ja­vo eko­no­mi­ką, čia su­si­pa­ži­no su bū­si­ma žmo­na Alek­sand­ra. 1942 me­tais bai­gė uni­ver­si­te­tą ir įgi­jo eko­no­mis­to spe­cia­ly­bę. 1944-ai­siais pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją, iš ten - į JAV. 1951 me­tais Jei­lio uni­ver­si­te­te ap­gy­nė eko­no­mi­kos moks­lų dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją, įgi­jo moks­lų dak­ta­ro laips­nį.

JAV pra­dė­jo plė­to­ti sa­vo vers­lą. Gy­ven­da­mas iš­ei­vi­jo­je J. Ka­zic­kas kė­lė Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės klau­si­mą, rė­mė lie­tu­vių iš­ei­vi­jos or­ga­ni­za­ci­jas. Lie­tu­vai at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę J. Ka­zic­kas or­ga­ni­za­vo JAV fi­nan­si­nių fon­dų va­do­vų vi­zi­tus į Bal­ti­jos ša­lis, Lie­tu­vos va­do­vų ir po­li­ti­kų su­si­ti­ki­mus su Va­ka­rų ly­de­riais, kon­sul­ta­vo Lie­tu­vos va­do­vus.

J. Ka­zic­kas 1991 me­tais įkū­rė pir­mą­ją Bal­ti­jos ša­ly­se pri­va­taus ka­pi­ta­lo te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų bend­ro­vę „Lit­com“, ku­ri vė­liau per­va­din­ta „Om­ni­tel“. 1999 me­tais jis įstei­gė lab­da­ros ir par­amos fon­dą, bu­vo vie­nas iš Val­do­vų rū­mų par­amos fon­do stei­gė­jų.