„Tai buvo paskutinis kelias savaites besitęsiančio atsitraukimo akordas“, – rašoma straipsnyje.
Autorės nuomone, tai, kad V. Putinas nepripažino gegužės 11 d. referendumo Donecke, buvo „pirmas požymis, jog jis atsitraukia nuo maišto Rytų Ukrainoje – maišto, kurį jis pats anksčiau ir išprovokavo.“
Sankt Peterburge V. Putinas pasakė, kad gerbia gegužės 25 d. rinkimų rezultatus ir ketina bendradarbiauti su naujai išrinkta vyriausybe.
„Jis taip pat faktiškai pavadino padėtį Donecke pilietiniu karu, o į tokios rūšies karus V. Putinas kištis nemėgsta“, – rašoma straipsnyje.
Buvusioje Horlivkos milicijos valdyboje niekas nesuprato šios žinios, bet nusivylimas buvo juntamas, tęsia autorė.
„Kada V. Putinas ateis mums į pagalbą?“ – Julios Ioffe fotografo paklausė maskuojančiais drabužiais apsirengęs jaunuolis. – Mums realiai reikalinga jo pagalba. Jūs negalite jam paskambinti arba parašyti, arba kažką padaryti?“
Žurnalistai taip pat pabendravo su vietos gyventoja, kuri prisistatė kaip Ksenija. Ji pasakė, kad ankstesnė tvarka jai patiko, ir ji „jautėsi ukrainiete“.
„Tačiau dabar, po viso to, kas įvyko Slovjanske, Odesoje ir Kramatorske, aš nesu patenkinta, – pasakė ji. – Ir vieningos Ukrainos nebeliko.“ Jos teigimu, liko tik vienas kelias – prisijungti prie Rusijos.
„Ji taip pat negirdėjo naujienų“, – rašoma straipsnyje.
Panašias nuomones žurnalistai išgirdo visoje apylinkėje. Pavyzdžiui, Jenakijevėje viena kokių 25 m. moteris, vaikščiojusi su vaikais, pažymėjo: „Tiek gandų sklinda, ir kiekvienas juos interpretuoja savaip. Rezultatas – kylanti panika.“
„Pagrindinis jų informacijos šaltinis – Rusijos televizija, kuri, vadovaujant Kremliui, didino šiame rajone įtampą, gąsdindama vietos gyventojus, kad vaikus valgančių fašistų minia juda iš Kijevo tam, kad prievartautų, plėštų ir žudytų rusus Donecko srityje“, – komentuoja autorė.
Moterys pasakojo, kad informacijos semiasi ir internete, tačiau, J. Ioffe požiūriu, šią informaciją jos randa „pačiuose tamsiausiuose, kupinuose įtarimų ir konspiracijų kampuose, patvirtinančiuose tai, ką jos girdėjo per transliacijas iš Maskvos.“
Šios moterys įsirengė rūsius kaip slėptuves ir bijo leisti vaikus į mokyklą, nes „joms kažkas pasakė, kad Odesoje Kijevo fašistai užėmė vieną iš mokyklų.“
Jos mano, kad dabar vienintelė išeitis – ieškoti apsaugos Rusijos glėbyje. „Teisybę sakant, panašu, kad Kijevo politika tik dar labiau sustiprino šį jų troškimą“, – pripažįsta autorė.
„Visada laikėme save ukrainietėmis, mes čia gimėme, – pasakojo viena iš moterų. – O dabar mus vadina maskoliais, teroristais, separatistais.“
„Anksčiau niekada negalvojome apie prisijungimą prie Rusijos, o dabar tiesiog norime, kad mus kažkas apgintų“, – pasakė kita moteris.
Autorė reziumuoja: balsavimas už Donecko Liaudies Respublikos nepriklausomybę buvo ne tiek pasitikėjimo respublika votumas, kiek reakcija į tai, jog Kijevas ignoravo šiuos žmones.
Bet dabar jie sako: „Mes vis laukėme, kad V. Putinas mums padės, o jis vis neskuba į pagalbą. Tikriausiai persigalvojo.“
J. Ioffe komentuoja: „Ši moteris teisi. Nepaisant visų klaidų, kurias Kijevas padarė mėgindamas įveikti krizę, sunku nepastebėti tragedijos, kurią nulėmė V. Putino klaidos. Jo pareiškimai apie būtinybę apginti rusakalbius nuo fašistų ir neofašistų Kijeve tapo informacinio karo akstinu.“
Kovotojai separatistai pasakojo žurnalistams, kad gelbsti moteris ir vaikus nuo fašistų ordos.
O dabar, sukėlęs regione nepakeliamą paniką, V. Putinas nusiplovė rankas, rašo autorė.
„V. Putino planas destabilizuoti Ukrainą suveikė geriau, nei jis tikėjosi. Veikdamas per tokius žmones, kaip Besas ir per savo televizijos armadą, jis pastūmėjo regioną į tai, kas vis labiau primena pilietinį karą“, – rašoma straipsnyje. Sunku įsivaizduoti, kad šie žmonės sudės ginklus arba užsinorės gyventi Ukrainoje kaip ukrainiečiai.
„Pasikeitė tik viena: nepaisant to, kad V. Putinui vos prieš mėnesį labai rūpėjo šių žmonių likimas, dabar iš esmės jis nustojo dėl jų jaudintis. Tai tiesiog neįeina į jo planus. Jis persigalvojo“, – teigiama straipsnio išvadose.