Karalių, vamzdžio ir stabų miestas

lzinios.lt 2014-05-22

Prieš ke­lias sa­vai­tes trum­pai te­ko bend­rau­ti su bu­vu­sia žur­na­lis­te Dai­va Vil­ke­ly­te. Ji šiuo me­tu dar­buo­ja­si Ta­li­ne ir ne­la­bai daž­nai grįž­ta į Vil­nių. Kam te­ko su­tik­ti Dai­vą, tas ži­no, kad jos ener­gi­jos ir ak­ty­vios pi­lie­ti­nės raiš­kos ga­lė­tų pa­vy­dė­ti bet ku­ris Lie­tu­vos po­li­ti­kas ar vers­lo ly­de­ris. Po­kal­bis pa­si­su­ko apie skulp­tū­ras ant Vil­niaus Ža­lio­jo til­to. Jos žo­džiais, to­kios fan­tas­ma­go­ri­jos, kai ša­lia so­vie­ti­nių oku­pan­tų sta­tu­lų plaiks­to­si Vy­tis ir NA­TO vė­lia­vė­lės, nie­kur ki­tur pa­sau­ly­je ne­pa­ma­ty­si.

To­dėl Dai­vai ki­lo min­tis so­cia­li­nia­me tink­le "Fa­ce­book" skelb­ti ini­cia­ty­vą „Ža­lio­jo til­to iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­tas“. Jo tiks­las - pa­ska­tin­ti ju­dė­ji­mą, ku­ris pa­dė­tų sau­giai per­kel­ti šias skulp­tū­ras į ku­rią nors at­okes­nę Lie­tu­vos vie­tą.

Gal­būt tam ge­riau­siai tik­tų Grū­to par­kas, gal sos­ti­nės An­ta­kal­nio ka­pi­nės. Pa­kal­bė­ję, pa­si­ta­rę, pri­ėjo­me prie iš­va­dos, kad iš­kel­di­ni­mą de­rė­tų at­lik­ti be jo­kio pyk­čio. Gal rei­kė­tų net šven­tę su­reng­ti su dū­dų or­kes­tru, iš­kil­min­ga šo­kė­jų pa­ly­da. Ne­abe­jo­ju, kad links­mas ei­ty­nes par­ody­tų vi­so pa­sau­lio te­le­vi­zi­jos, o ir mies­tie­čiams bū­tų sma­gu. Įvai­rių par­ti­jų, ju­dė­ji­mų, ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai tu­rė­tų erd­vės rėž­ti pra­smin­gų, ug­nin­gų ar ge­du­lin­gų kal­bų. Sei­mo na­riai to­kią šven­tę gal­būt net įtrauk­tų į mi­nė­ti­nų die­nų są­ra­šą.

„Ža­lio­jo til­to iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­tas“ ža­da su­si­tar­ti su Grū­to par­ko val­dy­to­jais, jei ne­pa­vyk­tų - su sos­ti­nės val­džia, kad skulp­tū­ros ras­tų sau ra­mią poil­sio vie­tą. O iš Vil­niaus sa­vi­val­dy­bės pra­šy­tų tik tech­ni­kos ir spe­cia­lis­tų pa­gal­bos tiems me­ta­lo ly­di­niams sau­giai nu­kel­ti ir iš­ga­ben­ti.

Ne­su "Fa­ce­book" na­rys, to­dėl for­ma­liai ne­ga­liu pri­klau­sy­ti ku­ria­mam ju­dė­ji­mui, ta­čiau re­miu šią ini­cia­ty­vą, nors ji nė­ra nau­ja. Dis­ku­si­jos dėl Ža­lio­jo til­to ver­da jau dau­giau kaip dvi­de­šimt me­tų. Gin­čai tai įsip­lies­kia, tai vėl už­gęs­ta, tad, ma­nau, at­ėjo lai­kas jų ne­be­nu­trauk­ti ir kon­kre­čiais dar­bais siek­ti tiks­lo. Tu­ri­me kas­dien apie tai kal­bė­ti, kad drą­sos ir ini­cia­ty­vos at­si­ras­tų ne vien feis­bu­ke.

Šias skulp­tū­ras pri­va­lu iš­kel­din­ti dėl la­bai kon­kre­čios prie­žas­ties – jos yra ava­ri­nės, rei­ka­lau­ja at­nau­ji­ni­mo, ta­čiau to da­ry­ti ne­su­tin­ka nė vie­nas lie­tu­vis. Kas pri­siims at­sa­ko­my­bę, jei so­vie­tų ka­rius ir ki­tus ideo­lo­gi­nius sta­bus sim­bo­li­zuo­jan­tys me­ta­lo lui­tai užg­rius til­tu ei­nan­tį vai­ką? So­vie­tų ideo­lo­gams žmo­gaus gy­vy­bė nie­ko ne­reiš­kė, bet juk šian­dien ne Sta­li­no lai­kai (ukrai­nie­čiai šiuo tei­gi­niu ga­li ir su­abe­jo­ti).

At­si­ran­da sa­kan­čių­jų, esą balvonai ant Ža­lio­jo til­to - me­no kū­ri­niai. Ne­su­tin­ku su tuo, bet ma­nau, kad su­nai­kin­ti jų ne­rei­kia, tik ras­ti tin­ka­mą vie­tą eks­po­nuo­ti.

Vis pri­si­me­nu jau Ana­pa­lin iš­ėju­sio trem­ti­nio Vy­tau­to Bal­či­ko­nio iš­sa­ky­tą skaus­mą, ku­rį jis pa­tir­da­vo kas­dien ma­ty­da­mas lie­tu­vių nai­kin­to­jų sim­bo­lius.

Ne­nu­mal­do­mai ma­žė­ja trem­ti­nių ir par­ti­za­nų, ne­sup­ran­tu, ko­dėl ne­ger­bia­me jų iš­tver­mės ir pa­siau­ko­ji­mo. Pra­ncū­zi­jo­je nie­kur ne­ra­si­te pa­mink­lo hit­le­ri­nės Vo­kie­ti­jos ka­riui, ne­te­ko gir­dė­ti, kad To­ki­ju­je ant ko­kio nors til­to sto­vė­tų ame­ri­kie­čių ar so­vie­tų ka­rio skulp­tū­ros, ser­gin­čios „tai­ką“.

Gal­būt kai kam iš pir­mo žvilgs­nio da­bar­ti­nis sos­ti­nės Ža­lio­jo til­to vaiz­das yra tik smulk­me­na, bet de­ta­lė­se sly­pi vel­nias. Įdo­mu, ką apie tai ma­no kan­di­da­tai į pre­zi­den­tus, prem­je­ras ir sos­ti­nės me­ras. Pre­zi­den­to rin­ki­mai jau ne­tru­kus baig­sis, o Vil­niaus me­ro rin­ki­mai dar tik ar­tė­ja... Ka­žin kaip juos pa­si­tiks ka­ra­lių, vamz­džio ir sta­bų mies­tas?