A.Zolubas: „Žalieji žmogeliukai“ gali būti ir lietuviški

zolub 56Algimantas Zolubas

 

Komunistinė pasaulėžiūra buvo diegiama prievarta. Ne tik deklaruota, bet ir laikytasi nuostatos: kas nesilaiko marksistinės ideologijos, tas – prieš mus, tas – priešas, o priešą reikia sunaikinti. Ir kankino, luošino, naikino. Siekdami išvengti smurto, daugelis turėjo užsidėti komunistines kaukes. Tokiu būdu jie tapo vienodi, skirtumų neliko, tačiau bendravo ne asmenybės, o kaukės. Žiūrėta į viską pro vienodus akinius, vienodai vienas kitam meluota, vienodai viens kitą apgaudinėta. Poetas Justinas Marcinkevičius yra pastebėjęs, kad velioniui reikėtų jau dvi duobes kasti: vieną – tikrajam asmeniui, kitą – kaukei. Vieni sovietmetį su kauke išgyveno kaip su svetimkūniu, kitiems kaukė pamažu priaugo, o kai kas nuo mažens buvo auginamas kaip sovietinė kaukė. Atgavus laisvę ir nepriklausomybę, vieni kaukę–svetimkūnį nusimetė, kiti to prielipo atplėšti nebepajėgė, treti – kaukės kauke nebelaiko, tik pervardino ją pilietine ar patriotine. Deja, po pastarosioms kaukėms, labai panašu, dažnai slypi „žalieji žmogeliukai“. Jei Ukrainoje tokie žmogeliukai randasi iš Rusijos, Lietuvoje net eksportui į Europos Sąjungą užtektų lietuviškų žaliųjų žmogeliukų.
Kaip skelbia žiniasklaida, sovietinius karo nusikaltimus okupuotoje Lietuvoje šlovinusi buvusi Konstitucinio Teismo teisėja Tamara (Toma) Birmontienė ruošiama eksportui – nominuota Lietuvos kandidate į Tarptautinio baudžiamojo teismo, įsikūrusio Hagoje, teisėjus. Tas teismas yra nuolatinė institucija, kurio jurisdikcijai priklauso genocido nusikaltimas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai ir agresijos nusikaltimai.
Birmontienė gimė 1956 m. Poltavoje, Tamaros vardą gavusi, nes motina rusė, mokymosi kryptį pasirinko pagal tėvą (A.Mockevičius 1944–45 metais buvo „liaudies gynėjų“ būrio, priklaususio Veisiejuose dislokuotam NKVD daliniui, kovotojas), Maskvoje 1989 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje“, kurioje liaupsino sovietinę miliciją, smerkė partizanų kovą. Kuo Birmontienė ne kandidatė į žaliuosius žmogeliukus?
Pasirodo, Birmontienei net nereikėjo kaukės nusimesti, ji netrukdomai kopė karjeros laiptais jau nepriklausomoje Lietuvoje, tapo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti nare, LR vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nare, Lietuvos teisininkų draugijos vicepirmininke, LR Konstitucinio Teismo teisėja.
Mons. Alfonsas Svarinskas, Laisvės kovotojas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius rašė (XXI amžius, 2004-08-27): Profesore, ar suprantate, kad jūs tarnavote okupantams ir žudėte Lietuvą dvasiškai, moraliai, vadovaudamasi okupantų teisės raide? O jūsų tėvas Alfonsas Mockevičius – fiziškai. Jūs iki šiol nepadarėte viešo išpažinimo ir atgailos. Jūs, jūsų tėvas ir kiti kolaborantai esate kalti dėl šimtų tūkstančių atimtų gyvybių, ašarų ir kraujo... Aš, laisvės kovotojas, prašau, jei jūs dar turite sąžinės, pasitraukite iš visų šių postų ir doru darbu išpirkite savo kaltę.
Ignoravo T.Birmontienė prieš dešimtmetį rašytą monsinjoro prašymą. Prašymo autorius neatšaukė, todėl pasitraukti Birmontienei iš turimų ir siūlomų postų nevėlu.
Ne viena Birmontienė galimai tinkama kandidatė į žaliuosius žmogelius. Antai, jau ne kartą savo itin palankų elgesį sovietinei praeičiai reiškia Seimo narys Bronius Bradauskas. Jis su „keturiais komunarais“, pramintais valdančiosios Socialdemokratinės koalicijos frakcijos Seime nariais (V.Einoriu, V.Baravyku), ir Lietuvos rusų sąjungos atstovu V.Orechovu vyko susitikti su demokratinio pasaulio nepripažįstamo Baltarusijos parlamento atstovais, viešais pasisakymais sukėlė visuomenės pasipiktinimą. Kitu atveju 2013-10-18 Seimo istorinėje Kovo 11-osios salėje Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginio dalyviai neišvydo filmo apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Šį filmą rodyti uždraudė vienas iš konferencijai pirmininkavusių parlamentarų, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas socialdemokratas B. Bradauskas.
Yra tokia partija „Frontas“, kurios nariai atvirai šmeižia Lietuvą, todėl tikėtina, kad tarp jų rastųsi ne tik tituškų, bet ir žaliųjų žmogeliukų. Dėl 2009 m. sausio 16 d. prie Seimo kilusių riaušių „fronto“ lyderis Algirdas Paleckis buvo apklaustas prokuratūroje, tačiau duoti parodymus atsisakė. Vadimas Kundinovičius, dabar gyvenantis Utenoje, yra vienas iš 27 nuteistųjų. Jis teigė, kad 2009 metų sausio 16-ąją jis gavo SMS iš „Fronto“ partijos, kuri kvietė į protestą prie Seimo. Tikėtina, kad panašias žinutes gavo ir daugiau „frontininkų“.
Dera pastebėti, kad rinktose ir skirtose aukšto lygio struktūrose ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje, taip pat visuomeninėse organizacijose Lietuvoje, turime sovietiškai kaukėtų žmogeliukų (buvusių kompartijos, komjaunimo vadovų, etatinių ir neetatinių KGB darbuotojų, rezervistų, jų atžalų), kurie, „partijai pašaukus, širdžiai paliepus“ nesunkiai virstų kaukėtais žaliaisiais žmogeliukais.
Visuomenei laukus ir nesulaukus tikros liustracijos, atėjo metas skelbti kaukėtųjų biografijas bei jų „darbelius“, ir ne tik tų, kurie „išpažintį“ atliko D. Kuodytei, anuometinei LGGRC vadovei (pašnibždėti į ausį – juokinga akcija), bet ir tų, kurie dabar užima svarbius postus Lietuvoje ir euroatlantinėse struktūrose, kad, atėjus metui, jie būtų nesunkiai atpažinti. Tai galėtų atlikti VISUOMENINĖ LIUSTRACIJOS KOMISIJA.

Komunistinė pasaulėžiūra buvo diegiama prievarta. Ne tik deklaruota, bet ir laikytasi nuostatos: kas nesilaiko marksistinės ideologijos, tas – prieš mus, tas – priešas, o priešą reikia sunaikinti. Ir kankino, luošino, naikino. Siekdami išvengti smurto, daugelis turėjo užsidėti komunistines kaukes. Tokiu būdu jie tapo vienodi, skirtumų neliko, tačiau bendravo ne asmenybės, o kaukės. Žiūrėta į viską pro vienodus akinius, vienodai vienas kitam meluota, vienodai viens kitą apgaudinėta. Poetas Justinas Marcinkevičius yra pastebėjęs, kad velioniui reikėtų jau dvi duobes kasti: vieną – tikrajam asmeniui, kitą – kaukei. Vieni sovietmetį su kauke išgyveno kaip su svetimkūniu, kitiems kaukė pamažu priaugo, o kai kas nuo mažens buvo auginamas kaip sovietinė kaukė. Atgavus laisvę ir nepriklausomybę, vieni kaukę–svetimkūnį nusimetė, kiti to prielipo atplėšti nebepajėgė, treti – kaukės kauke nebelaiko, tik pervardino ją pilietine ar patriotine. Deja, po pastarosioms kaukėms, labai panašu, dažnai slypi „žalieji žmogeliukai“. Jei Ukrainoje tokie žmogeliukai randasi iš Rusijos, Lietuvoje net eksportui į Europos Sąjungą užtektų lietuviškų žaliųjų žmogeliukų.

Kaip skelbia žiniasklaida, sovietinius karo nusikaltimus okupuotoje Lietuvoje šlovinusi buvusi Konstitucinio Teismo teisėja Tamara (Toma) Birmontienė ruošiama eksportui – nominuota Lietuvos kandidate į Tarptautinio baudžiamojo teismo, įsikūrusio Hagoje, teisėjus. Tas teismas yra nuolatinė institucija, kurio jurisdikcijai priklauso genocido nusikaltimas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai ir agresijos nusikaltimai.

Birmontienė gimė 1956 m. Poltavoje, Tamaros vardą gavusi, nes motina rusė, mokymosi kryptį pasirinko pagal tėvą (A.Mockevičius 1944–45 metais buvo „liaudies gynėjų“ būrio, priklaususio Veisiejuose dislokuotam NKVD daliniui, kovotojas), Maskvoje 1989 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje“, kurioje liaupsino sovietinę miliciją, smerkė partizanų kovą. Kuo Birmontienė ne kandidatė į žaliuosius žmogeliukus?

Pasirodo, Birmontienei net nereikėjo kaukės nusimesti, ji netrukdomai kopė karjeros laiptais jau nepriklausomoje Lietuvoje, tapo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti nare, LR vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nare, Lietuvos teisininkų draugijos vicepirmininke, LR Konstitucinio Teismo teisėja.

Mons. Alfonsas Svarinskas, Laisvės kovotojas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius rašė (XXI amžius, 2004-08-27): Profesore, ar suprantate, kad jūs tarnavote okupantams ir žudėte Lietuvą dvasiškai, moraliai, vadovaudamasi okupantų teisės raide? O jūsų tėvas Alfonsas Mockevičius – fiziškai. Jūs iki šiol nepadarėte viešo išpažinimo ir atgailos. Jūs, jūsų tėvas ir kiti kolaborantai esate kalti dėl šimtų tūkstančių atimtų gyvybių, ašarų ir kraujo... Aš, laisvės kovotojas, prašau, jei jūs dar turite sąžinės, pasitraukite iš visų šių postų ir doru darbu išpirkite savo kaltę.

Ignoravo T.Birmontienė prieš dešimtmetį rašytą monsinjoro prašymą. Prašymo autorius neatšaukė, todėl pasitraukti Birmontienei iš turimų ir siūlomų postų nevėlu.

Ne viena Birmontienė galimai tinkama kandidatė į žaliuosius žmogelius. Antai, jau ne kartą savo itin palankų elgesį sovietinei praeičiai reiškia Seimo narys Bronius Bradauskas. Jis su „keturiais komunarais“, pramintais valdančiosios Socialdemokratinės koalicijos frakcijos Seime nariais (V.Einoriu, V.Baravyku), ir Lietuvos rusų sąjungos atstovu V.Orechovu vyko susitikti su demokratinio pasaulio nepripažįstamo Baltarusijos parlamento atstovais, viešais pasisakymais sukėlė visuomenės pasipiktinimą. Kitu atveju 2013-10-18 Seimo istorinėje Kovo 11-osios salėje Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginio dalyviai neišvydo filmo apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Šį filmą rodyti uždraudė vienas iš konferencijai pirmininkavusių parlamentarų, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas socialdemokratas B. Bradauskas.

Yra tokia partija „Frontas“, kurios nariai atvirai šmeižia Lietuvą, todėl tikėtina, kad tarp jų rastųsi ne tik tituškų, bet ir žaliųjų žmogeliukų. Dėl 2009 m. sausio 16 d. prie Seimo kilusių riaušių „fronto“ lyderis Algirdas Paleckis buvo apklaustas prokuratūroje, tačiau duoti parodymus atsisakė. Vadimas Kundinovičius, dabar gyvenantis Utenoje, yra vienas iš 27 nuteistųjų. Jis teigė, kad 2009 metų sausio 16-ąją jis gavo SMS iš „Fronto“ partijos, kuri kvietė į protestą prie Seimo. Tikėtina, kad panašias žinutes gavo ir daugiau „frontininkų“.

Dera pastebėti, kad rinktose ir skirtose aukšto lygio struktūrose ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje, taip pat visuomeninėse organizacijose Lietuvoje, turime sovietiškai kaukėtų žmogeliukų (buvusių kompartijos, komjaunimo vadovų, etatinių ir neetatinių KGB darbuotojų, rezervistų, jų atžalų), kurie, „partijai pašaukus, širdžiai paliepus“ nesunkiai virstų kaukėtais žaliaisiais žmogeliukais.

Visuomenei laukus ir nesulaukus tikros liustracijos, atėjo metas skelbti kaukėtųjų biografijas bei jų „darbelius“, ir ne tik tų, kurie „išpažintį“ atliko D. Kuodytei, anuometinei LGGRC vadovei (pašnibždėti į ausį – juokinga akcija), bet ir tų, kurie dabar užima svarbius postus Lietuvoje ir euroatlantinėse struktūrose, kad, atėjus metui, jie būtų nesunkiai atpažinti. Tai galėtų atlikti VISUOMENINĖ LIUSTRACIJOS KOMISIJA.