At­ro­dy­tų trum­pas ir vi­sai ne­reikš­min­gas „u­ka­zas“, ta­čiau tiems, kas dar pri­si­me­na vis la­biau į pra­ei­tį grimz­tan­čius oku­pa­ci­jos me­tus, ir tiems, kas krūp­čio­ja te­le­vi­zo­rių ekra­nuo­se pa­ma­tęs me­da­liais ap­si­kars­čiu­sius se­no­lius bei juos ly­din­čius man­kur­tus su Geor­gi­jaus juo­ste­lė­mis, jis tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti, švel­niai ta­riant, keis­to­kas.

Pa­si­ro­do, ka­ras, ku­rį Krem­liaus pro­pa­gan­di­nin­kai pa­sta­ruo­sius 30 ar 40 me­tų va­di­no „Di­džiuo­ju Tė­vy­nės“, „šven­tuo­ju“, „liau­dies“ ka­ru, ne­bu­vo nei šven­tas, nei liau­dies, nei, juo la­biau, Tė­vy­nės. Ir „vi­sos so­vie­ti­nės liau­dies va­das ir tė­vas drau­gas Sta­li­nas“ tai ži­no­jo ge­riau ne­gu bet kas ki­tas.

Ži­no­jo apie be­ne pu­sę mi­li­jo­no ru­sų, be­si­kau­nan­čių Vo­kie­ti­jos pu­sė­je, to­kiuo­se už­mirš­tuo­se ka­ri­niuo­se jun­gi­niuo­se kaip, pa­vyz­džiui, Liau­dies ar­mi­ja Ru­si­jai iš­va­duo­ti, SS ka­zo­kų ka­va­le­ris­tų kor­pu­sas, 29-oji ir 30-oji (ru­siš­ko­sios) SS gre­na­die­rių di­vi­zi­jos, at­ski­rie­ji SS pul­kai „Va­ria­gas“ ir „Des­na“ bei di­džiau­sia­me iš jų – ge­ne­ro­lo And­re­jaus Vla­so­vo Ru­si­jos iš­lais­vi­ni­mo ar­mi­jo­je.

Ži­no­jo apie mi­li­jo­nus ka­ro in­va­li­dų, ko­vo­ju­sių „tei­sin­go­je“ pu­sė­je, ku­rie užuot ga­vę me­di­ci­nos pa­gal­bą, bu­vo iš­trem­ti ar­ba, ge­riau­siu at­ve­ju, iš­siųs­ti iš di­džių­jų mies­tų, kad „ne­ga­din­tų es­te­ti­nio vaiz­do“ ar, kas dar svar­biau, ne­kel­tų ne­rei­ka­lin­go triukš­mo Per­ga­lės die­nos pro­ga.

Ži­no­jo apie 1946-1947 me­tų ba­dą, nu­siau­bu­sį cen­tri­nius Mas­ko­li­jos ra­jo­nus, apie tais pa­čiais 1947-ai­siais įvyk­dy­tą pi­ni­gų re­for­mą, ga­lu­ti­nai nu­skur­di­nu­sią so­vie­ti­jos gy­ven­to­jus.

Dau­ge­lį iš mū­sų mo­kė, jog An­tra­sis pa­sau­li­nis ka­ras pra­si­dė­jo to­dėl, kad abie­jų to­ta­li­ta­ri­nių im­pe­ri­jų – Ru­si­jos ir Vo­kie­ti­jos – dik­ta­to­riai ne­si­lai­kė anks­tes­nių tar­pu­sa­vio su­si­ta­ri­mų. Čia pat bu­vo pri­du­ria­ma, jog nu­ga­lė­jęs dik­ta­to­rius bu­vo „tru­pu­tė­lį“ ge­res­nis. Ta­čiau tie­sa pa­pras­ta - nei vie­nas, nei ki­tas ne­bu­vo „šiek tiek“ ge­res­nis ar blo­ges­nis. Abu vie­no­dai, kaip ir jų va­do­vau­ti re­ži­mai bei vals­ty­bės, kal­ti, kad pa­sau­lį iš­ti­ko tra­ge­di­ja, pa­va­din­ta An­truo­ju pa­sau­li­niu ka­ru. Ka­ru, ku­ria­me ne­bu­vo nei tei­sių­jų, nei nu­ga­lė­to­jų. Tik nu­si­kal­tė­liai ir nu­ken­tė­ju­sie­ji.

To­dėl pra­ėjus 69 me­tams po ka­ro vis dar ban­dy­ti švęs­ti kaž­ko­kią per­ga­lę, ska­lam­by­ti abe­jo­ti­nos ver­tės me­da­liais ir rai­šio­tis ag­re­si­jos sim­bo­liu ta­pu­sias juo­ste­les yra ne kas ki­ta, tik ka­ro kurs­ty­mas ir kvie­ti­mas grieb­tis prie­var­tos.

To­dėl pra­ėjus 69 me­tams po ka­ro vi­si, kas šven­čia ne per­ga­lę, o Tai­ką tu­ri ne­sid­ro­vė­ti pa­sa­ky­ti ag­re­so­riui „ne“.